Šv. Grigalius Palama. Malonės šviesa

Vienuolio liudijimas.

4. […] Žmogus išeina iš maldos lyg degantis, jeigu nukreipia į Dievą nesuterštą protingąją sielos dalį,  ir, kaip  moko šventasis Jonas Klimakas, malda be šviesos regėjimo ir be taikos sieloje yra kūniška arba fariziejiška.

5.  Kada šventieji vyrai mato savyje šitą dievišką šviesą - o jie ją mato, kada neapsakomo nušvitimo momentu patiria dievišką bendravimą su Dvasia, - jie mato savo sudievinimo rūbus, nes Žodžio malonė pripildo jų protingąją sielos dalį aukščiausio grožio šlove ir švytėjimu, kaip ant Taboro kalno Žodžio Dievybė šlovino dieviškąją šviesą vieninga su jo [Kristaus] kūnu. Juk "šlovę, kurią Tėvas davė Jam", Jis davė paklusniems, pagal Evangelijos žodį.

"Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs,

aš perdaviau jiems,

kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:

aš juose ir tu manyje,

kad jie pasiektų tobulą vienybę" (Jn. 17. 22-24)

Bet ar tai gali įvykti kūniškai, jeigu po Jo pakilimo į dangų Jis jau nėra kūne? Aišku, jog dabar tegalimas tik protingosios sielos dalies nušvitimas. Jis įvyksta tada, kai protingoji siela pasidaro dangiška ir, paėmusi palydovu Tą, Kuris pakilo dėl mūsų į dangų, aiškiai ir paslaptingai  susijungia ten su Dievu ir patiria antgamtinius ir neapsakomus vaizdus, nematerialaus žinojimo pilnatį, prisipildo aukščiausios šviesos.[...] Tie, kurie šitai regėjo, būna pašventinti dieviška Kristaus šviesa. Iš tikrųjų, jie prisiartina prie Jo ir betarpiškai susijungia su Jo sudievinančia šviesa, todėl šv. Makarijus ir vadina malonės šviesą dangaus gyventojų duona.

Šv. Grigalius Palama, Triados ginant šventai tylinčius, Triada I, 3 dalis.