In splendoribus sanctorum, ex utero ante lucuferum genui te. -  Ps 109,3 

„Šventųjų spindesy iš įsčių pagimdžiau Tave“.

 Šiais psalmės žodžiais lyg šviesa teka Vidurnakčio ir pirmųjų Gimties slėpinio (Nativitas) šv. Mišių komunijos giesmė. 

 Smelkia nuostaba. Jeigu Amžinasis Tėvas gimdo savąjį tobuląjį atvaizdą – Sūnų (plg. Žyd 1,3) „šventųjų spindesy“, klūstame ir klausiame: kas tie Šventieji, kurių spindesy vyksta Amžinojo Žodžio, per kurį visa yra atsiradę (plg. Jn 1,3), gimtis?

 Iš paties Apreikštojo Žodžio išgirstame atsakymą:

„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,

kuris palaimino mus Kristuje

visokeriopa dvasine palaima danguje,

mus išsirinkdamas jame

prieš pasaulio sukūrimą,

kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.“ (Ef 1,3-4)

 Šventieji  - tai Išrinktieji. Tai – mes, Dangaus palaimintieji dar iki Kūrinijos viseto pradžios.

Tai reiškia, kad mes, čia Žemėje stebintieji Viešpaties gimimą, tuo pačiu mename ir pačią mūsų kiltį Dievo Žodžio Amžinybėje.

Bet štai komunijos giesmėje giedami psalmės žodžiai glumina mus: „Šventųjų spindesyje iš įsčių pagimdžiau Tave“ ... Tarsi Viešpats gimsta jau esantiems Šventiesiems džiaugsmingai stebint; tarsi jie – pirmesni? Taip rodosi ribotam žmogaus protui. Amžinybės gi „įvykiai“ nesimatuoja laiku. Dievas  yra tas pats šiandien ir visada.

Taigi štai Gimties slėpinys.

Dar iki sukūrimo, mes, Išrinktieji Įsūniai žvelgiame į Sūnaus gimtį iš Tėvo, taigi, į pačios Švč. Trejybės slėpinį.

O čia Žemėje jau būdami kūriniais ir žvelgdami į gimusį  Amžinąjį Žodį kūdikėlio pavidalu, stebėkime Jame save – savąjį išrinktumą nuo amžių Tėvo meilėje.

 Iš tiesų, atpažinki, krikščioni, savo kilnumą.

 mk

Štai toks velykinis pasvarstymas, klausiant kiek neįprasto klausimo: ar reikia amžinai sielai prisikėlimo? Kūnui – akivaizdžiai reikia. Prisikėlimas - didelė paguoda mano vargstančiam ir po truputį nykstančiam darbštuoliui. O kokia nauda iš Viešpaties Prisikėlimo amžinajai sielai? Jeigu ji amžina, tai bet kokiu atveju tvers savąjį būvį – ar danguje, ar pragare ...  

 Bet gal šio klausimas svarstymas šią džiugią progą per daug sudėtingas? Žmogus juk – sielos ir kūno visuma. Kelsis ši visuma iš kapo Viešpačiui sugrįžtant gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tėra svarbu į gerą amžinosios Istorijos pusę papulti:

 „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.“ (Mt 25,31-33)

Bet vis tiek kyla klausimas ... Juk šiandien švenčiamas Prisikėlimas – tai ne tik iš kapo prisikelti, kad į Paskutinio Teismo salę leisgyviam ar pusgyviam, o gal gerokai papuvusiam, atvilktas būtum ...

Ne. Viešpaties Prisikėlimas – tai Tėvo Meilės atvertis ir Jo meilės artuma malone išrinktiesiems ir Sūnaus krauju nuteisintiesiems. Ši Tiesa – pakankama tikėti ir išganymą laimėti. Tuo pačiu ji atsako į klausimą besidomaujantiems amžinai tveriančios sielos gyvastimi.

Taigi ... Tikėjimas skelbia, kad Amžinybei sukurta siela įsikūnijusio Dievo Žodžio Aukos ir Prisikėlimo dėka apdovanojama Tėvo Meile. Ir čia svarbu pabrėžti, kad Tėvas, t.y. Dievas, kurio „niekas niekada nėra matęs“ (1 Jn 4,12) ir kuris „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6,16), Įsikūnijimu nutiesia kelią į pačią Tėvo širdį, kuri ... svarbu! ... yra anapus Amžinybės.  

Labai trokšdami gyvuoti amžinai, širdingai dėkojame Amžinojo gyvenimo dovana. Ir tiek ... Ir tiek? Ko dar norėti, už ką dar daugiau dėkoti?

Neabejoju, kad daug geros valios sielų džiaugsis Amžinojo Gyvenimo palaima. Net ir tos, kurios šiapusiniame gyvenimo Jėzaus Kristaus vardo dovanojamo išganymo malonės nepažino ir Evangelija negyveno.  

Bet Išrinktieji .... t.y., tie, kurie „išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju“ (Apr 7,14) ... būtent jie yra pakviesti į Tėvo palaimos Artumą ... kūnu ir amžinąją siela visumoje ... paveldėti Tėvo Visetą.   

Trūksta ne tik žodžių, bet ir žmogiškosios minties raiškos būdų, idant išreikštume tą Anapus Visko, kas Esti slėpinį. Ne tik šios žemės, bet ir pačios anapusinės Amžinybės.

Pažink, krikščioni, savo išrinktumą!

„Ir tars karalius stovintiems dešinėje: 'Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25.34)

mk

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas,

o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.

Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. (Jn 12,23-25)

 Su Viešpačiu keliaudami Kryžiaus keliu tris kartus krentame: kelio pradžioje (III stotis), viduryje (VII stotis) ir pabaigoje – ant Golgotos kalvos (IX stotis). Bejėgis Viešpats, kaip ir bet koks sunkios naštos prislėgtas žmogus, irgi skausmingai slegiamas prie žemės ...

O gal gi – joks ne bejėgis?! Pažvelkime kitu kampu, būtent, Visagalio, kuris sprendžia ir lemia kiekvieną savo žingsnį, atžvilgiu.

Štai taip tris kartus po Kryžiumi skausmingai krisdamas Viešpats it kviečio grūdas krenta į žemę, idant apmirtų ir duotų gausių vaisių.  Štai taip Dievo Sūnus sėja savo Meilę, kuri smelkiasi į dulkes (iš kurių esame surėdyti!), kad šias sudaigintų nenykstamu šventumu.

Štai nuo Viešpaties nuplėšiami drabužiai (X stotis) lyg nuo dirvoje pakasto ir joje numarinto kviečio grūdo nuslenka kietasis apvalkalas. Kaip kviečio gyvastį saugantis luobas sunyksta ir gyvastis apmiršta - idant, rasos apvaisinta, sudygtu į šviesą besistiebiančia gyvastimi; taip ir žmogus tenumarina savąjį egoizmo luobą, idant sielą palabintų dangiškoji šviesa, ir ši stiebtųsi Gyvasties Šaltinio link. Štai  – Tikėjimas!

Ir priešingai: savąjį luobą - kad ir „religinį“ - sauganti siela gali įsikalbėti aibę „religinių“ patirčių. Tačiau ji ir toliau tūnos savo uždarumo ir puikybės kalėjime, tenkindama save tuščia ir paika tariamai tikimo „dievo“ sąvoka.

Tad išlaisvinkime savo sielą numarindami ir save įgalinančią valią, ir puikybe tarpstantį ribotą protą. Sukluskime, pakluskime ir nukryžiuokime SAVE Dievo valioje, kuri yra mūsų žmogiškąją prigimtį tveriantis šventumas.

Atėjo valanda: Viešpats įžengė į mūsų Tamsos kalėjimą ir sulaužė sielą smaugiančius galios - netgi „religinės“ - žiedų įtvarus.

Atėjo valanda: siela – it vaisingas grūdas - marinasi Viešpaties Kape, idant Ten – gilioje paslėptyje - gaivintųsi iš Jo perdurto šono tekančiu dievišku Krauju ir Vandeniu.

Atėjo valanda suvokti ir pripažinti: krikščionio tikrieji šiapusiniai Namai yra Viešpaties Kapas. Nes ten ir tik ten brandinamas šventumo vaisius.

Viešpaties Kapas – tai Šventosios Dvasios daiginamų tikinčiųjų Aruodas.

Palaiminta tokiu Aruodu turtinga tauta, būtent - tikru ir gyvu Tikėjimu.   

mk

mk

Žengiant čia aptariamu keliu, tampa įprasta, jog maldos metu protinė veikla palaipsniui nurimsta; lygia greta, bet kokie širdies jausmų - sulig pastarųjų įsikalinimu įpročiuose - išsiblaškymai ar klegesiai praranda veiksnumą. Tai reiškia, kad širdies malda veik ūmiu [spontané] judesiu mus ima kreipti tylos link. Vienomis dienomis tokia patirtis būna stipresnė, ir tuomet neišvengiamai susiduriame su, galima sakyti, „tylos pagunda“.

Tyla yra gėris, kuris gundo visas širdis - kai tik pastarosios tą gėrį paskanauja. Tačiau yra daugybė tylos rūšių, ir ne visos jos geros. Dauguma jų netgi yra iškraipymai, ir toli gražu nėra autentiška tylos malda.

Pirmoji pagunda yra tylą paversti veiksmu - net jei ir žmogus įsitikinęs giliai priešingai. Kai protinė veikla sustoja, o širdis, atrodo, nurimsta, žmogus įsivaizduoja pasiekęs tikrąją būties tylą. Iš tikrųjų ši tyla, net jei ir neabejotinai autentiška, yra įtampos valioje, kuri yra linkusi veikti tiek sumaniausiu, tiek ir žalingiausiu būdu, išdava. Užuot širdį atvėrusi, mūsų valia primeta mums dirbtinės nuostatos būseną, kuri – juk įprastai remiamės savo jėgomis - trukdo mums pasiaukoti ir priimti Viešpatį. Stiprios valios asmeniui tai gali tapti pagrindine atsidavimo Viešpačiui kliūtimi. Paprastai tariant, nors ir didi manyje tokia tyla telkiasi tik į save ir remiasi tik savimi.

Kita pagunda - tylą paversti tikslu. Mes įsivaizduojame, kad širdies maldos ir net viso žiūros būvio [existence contemplative] siekinys yra tyla. Tuo įtikėję, mes pasiliekame šiapusinės tikrovės lygmeny; tačiau nepasiliekame su Tėvo, o kartu ir su Sūnaus bei Dvasios Asmenimis. Tokiu atveju man svarbi lieka tik mano paties būsena, o ne tikrasis meilės ir atvirumo Dievo atžvilgiu santykis. Tai nėra malda, tai susitelkimas į savęs paties žiūrą.

Dar kita, į ankstesnę panaši pagunda yra tylą paversti tikrove savyje. Tada tylos pakanka. Kai tik triukšmas jausmuose, prote, vaizduotėje nurimsta, mus ištinka prigimčiai savas [authentique] malonumas ... ir to pakanka. Daugiau nieko nebeieškome. Atsisakome ieškoti ko nors kito. Bet kokia nauja mintis, net apie Viešpatį, net apie kažką kylantį iš Jo, pasirodo lyg kliūtis. Tada šią [prigimtyje] išgyvenamą tylą laikome vienintele dieviškąja tikrove. Tačiau tai nėra malda. Tai yra stabo, vadinamo ‚tyla‘, lipdymas.

Ir visgi prigimčiai sava tyla yra svarbus dalykas, kuriam dera skirti didelę reikšmę. Bet jei norime įžengti į tikrai autentišką tylą, turime atsisakyti tylos iš širdies gelmės.  Privalu deramai ją įvertinti, tačiau nedera naudotis ja neteisingai; dera neatsisakyti jos ieškoti, tačiau neturėtume paversti jos tikslu. 

Visų pirma, privalu atmesti įsitikinimą, kad tikra tyla yra mano asmeninės pastangos išdava. Neturėčiau sau tylą kurpti lyg savo paties nuo pradžios kuriamą kūrinį. Pernelyg dažnai įsivaizduojame, kad tyla tėra išskirtinai tik rimties į protą, vaizduotę ir jausmus diegimas. Taip, tai yra tylos dėmuo. Bet tai nėra tikroji pilnatviška tyla. Dar daugiau, privalu, kad mūsų gilioji širdis - kiek ji tapatinasi su valia - pati dvelktų tyloje; kad bet koks, kitas nei Tėvo valios vykdymas, troškimas būtų numaldintas. Tai reiškia, kad, vietoj pastangos vyrauti visai žmogaus būčiai, mano valia pati būtų grynu atvirumu, suklusimu ir priėmimu. Štai taip kildinama galimybė būti, būtent, įžengti į tikrąją Dievo akivaizdoje suklususios visos būties tylą; tylą, kuri gimė iš mano giliosios būties itin tikroviškos atitikties Tėvui, kurio Paveikslas ir Panašumas ji yra.

Vieno Dievo pakanka: visa kita - niekis. Tikroji tyla yra šios pamatinės tikrovės kiekvienoje maldoje pasireiškimas. Tyla širdyje įsivyrauja iš tiesų tik tada, kai joje išnyksta visi Tėvo karalystei besipriešinantys nešvarumai. Tikroji tyla įsitvirtina tik tyroje širdyje; širdyje, kuri tapo panaši į Dievo Širdį.

Tai ir yra priežastis, kurios dėka tikrai tyra širdis gali išbūti visiškoje tyloje net kai yra panirusi į visokias veiklas - nes tarp jos ir Dievo nebėra nedarnos. Net kai jos protas ir jautrumas, idant atitiktų Dievo valią, išlieka veiksnūs, tokioje širdyje ir toliau karaliauja tikroji tyla.

„Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“

Mūsų Viešpaties Gimimo iškilmės, 1983

NB. Kartūzai – šv. Brunono (1030-1101m.) įkurtas atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Šaltinis - http://www.chartreux.org/fr/textes/priere-du-coeur.php

Dar kartą apžvelkime čia aptartas pagrindines temas. Apžvelkime ir apibendrinkime, idant suvoktume pamatinę širdies maldos nuostatą. 

Žmogus pasąmoningai bijo savo silpnybių. Kai tik dėl vienos ar kitos priežasties įsisąmoniname, jog negalime pasikliauti savo jėgomis, mumyse randasi neramybė, kuri linksta išvirsti į nerimą. Tuo tarpu čia aptartieji dalykai būtent ir priveda mus prie asmeninio užtikrintumo praradimo. Nes šie dalykai atveria mūsų pažeidžiamumus, paslėptus sutrikimus ir kitus kūrinių stoviui būdingus ribotumus. Ir kiekvieną kartą įsitikiname: tėra tik vienas sprendimas, būtent, pripažinti mūsų stovio tikrovę ir leisti Viešpačiui ja pasirūpinti.

Prisiminkime numaldintą audros įvykį. Apaštalai yra sutrikę, nes vėjas ir bangos blaško jų valtį. Ir jie tuoj žadina Jėzų. Pastarasis atsigręžia į juos ir su nuostaba klausia: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“(Mt 8, 26). Tada vienu ypu nuramina bangas.

Tad kodėl turėčiau bijoti savo silpnybių? Jos ésti. Ilgą laiką atsisakiau stoti į akistatą su jomis. Po to pradėjau pamažu jas tramdyti. Dabar privalau pripažinti jas savos esybės dalimi. Silpnybės nėra šiaip prisiimti išoriniai dalykai, kuriais galėčiau tiesiog imti ir visam laikui atsikratyti. Be to, jei savo silpnybes stumčiau į užmarštį, Tėvas pasirūpintų, kad jas spėriai atsiminčiau. Jis leistų man taip nusikalsti, kad negalėčiau paneigti savo kaip nusidėjėlio stovio. Pavyzdžiui, Jis leistų mano sveikatai sušlubuoti taip, jog turėčiau pripažinti pralaimėjimą ir be jokių užuolankų pasiduočiau Tėvo meilei. Jis mane priverstų pripažinti – ir be jokios galimybės suabejoti - mano galių ribotumą.   

Tačiau gera naujiena yra ta, kad, užuot mane stačiusios į pavojų, nuo šiol mano silpnybės man suteikia galimybę susibūti su Dievu. Štai todėl turėčiau mano silpnybėms leisti po truputį sutramdyti mane patį. Todėl ir neturėčiau jų laikyti trikdančiąja mano asmenybės dalimi; bet, priešingai, kaip Tėvo norimą ir priimtiną dėmenį. Ne kaip laikiną trikdį, bet kaip pamatinę dieviškojo Gyvenimo tvarkos - tokios, kokia man ji duota - dalį. Kai staiga atsiduriu trapumo, kurio dar neatradau savyje, akivaizdoje, pirmiausiai turėčiau ne pasąmoningai išsigąsti, bet savęs paklausti: kur čia yra pasislėpęs Tėvas?

Šis supratimas kviečia mus iškelti klausimą: ar šis visus nesėkmės bruožus turintis silpnumo virsmas į Meilės pergalę nėra savotiškas „pasivijimas“, kuriuo Dievas blogį paverčia gėriu? Ar tokiu būdu neatsiduriame akistatoje su pamatine Dieviškąja tvarka?

Šiąja tema būtų galima daug ką pasakyti. Pasitenkinkime paprastu suvokimu, kad net prigimtinėje tvarkoje bet kokia tikra meilė yra silpnumo pergalė. Mylėti nereiškia viešpatauti, savintis, vyrauti atžvilgiu to, kurį myli. Mylėti reiškia priimti be jokių užuolankų tą, kuris pas mane ateina. Iš kitos pusės, meilė reiškia užtikrintumą, kad artimas mane priima, vadinasi, neteisia, nesmerkia, nelygina. Tarpe vienas kitą mylinčių esybių nelieka jokių galios varžytinių. Įsivyrauja vidinis tarpusavio supratimas, kurio dėka nebijoma jokio iš artimo pusės galimai kylančio pavojaus.

Ši patirtis, net jei ji išlieka visada netobula, iš tikrųjų įtikina. Ir vis dėlto ji tėra tik dieviškosios tikrovės atspindys. Nuo tos akimirkos, kai mes iš tiesų įtikime savo širdyje dvelkiančiu begaliniu Tėvo švelnumu, išgyvename įsipareigojimą vis labiau nuolankiai - teigiančiu ir džiaugsmingu būdu - priimti ne-turėjimą, ne-žinojimą, ne-galėjimą. Čia nėra jokio nesveiko savęs žeminimo. Mes tiesiog skverbiamės į meilės ir pasitikėjimo pasaulį. Štai tokiu būdu, beveik patys to nesuprasdami, žengiame į bendrystę su dieviškuoju gyvenimu. Tėvo ir Sūnaus santykiai Dvasioje, kurie skleidžiasi plotmėje visiškai pranokstančioje mūsų supratimą, yra tobulas šio pilnatviškai bendrystėje prisiimto silpnumo pavidalas.

Šis artus - ir mums itin artimas - trejus kartus Šventojo švelnumas ésti įsikūnijusio Sūnaus santykyje su savo Tėvu. Kaip gi nebūti sukrėstu to giedrumo ir begalinio užtikrintumo Jėzui romiai teigiant, kad Jis nieko sau nepasilieka, Jis nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą! Koks žmogus sutiktų su tokiu išsižadėjimu? Ir visgi, jei iš tikrųjų norime gyventi savo širdies gelmėse, širdies, kokią ją sukūrė Tėvas ir kurią Jis perkeičia per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą, privalome būti būtent šiuoju būdu.   

Marija nukreipia mus būtent šia kryptimi. „Magnificat“ tuo pačiu yra triumfo ir visiško savęs išsižadėjimo priėmimas. Šiedu žengia koja kojon. Nuo pat pradžių ji pripažino ir priėmė visišką savo silpnumą: todėl ji ésti Sūnų priimti įgaliame stovyje, Sūnų, kurį jai dovanoja Tėvas. Ji tampa Dievo Motina, nes būtent ji yra arčiausiai Dievo neturto [la pauvreté de Dieu]

NB. Kartūzai – šv. Brunono (1030-1101) XI amžiuje įsikurtas atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Šaltinis - http://www.chartreux.org/fr/textes/priere-du-coeur.php

[Teologinę] formulę „širdies malda“ mieliau suvokiame simboliniu būdu. Tokiu būdu kalbėjimas apie „širdį“ tampa vaizdiniu, iššaukiančiu vidinę, taigi, dvasinę tikrovę. Tai nėra tikslu. Visi širdies judesiai, kurie kyla iš mūsų santykio su Tėvu, taip pat siejasi su mūsų juslingąja, taigi, materialiąja būtimi. Mes tai iš žinome iš patirties, dažnai net kažkiek ir mūsų sveikatos kaina, kai vidiniai judesiai iš tiesų paliečia ir mūsų fizinę širdį. Įžengti į širdies maldos slėpinį yra neįmanoma, jei mes nesiekiame šį slėpinį išgyventi iš tiesų sąmoningai ir ryžtingai kūno lygmeny.

Dievas mus taip sukūrė. Pradžios knyga mums atskleidžia, kad Jahvė žmogų sukūrė iš žemės dulkių ir tuo pačiu patvirtino – su dideliu tikrumu – kad ši materiali būtybė yra sukurta pagal Jo Paveikslą ir Panašumą. Mūsų kūnas nėra kliuvinys mūsų santykiui su Dievu. Priešingai, jis yra kūrinys Dievo, kuris mus įbūtino kaip savo vaikus, pašauktus Jį Patį kaip savo paveldėjimą priimti.   

Štai į tokią perspektyvą mus ir įstato visas Dievo Sūnaus įsikūnijimo įvykis (l'économie). Pirmuosiuose amžiuose Bažnyčia su dideliu įkarščiu kovojo gindama tikrovę, kad Jėzus iš tiesų yra žmogus. Būtent kūne Jis gimė, gyveno, mus mokė, kentėjo, mirė ir prisikėlė.        

Šie Dievo Sūnaus žmogiškieji darbai mums davė ir dabar kiekvieną dieną duoda Gyvenimą. Dievo Žodis ateina pas mus žmogiškaisiais žodžiais. Mūsų nuodėmė nėra nuskaistinama simboliniu būdu, bet Kraujo, kuris teka iš Jėzaus Kūno, išliejimu. Jis iš tiesų mirė ir prisikėlė savo kūnu. Būtent mūsų kūniškas prisikėlimas išgano tiek mūsų sielas, tiek ir kūnus.     

Ir Dvasia yra mums duota būtent per kūnišką Sūnaus prisikėlimą. Tai Jis, Marijos Sūnus, kuris mums siunčia Tėvo šerdyje esančią Dvasią. Tai ne tik nesukurtas Žodis, bet ir įsikūnijęs Žodis, kuris tapo mūsų būties dalimi, tapdamas vienu iš mūsų.

Mes patiriame Jo įsikūnijimą kiekvieną dieną per Sakramentus, Liturgiją, bendruomenės gyvenimą, priklausymą Bažnyčios Kūnui. Visa tai yra betarpiška pamato patirtis - Kristaus kūniškos tikrovės mūsų gyvenimuose buvimas. Pažinkime Jėzų tokį, koks Jis pas mus ateina – besikreipiantis į mus mūsų kūne. Neskubėkime šio tarpininko [mūsų kūno]  išsižadėti; tarpininko, kurį linkstame laikyti kaip šiokį tokį mūsų santykio su Dievu nešvarų trikdį (un peu comme une impureté). Tai netiesa: jis nėra nešvarumas, jis yra susitikimo su mūsų Abba [Tėvu] vieta.

Ar galime įsivaizduoti bendruomenės gyvenimą su kūne negyvenančiais broliais - lyg tyromis dvasiomis, dvelkiančiomis anapus jų kūniškų buveinių? Taip atrodytų ir Dievo Meilės tikrovės išsižadėjimas per jo iškėlimą (faire abstraction) iš kūniškos, materialios, svarios ir pas mus ateinančios Sūnaus tikrovės. Eucharistija, kurią švenčiame kiekvieną dieną, iš tiesų yra šventimas Įvykio, kai Jis savo Kūnu ir Krauju įgyvendino gilius perkeitimus - ne paliekant anapus, ar pranokstant, bet jiems [Kūnui ir Kraujui] suteikiant visuminę prasmę: Kūnas ir Kraujas yra materiali tikrovė – pats Dievo  Sūnus. Panašiai ir mūsų kūnas su visais savo sunkumais, ribomis ir trūkumais yra mūsų esaties tikrovė. Būtent mano kūnas ir sueina su ta tikrove, apie kurą Jėzus kalbėjo: „Tai yra mano Kūnas“. Šių dviejų kūniškų tikrovių susitikimas ir įgalina Gyvenimo santykį tarp Dievo ir manęs. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.“ (Jn 6,56-57)       

Tokios sanklodos pasekmė yra ta, kad aš tegaliu melstis tik savo kūne. Aš negaliu, kai žvelgiu į Dievą, tarsi išsikelti iš kūniškos tikrovės. Tai nėra tik paprastas religinės disciplinos klausimas apie tai, ar tam tikri privalomi kreipiantis į Dievą kūniški gestai mane riboja ar ne. Visa tai [malda kūne] atitinka šią išskirtinę tikrovę: Dievas mane myli tokį, kokį sukūrė. Dėl turėčiau norėti būti dvasingesniu nei Jis?     

Aš mokausi gyventi mano kūno lygmenyje - su visomis mane ribojančiomis jo ypatybėmis. Mityba, miegas, poilsis, liga, jėgų ribos ... Tai netampa kliūtimi tarp Dievo ir manęs. Priešingai, kūnas yra lyg audinio ataudas, kuris sukuria vientisą tęstinumą tarp intymiausios dieviškos tikrovės ir konkrečiausios mano kasdienybės. Kas iš mūsų nėra patyręs kartais baisiai skausmingos patirties, kai jautiesi ribotas, beveik kalinys, dėl, pavyzdžiui, sveikatos bėdų? Jei mūsų širdis ištikima, mes tegalime pasakyti tik vieną dalyką: Dievas ateina pas mus per šiuos skaudžius apribojimus. Šie kūniški apribojimai tikrai yra Dievo meilės įsiterpimo į mūsų gyvenimą vieta. Mūsų širdis priima Dievą tiek, kiek jis šiai tikrovei yra dėmesingas; tikrovei, kurią norėtume laikyti menkesne už mūsų dvasinį pašaukimą. Saugokimės nuolatinio melo, kurį melo kunigaikštis taip siekia į mūsų širdis įlieti. Negalima vaidinti „grynųjų dvasių“; žinokime esą kažkas daugiau: esame Dievo vaikai.

 * Šventasis Brunonas (1030 – 1101) – kartūzų ordino įkūrėjas.

NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Šaltinis: http://www.chartreux.org/fr/textes/priere-du-coeur.php