• RSSRSS
  • FacebookFacebook
  • APIE
  • FONDAS
  • VEIKLA
  • DARBAI
  • PARAMA
  • DRAUGAI
  • NUORODOS
  • KONTAKTAI
arche.lt
  • TIKĖJIMAS
    • Magisteriumas
    • Katechezė
  • LITURGIJA
    • Šventos Mišios
    • Liturginės valandos
    • Maldos
    • Liturgijos katechezė
  • GYVENIMAS
    • Bažnyčia
    • Dvasios gyvenimas
    • Liudijimai
  • PILIEČIAI
  • VALSTYBĖ
    • Aktualijos
    • Pamatai
  • KŪRYBA
    • Lyderystė
    • Menai
    • Esė
    • Filosofija
Rodomi pranešimai su žymėmis Liturgijos katechezė. Rodyti visus pranešimus

Liturgijos katechezė

Dievas išlaiko žmogaus gyvastį ir visą kūriniją nuolatiniu kūrybos aktu. Kaip gi išgyventi Dievą, kuris mane išlaiko? Kaip man sueiti su juo į man savastingą santykį? Kaip įsisavinti mano paties žmogiškumo šerdį - patį  žmogaus prigimties pamatą ir gyvasties šaltinį? Kaip tapti Amžinybei tarpstančia gyvastimi?  

Kaip būti 

„lyg medis,
pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
tas kurio lapai nevysta“ (Ps 1,3)? 

Vienas cistersų vienuolis taip išsitarė apie slėpiningą Dievo artumą: „Dievas yra šerdyje. Dievas yra kitka nei šerdis. Dievas yra šerdies viduje, skrodžiantis šerdį ir anapus šerdies, arčiau šerdies nei pati šerdis.“  

Dievas yra paslėptyje. Ir Dievą pasiekti tegalima tik tikėjimo aktu nutiesiamu tiltu. Bet kodėl mano Kūrėjas yra toks neakivaizdus, kodėl jis slepiasi nuo jį mylinčio žmogaus? Žmogus juk nori regėti čia ir dabar, ir visa prigimtimi apglėbti visą prigmties taip godojamą pilnatvės pažadą. Nuodėmės prigimtyje sužeistam žmogui gi sunku sutikti, kad jis negali prigimtiniu protu ir, juo labiau, akių rega Dievą pažinti ir kitaip Kūrėją įsisavinti. Viešpats gi panoro, kad tikintis pranoktų iš skurdaus egoizmo kylantį nekantrumą. Privalu tikėti ir sūniškai pasitikėti giliai prigimties slėpinyje apsireiškiančiu Dievu.   

Žmogus yra sukurtas kaip viso sukurtojo pasaulio išbaigtumas – kaip imago mundi. 
Žmogus yra skurtas kaip savo prigimtyje atspindintis Kūrėją – kaip imago Dei. 
Žmogus yra sukurtas kaip Dangaus ir Žemės jungtis. 

Nuodėmės gi tamsa išgujo iš žmogaus savimonės šį Kūrėjo žmogui dovanotą prigimtinės vienovės tapatumą. Tad prigimtyje įsikūrusios mirties (būtent, šėtono) vedinas žmogus ieško pilnatvės jam savame pasaulyje (imago mundi). Tačiau jis užmiršta ar net paniekina prigimtinį Kūrėjo savumą (imago Dei). 

Tačiau per Įsikūnijimo dėka su mirtinga niekybe sužalota žmogaus prigimtimi susitapatinusio Dievo Sūnaus Mirtį ir Prisikėlimą Kūrėjas išvadavo kūriniją iš mirties vergijos ir per įsūnytuosius (t.y. krikščionis) kūrinija ir vėl gali šlovinti Kūrėją visa sava šerdimi. 

Eucharistijos, t.y. Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo, slėpinyje (t.y. liturgijoje) kūrinija Šventosios Dvasios galia ir Dievo vaikų lūpomis išgieda Kūrėjo šlovę:  

„Šlovinkite Viešpatį!
Šlovinkite Viešpatį iš dangaus –
Šlovinkite Jį aukštybėse!
Šlovinkite Jį, visi jo angelai, –
Šlovinkite Jį, visos jo dangiškos galybės!
Šlovinkite Jį, saule ir mėnuli,
Šlovinkite Jį, visos mirksinčios žvaigždės!
Šlovinkite Jį jūs, dangaus aukštybės, 
ir jūs, vandenys virš dangaus skliauto!
Visa tešlovina Viešpatį vardą,
nes jis tarė, ir visa buvo sukurta.
Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams,
nustatė darną, kuri niekados nesikeis.
Šlovinkite Viešpatį nuo žemės –
jūs, jūros pabaisos ir vandenyno gelmės,
Jūs, ugnie ir ledų kruša, sniege ir šalna,
audros vėjau, vykdantis jo žodį!
Jūs, kalnai ir visos kalvos,
vaismedžiai ir visi kedrai!
Jūs, laukiniai žvėrys ir galvijai,
žemės šliužai ir padangių paukščiai!“ (Ps 158,1-10)

Įsikūnijusio Kūrėjo Dievo Sūnaus atpirkta ir Kūrėjo Šventosios Dvasios pašventina krikščionija tarpsta Eucharistijoje prigimtine Kūrėjo ir kūrinijos vienove. 

„Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi,  kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.“ (Rom 8,20-25)

Mes esame pašaukti sutapti su Dievu Jo šventume. Ir jokiu būdu nesame to verti. Dievo malonės galia mus duotas tikėjimas, viltis ir meilė – didžiosios Dvasios dovanos, įgalinančios žmogaus prigimtį  dalyvauti Švč. Trejybės asmenų vidiniame gyvenime. Tik mumyse dvelkiančios Dvasios galia mes, krikščionys, žengiame per nežinojimo bedugnę, išsižadėdami iš nuodėmės kilusio savimylaus žmogaus ribotumo (t.y. egozimo). Jeigu žinotume, mums nereikėtų tikėjimo; jei  regėtume, nereikėtų vilities. Ir meilė nebūtų savęs išsižadėjimas ir Dievo atrastis, o tik savęs – lyg dievo - mylėjimas.       

„O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Rom 8,26-27)

Ne iš savęs, bet Dvasios dėka galime sutapti su Tuo, kuris mus čia ir dabar kuria ir palaiko būtyje. Ir šventina Dvasia per savo Kraują kiekvieną gyvasties akimirką. 

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8,14-15). 

Tikėjimu atsiduodame Dvasios vedimui, kuriuo Ji mus - lyg medį - įstato gyvastimi plūstančioje Dievo šerdyje. 

Neapsigaukime. Mūsų dienomis yra apstu tikėjimo surogatų, kurie neišveda žmogaus iš tamsos, bet įkalina joje, įkalina saviaupgauliose komforto zonose tikėjimo į Dievą vardu. Vienas jų – liturginės maldos nukreipimas į žmogų. 

Viešpaties Apaštalams perduotas liturginių rytų (ad orientem) simbolis atliepia esmingą tikėjimo akto struktūrą. Žvelgdami į Rytus gilioje Kristaus kapą menančioje tyloje žengiame kartu su Kristumi (kunigu in persone Christi) į Tėvo glėbį, kuris ir yra visa ko, kas yra ir gali būti šerdis ir šaltinis. 

Liturginė rytų kryptis padeda atpažinti savyje Kristaus kapo tylą ir atsiverti žmogystą perkuriančios Dvasios vedimui. Tik taip veikia tikėjimo malonė. 

Taigi, tikėjimo aktas susideda iš dviejų pamatinių dėmenų:

Pirmasis – malonės mūsų valiai suteikta galia savęs palaidojimas Kristaus kape (Rom 6,1-4);
Antrasis – žmogiškumo Prikėlimas Viešpatyje grynąją „Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6,4), t.y. Šventąją Dvasia, kai esame apvelkami Prisikėlusiuoju (Gal 3,27).   

Išbaigtai ši tikėjimo akto struktūra yra atspindėta liturginės maldos krypties ad orientem simbolyje, kai Krikšto sakramentas (pirmasis dėmuo) įgalina Eucharistijos slėpinį (antrasis dėmuo).   

Tuo tarpu kunigo atsikreipimas į žmones, dažniausiai ignoruojant net Kryžiaus simbolį (kuris privalo būti ant altoriaus ir perskirti kunigą ir tikinčiuosius), suvelia tikėjimo akto struktūrą. „Į žmones“ ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai nusikreipęs kunigas prie altoriaus buvoja ne į Tėvo slėpinį amžinai vedančiu Kristaus asmeniu, o tiesiog žmogiškuoju kliuviniu tikinčios sielos pastangai atrandant savyje ant Kryžiaus marinamo Viešpaties slėpinio. Įprastai štai tokiu būdu buvojantis kunigas jaučiasi - ar net (nelygu formacijai) žinosi! - privaląs užpildyti liturgijos metu bet kokią tylą nuolatiniu „šventišku“ užkalbėjimu ... kad tikintieji net neįtartų, jog čia ir dabar TIKROVIŠKAI miršta Viešpats. 

Manding jis tai daro nuoširdžiai ir tėviško (pastoracinio) rūpesčio vedinas. Tačiau nusikreiptumu „į žmones“ jis iššaukia „tikėjimo“ ne slėpiningu Dievu, o „Dievo atstovu“ prisistatančio žmogumi surogatą. Ir tikėjimo aktas neįvyksta. Žodis apie Dievą, telieka ... į tuštybę suvirstančiu oro virpesiu. Nes Žodis tampa Kūnu, vadinasi, prikelia mūsų žmogiškumą tik pirmiausiai jį numarindamas tikėjimo aktu – per Viešpaties mirties ant Kryžaisu ir visiškai Jį suniekinusio Kapo tylos slenkstį.

Nesant šio Tikėjimo akto Tėvo slėpinio tikrumos tariamai „liturginiame“ žmonių triukšme nebelieka. Ilgainiui, nebelieka ir tikėjimo. Tik žmogiškieji „savęs“ kūrybingieji šventimai ... mirštančio imago mundi atspindžiai.  

Grįžkime prie tikėjimo ir prie Prisikėlimo. Ad orientem!

    

Liturgijos katechezė

Štai ta naktis, kurioje ugnies stulpas išsklaidė nuodėmių tamsą. 
Šitoji naktis viso pasaulio tikinčiuosius Kristų, 
pakėlusi iš žemiškų ydų bei nuodėmės purvo, 
grąžina malonei ir šventųjų bendrijai. 
Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, 
Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo.
(Exultet)

Didysis šeštadienis yra tylos ir rimties diena – tikrasis Šabas, kuomet Bažnyčia pasninku ir malda ruošiasi pasitikti savo Sužadėtinį – Mirties ir Pragaro Nugalėtoją. Bažnyčios tėvai skelbia, kad šią dieną Viešpats nužengia į pragarus, kad iš ten išsivestų pirmuosius tėvus ir Senojo Testamento laikų teisiuosius. Kristaus Šviesa išsklaido mirties ir liūdesio sutemas: „Mirties durys uždarytos, niekas niekada negali sugrįžti. Nėra šių geležinių durų rakto. Bet Kristus raktą turi. Jo kryžius atlapoja neatšaukiamus mirties vartus. Jie nebėra neatšaukiami. Šias duris atveriantis raktas yra jo kryžius, jo meilės radikalumas. Jėgos durims atverti turi meilė to, kuris, būdamas Dievas, tapo žmogumi, kad galėtų numirti. Ta meilė stipresnė už mirtį. Rytų Bažnyčios velykinėse ikonose vaizduojamas į numirusių pasaulį įžengiantis Jėzus. Jo drabužis yra šviesa, nes Dievas yra šviesa. „Naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pats“ (Ps 139, 12). Jėzų, įžengiantį į numirusių pasaulį, ženklina žaizdų žymės: jo sužeidimas, jo kančia tapo galia, yra mirtį nugalinti meilė. Jis sutinka Adomą ir visus mirties naktyje laukiančius žmones.“ (Benediktas XVI) 

Sekmadienio išvakarėse, jau sutemus, Bažnyčia susirenka Velyknakčio budėjimui. Apaštalų laikų Bažnyčia šį budėjimą vadino Angeliškąja Naktimi, Visų vigilijų Motina. Pirmaisiais amžiais tokie budėjimai buvo įprasti – juos rengdavo prieš kiekvienas didesnes šventes, tačiau Velyknakčio budėjimas buvo pats švenčiausias – jis tęsdavosi visą naktį ir baigdavosi sekmadienio ryte, Prisikėlimo Mišiomis. Nuo VIII a. šias apeigas imta nukelti į Didžiojo Šeštadienio popietę, o po Tridento liturginės reformos – į rytą. Velyknakčio budėjimas atstatytas po 1955 m. reformos.
Velyknakčio liturgiją sudaro šios dalys:

Žiburių liturgija

Ugnies šventinimas: apeigos pradedamos naujos ugnies pašventinimu. Mums, gyvenantiems elektros amžiuje, tai tėra gražus simbolis. Tačiau ilgus amžius ugnies šviesa žmonėms buvo gyvybės ir šilumos šaltinis. Kaip Dievas išsklaidė tamsą, tardamas: „Tebūnie šviesa!“, - taip Kristus Pasaulio Šviesa išsklaido nuodėmių tamsą: „Dieve, atsiuntęs pas žmones savąjį Sūnų – pasaulio šviesą, pašventink † šią naują ugnį, o mus pačius per šias Velykas uždek tokiu galingu dangaus troškimu, kad pajėgtume tyromis širdimis pasiekti amžinosios šviesos šventes.“ (šventinimo malda)

Paschalo apeigos: Velykinė žvakė, arba Paschalas, simbolizuoja Kristų, Pasaulio Šviesą. Kaip Šviesos Stulpas vedė Izraelitus per dykumą, taip Kristus šviečia mums kelyje į Pažado Žemę. Ši žvakė žinoma nuo IV a. Ji pažymima kryžiaus įspaudu, penkiais spurgais, kurie žymi penkias Viešpaties Žaizdas. Iki 1955 m. reformos Paschalas nebuvo nešamas per Bažnyčią. Buvo uždegamas trišakis, kuris simbolizavo tris moteris, atėjusias prie Kristaus kapo. Giedant Exultet, diakonas nuo trišakio uždegdavo paschalą. Po reformos, paschalo ženklinimo apeigos atliekamos prie laužo, o paskui jis iškilmingai įnešamas į tamsią bažnyčią, tris kartus sustojant ir užgiedant: Lumen Christi (Kristus mums šviečia)

Exultet: ilgas Velykinis šlovinimas, sukurtas tarp V ir VII a, yra tikras teologinės minties perlas, atskleidžiantis velykinio slėpinio reikšmę. Viešpaties mirtis, pasirodo, buvo ne pralaimėjimas, o tikrų tikriausia pergalė, nes taip įvyko mūsų atpirkimas: „Tikrai verta ir teisinga visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą ir iš meilės pralietu krauju panaikino bausmę už senąją nuodėmę.“ Himno autorius nebijo ištarti, sakytume, tikrą ereziją – net Adomo nuodėmė buvo prasminga, nes per ją mes pažinome Viešpaties gerumą: „O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė! Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

Žodžio liturgija

Velyknakčio liturgija mums pateikia daug Šventojo Rašto skaitinių. Iki 1955 m. reformos jų buvo net 12 (1955 m. reforma buvo palikusi tik 4), dabar pateikiami 7 iš Senojo Testamento ir vienas iš Naujojo. Ši praktika mus nukelia į Apaštalų laikų Bažnyčią, kuomet buvo skaitoma daug skaitinių, ir po kiekvieno buvo sakomos katechezės. Velyknakčio skaitinių ciklas iš esmės atitinka II–III a. katechumenams skirtus tekstus. Visi skaitiniai parinkti taip, kad kalbėtų apie Kristų ir krikšto malonę.

Prisikėlimo Mišios: Po 1969 m. liturginės reformos po Senojo Testamento skaitinių pradedamos Prisikėlimo Mišios, iškilmingai giedamas Gloria himnas, skamba varpai bei vargonai. Tuomet skaitoma epistolė (Rom 6, 3-11), kur apaštalas Paulius kviečia mus būti naujais žmonėmis su Kristumi: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo. Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes toliau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės. Jeigu mes esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo.“ Po epistolės, pirmąkart po 40 dienų pertraukos, užgiedamas džiaugsmingas Aleliuja. Liūdesys pasitraukia, laikas šlovinti Viešpatį. Evangelija mums pateikia vieną iš Prisikėlimo pasakojimų. Anksti ryte moterys atskuba prie kapo, tačiau randa jį tuščią. Angelai joms paskelbia Gerąją Naujieną: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’“

Krikšto liturgija

Nuo seniausių laikų Velyknakčio metu buvo šventinami katechumenai. Šv. Jonas Auksaburnis mini, kad jo laikais šią naktį buvo pakrikštyta 300 tikinčiųjų. Pirmiausia giedama Visų šventųjų litanija, taip prisimenant, kad esame susieti su Dangiškąja Bažnyčia, bei vyksta vandens šventinimo apeigos. Jos buvo ypač išvystytos senojoje liturgijoje: kunigas giedodavo ilgas maldas, kvėpdavo į vandenį (Šv. Dvasios veikimo ženklas), žegnodavo ir ranka skirstydavo vandenį bei pildavo katechumenų ir krizmos aliejus. Šiuolaikinės apeigos supaprastintos iki velykinės žvakės pamerkimo į vandenį. 

Krikšto pažadų atnaujinimas: 1955 m. reforma įvedė Krikšto pažadų atnaujinimą: tai tarsi savo krikšto išgyvenimas jau sąmoningai bei atsakingai.

Vidi aquam: pirmąkart tikintieji apšlakstomi naujai pašventintu vandeniu, giedant Vidi aquam: regėjau versmę: „Regėjau versmę, trykštančią iš šventovės dešiniojo šono, aleliuja; ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė, buvo išgelbėti ir gieda: aleliuja, aleliuja!“ Ši giesmė primena Ezechielio pranašystę, kuri nurodo apie atvertą Viešpaties šoną, iš kurio teka malonių versmės visai Dievo Tautai.

Aukos liturgija

Senojoje liturgijoje po vandens šventinimo prasideda šventosios Mišios, o naujojoje – tęsiama aukos liturgija.

Taigi Velyknaktis yra tikrasis Perėjimas – iš mirties į gyvenimą; iš tamsos į šviesą; iš nuodėmės į malonę. Pajuskime tą perėjimą ir savyje. Išgyvenkime Exultet skelbiamą džiaugsmą, kad net visos mūsų ydos ir klaidos yra paimtos Viešpaties. Nepasilikime jų sau, atiduokime viską  Jam, leiskimės Jo atperkami bei išgelbstimi.

Tedžiūgauja dangaus angelų minios! 
Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys,
 ir tesveikina Kristaus pergalę skardūs trimitai! 
Tesilinksmina nušvitusi žemė ir, 
amžių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta, 
kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė. 
Tesidžiaugia Motina Bažnyčia, tokios šviesos žiburiais pasipuošusi, 
o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa.
(Exultet)

Šaltinis: www.propatria.lt

Liturgijos katechezė

Kristus dėl mūsų tapo klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties. 
Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, 
kilniausią iš visų vardų.
(Evangelijos antifona)

Didysis penktadienis yra diena, kuomet Bažnyčia neatlieka to, kam jinai skirta – neaukoja šventų Mišių. Sakytume, kas čia tokio? Tačiau juk Mišios yra vienintelė tobuliausia Dievo garbinimo forma, per kurią ir toliau tęsiasi pasaulio atpirkimas. Neaukodama Mišių, Bažnyčia apiplėšia save ir visą pasaulį, apiplėšia skaistyklos sielas. Tačiau šiandien Bažnyčia pati yra apiplėšta, nes nebėra Jos Viešpaties ir Sužadėtinio: „Jums taip niekad tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane?“ (Rd 1,12) Atrodo, viskas prarasta, tačiau Bažnyčia su viltimi ir dėkingumu šiandien garbina Kryžių, mirties įrankį, kuris tapo Gyvenimu bei Išganymu. Ant kryžiaus altoriaus buvo paaukotos pirmosios ir vienintelės Mišios – kruvinoji auka, kuri yra sudabartinama nekruvinu būdu. Ant Kryžiaus gimė pati Bažnyčia – iš perverto Kristaus šono, kaip Ieva iš Adomo.

Didžiojo penktadienio liturgija praėjo ilgą kaitos laikotarpį, nuo Apaštalų laikų kai kurios krikščionių bendruomenės šią dieną šventė kaip Velykas – Viešpaties Perėjimą. Vėliau buvo išskirtos Pascha staurosimon (Perėjimas į mirtį – didysis Penktadienis) ir Pascha anastasimon (Perėjimą į Prisikėlimą – Velykų sekmadienis). IV a. Jeruzalės Bažnyčia „pagimdė“ Didžiojo penktadienio apeigas. Lotynų Bažnyčią šią dieną vadino Feria VI in Parasceve (šeštoji pasiruošimo šabui diena).

Pradžios apeigos. Pamaldos pradedamos kunigo atėjimu prie altoriaus bei prostracija – parpuolimu ant žemės. Šis tik šiose apeigose vartojamas gestas yra labai senas ir biblinis, nes išreiškia ne tik atgailą (esu lygus su žeme) bet ir pagarbią nuostabą. Šventajame Rašte pilna prostracijos istorijų, užtenka pacituoti Apreiškimo knygą: „O dvidešimt keturi vyresnieji, sėdintys savo sostuose Dievo akivaizdoje, parpuolė veidais žemėn ir ėmė šlovinti Dievą“ (Apr 11, 16). Kadangi neaukojamos Mišios, altorius yra be užtiesalo, žvakių, kryžiaus.

Dievo Žodis. Pirmasis skaitinys mums kalba apie VIEŠPATIES Tarną, kuris buvo nukankintas, bet Dievas Jį išgelbėjo, nes Jis pats sutiko mirti už nusidėjėlius. Šioje pranašo Izaijo giesmėje Bažnyčia regi Skausmų vyrą – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų: „Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.“ Savo kančia ir mirtimi Jėzus panaikino mūsų skolos raštą ir atpirko iš nuodėmės vergijos. Todėl ir kentėdamas Viešpats žinojo, kad Tėvas Jo nepaliks ir taip mums paliko pasitikėjimo Dievu pavyzdį: „Tavim pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas. Mane dėl savo ištikimybės vaduoki. Į tavo rankas pavedu savo gyvybę, mane išvaduosi, Dieve ištikimasis“ (atliepiamoji psalmė). Kristaus kryžius mums tapo malonės sostu – susitikimo su Dievu vieta, kur galime rasti atgaivinimą bei atnaujinimą: „Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku“ (antrasis skaitinys). Vietoj Evangelijos skaitinio girdime Kančios istoriją pagal Joną, labiausiai jaudinančią ir simbolių pilną istoriją.

Maldavimai. Vietoje visuotinės maldos giedami maldavimai su maldomis. Tai ko gero seniausia liturginės maldos forma siekianti II a. Kunigas gieda maldavimą, o paskui sako pačią maldą. Romos liturgijoje šie Didžiojo penktadienio maldavimai žinomi jau nuo VIII a. Meldžiamasi pirmiausia už Bažnyčią (ją pačią, popiežių, visus tikinčiuosius: tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, už katechumenus), atsiskyrusius jos narius (pirminėje formoje įvardinamus kaip eretikus bei atskalūnus), kitų tikėjimo narius: žydus (labiausiai reformuota malda), Kristaus nepažįstančius, taip pat už ateistus, valstybių vadovus ir galiausiai visus reikalus.
Kryžiaus garbinimas. Ši apeiga mus pasiekia iš IV a. Jeruzalės Bažnyčios liturgijos garbinant Tikrąjį Kryžių. Romos liturgijoje ji įvesta VII a. Po paskutinės reformos ji supaprastinta: seniau, kunigas turėdavo nusiauti batus ir eidamas priklaupti tris kartus (tobulas pagarbinimas) bei pabučiuoti kryžių. Kunigas tris kart iškelia kryžių, pamažu nuimdamas violetinį šydą ir gieda: „Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabojo pasaulio Atpirkėjas“, o choras atsako: „Ateikite, pagarbinsime jį“. Mirties bei prakeikimo įrankis mums tapo Išgelbėjimo ženklu. Graži legenda pasakoja, kad Jėzaus Kryžius išaugo iš Gyvybės Medžio, kuris buvo Rojaus sode, sėklų. Taip, iš tiesų, kaip per medį atėjo prakeikimas, taip per medį nužengė ir išganymas: „Juk palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas. (Išm 14, 7)

Priekaištai. Žmonėms garbinat kryžių, turėtų būti giedami priekaištai (improperia), atėję iš graikiškosios liturgijos per Galijos Bažnyčią ir Romos liturgijoje įsitvirtinę XIV a.Improperia – tai dramatizuoti Kristaus priekaištai savo tautai, vardinant tai, ką Viešpats jai padarė, o kaip ji Jam atsilygino: „Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man! Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, o tu mane įdavei aukštiesiems kunigams. – Aš tau praskyriau jūrą, o tu man ietimi perdūrei šoną. – Aš debesies stulpu tau rodžiau kelią, o tu mane atvedei į Piloto teismą.“ Tačiau ir kiekvienam iš mūsų Viešpats galėtų pasakyti: „Ką Aš tau padariau ir kuo nuliūdinau, atsakyk man?“ Juk pernelyg dažnai už Viešpaties gerumą, atsimokame tik... nuodėmėmis. 

Komunija. Didžiojo Penktadienio pamaldos baigiamos, Komunijos atnešimu iš Garbinimo altoriaus bei jos padalijimu. Tiesa sakant, tai yra nuolaida tikintiesiems, nes iki pat IX a. Romos liturgija Didijį penktadienį šios apeigos nepripažino: kadangi neaukojamos Šventosios Mišios, negalima ir Komunija. Bažnyčia iš ties buvo apiplėšta. Iki 1955 m. reformos Komuniją priimdavo tik kunigas, kuris atlikdavo taip vadinamas missa praesanctificatorum, kuomet jis priimdavo vakar konsekruotą ostiją bei nekonsekruotą vyną.

Procesija į Kristaus Kapą. Pasibaigus pamaldoms, vyksta Eucharistinė procesija į taip vadinamą Kristaus Kapą, altorių su mirusio Kristaus figūra. Ten pastatoma monstrancija uždengtu šydu ir tęsiąsi Viešpaties garbinimas. Ši apeiga atsirado suklestėjus eucharistiniam kultui ir yra tarsi priminimas, kad Viešpats visada yra su mumis, net ir mirties sutemose.

Dieve, tu savo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia išvadavai žmoniją iš amžinosios mirties, kuri ant visų buvo kritusi dėl pirmapradės nuodėmės; duok mums pasidaryti panašiems į Kristų ir iškilti į dangiškos malonės šventumą, kaip buvome priversti vilkti žemiškosios prigimties jungą. (Pradžios malda)

Šaltinis: www.propatria.lt

Liturgijos katechezė

„Ši diena yra išpuošta daugybe slėpinių. Pirmą kartą šią dieną mums patikėtas duonos laužymas, Bažnyčios stalas pateikia žmonėms angelų duonos, kad jie jos valgytų. Šiandien Kristus savo apaštalams nuplovė kojas ir nurodė tai daryti visais laikais su tokiu pačiu pamaldumu. Su aliejais, kurie pašventina Kristaus įsigytą tautą, šiandien pašventinama Bažnyčioje šventoji krizma, kur balzamas yra sumaišomas su aliejumi ir išreiškia karališkosios ir kunigiškosios šlovės vienybę.“ (Ernaudas Bonevalietis (†1156))
 
Didysis ketvirtadienis yra paskutinė gavėnios diena ir pirmoji Velykų Tridienio diena. Didysis ketvirtadienis, kaip ypatinga liturginė diena, imama paminėti nuo IV a. pab. – tądien apie pietus buvo švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios. Jau nuo V a. pr. keliose Afrikos ir Jeruzalės Bažnyčiose aukojamos dvejos Mišios. Vienos skirtos katechumenams, per kurias jie turėdavo viešai sukalbėti Tikėjimo išpažinimą, o kitos minėdavo Viešpaties Vakarienę. Tačiau popiežius aukojo tik vienas Mišias Laterane, kurių metu jis pašventindavo šventuosius aliejus. Kai frankų Bažnyčios karolingų epochoje prisiėmė Romos liturgines knygas, buvo pereita prie vienų Mišių papročio, sekant popiežiška liturgija. Viduramžiais Didįjį ketvirtadienį taip pat vykdavo nusidėjėlių sutaikymo apeiga: vyskupas vėl priimdavo į bendruomenę viešus nusidėjėlius, atlikusius užduotą atgailą. Frankų Bažnyčia turėjo paprotį, kad atgailautojai ateidavo prie bažnyčios durų basi, apsirengę skarmalais, simbolizavusiais jų nuodėmingą gyvenimą. Vyskupas juos pasitikdavo prie bažnyčios durų ir, paėmęs vieną už rankos, vesdavosi į vidų grandine, tarsi juos trauktų iš prarajos, į kurią jie nugrimzdo. Po to, apvilkti naujais drabužiais, gavę į rankas uždegtą žvakę kaip jų krikšto dieną, vėl buvo prileidžiami prie komunijos. Viduramžiais aliejų šventinimas (krizma, katechumenų, ligonių aliejai) vykdavo tik vyskupo aukojamose Mišiose, o vakare buvo švenčiamos Paskutinės vakarienės Mišios. Tridento Susirinkimo atlikta liturginė reforma leido Mišias švęsti tik rytais, todėl ir Paskutinės vakarienės Mišios buvo perkeltos iš Ketvirtadienio vakaro į rytą. Aliejų šventinimo apeiga vykdavo tik vyskupo aukojamose Paskutinės vakarienės Mišiose. 1955 m. atlikta liturginė reforma sukūrė Krizmos Mišias, kuriose vyskupas šventina aliejus, o Paskutinės vakarienės Mišias vėl atkėlė į vakarą. Ši liturginė tvarka išlaikoma ir po 1969 m. liturginės reformos. 
 
Tad kaip minėta, Paskutinės vakarienės Mišiomis prasideda Velykų Tridienis. Net ir liturginė spalva jau nebe violetinė, o balta, tuo pabrėžiant džiaugsmą dėl Eucharistijos ir kunigystės sakramentų įsteigimo. Per Gloria skambinama varpais, paskui jie ir vargonai tylės iki Velyknakčio.
 
Dievo Žodis. Pirmasis skaitinys mus nukelia į Paschos (Perėjimo) vakarienę. Izraelitai valgo avinėlį ir patepa durų staktas jo krauju, nes „bus gi Viešpaties Pascha – perėjimas. Tą naktį aš eisiu per Egiptą ir išžudysiu visus jo pirmagimius – žmonių ir galvijų. Įvykdysiu teismą visiems Egipto dievaičiams; aš – Viešpats. O kraujas ant staktų namų, kur jūs gyvenate, bus jus saugantis ženklas; pamatęs kraują, pro jus aš praeisiu, ir jūsų neištiks ta nelaimė, kuria nubausiu Egiptą.“ Šis pasakojimas mums simboliškai nušviečia Atpirkimo slėpinį – Kristus, Dievo Avinėlis, pasiaukoja už mus, o jo kraujas mus saugo nuo Angelo Naikintojo. Valgydami Kristaus Kūną ir gerdami Jo Kraują, mes esame išvedami iš dvasinio Egipto – nuodėmės vergijos ir apsaugomi nuo dvasinės pražūties, kurią užtraukia nuodėmės. Todėl „šią dieną privalote kas metai minėti. Ją švęskite amžiais, kartų kartomis, kaip iškilmę Viešpaties garbei’“. Atliepiamojoje psalmėje Kristus Dovydo lūpomis žada mus atpirkti: „Tau padėkos auką aukosiu, šauksiuosi Viešpaties vardo. Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu prieš visą jo tautą.“
 
Apaštalas Paulius antrame skaitinyje pateikia pasakojimą apie Naujosios Sandoros įsteigimą – Kristus atiduoda savo Kūną ir Kraują už mus ir pasilieka su mumis Duonos bei Vyno pavidaluos, įsakmiai liepdamas: „Tai darykite Mano atminimui.“ Per kiekvienas šventąsias Mišias mes vėl atsiduriame Paskutinės vakarienės menėje. Evangelija pagal Joną pasakoja, kaip Viešpats Jėzus numazgojo savo mokiniams kojas, tuo parodydamas nusižeminimo ir besąlyginės meilės pavyzdį. Juk kojų numazgojimą atlikdavo tarnai. Pats Viešpats paaiškina šį savo veiksmą: „Jūs vadinate mane „Mokytoju“ ir „Viešpačiu“, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“

Kojų mazgojimo apeiga. Kaip minėta, kojų mazgojimas buvo įprastas Rytų kraštuose dėl praktinių sumetimų (taip pat, kaip dabar mes plaunam rankas grįžę iš lauko), tik Viešpats Jėzus šiam gestui suteikė nuolankios ir atsidavusios meilės reikšmę. Ši apeiga buvo praktikuojama ankstyvojoje Bažnyčioje, ją mini apaštalas Paulius: „Į našlių sąrašą įtrauk tokią našlę, kuriai sukako bent šešiasdešimt metų, kuri teturėjo vieną vyrą, jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą“ (1Tim 5, 9-10) bei šv. Augustinas: „Viešpats nurodė kojų mazgojimą. Prieš tai pats mokiniams numazgojęs kojas, jis mums paaiškino, kad šis gestas primena nuolankumą, kurio jis atėjo mus pamokyti.“ Šv. Bernardas Klervietis šią apeigą vadino sakramentu. XII a. pab. ši apeiga buvo popiežiškoje liturgijoje: popiežius po Mišių mazgodavo kojas dvylikai subdiakonų. Ši apeiga įterpta į Paskutinės vakarienės Mišių liturgiją tik 1955 m ir eina po homilijos. Galima pastebėti tiek šios apeigos privalumus, tiek ir trūkumus, tačiau tai palikime liturgistams, juoba, Lietuvoje galima ant pirštų suskaičiuoti tas bažnyčias, kurios šios apeigos nepraleidžia.
 
Švč. Sakramento pernešimas. Po Komunijos maldos kunigas perneša konsekruotas ostijas iš tabernakulio (kadangi jis turi likti tuščias, taip išreiškiant, kad Didįjį penktadienį neaukojamos šv. Mišios) į garbinimo altorių, kuris liaudiškai vadinamas Kristaus kalėjimu, taip tarsi prisimenant Jėzaus kalinimą.
 
Kokia nuotaika išgyventi Paskutinės vakarienės liturgiją? Pirmiausia, tai dėkingumas Viešpačiui už Jo dovanas – Eucharistiją ir Kunigystę. Kaip išgyvenu šventąsias Mišias? Ar kaip savaime suprantamą katalikybės komponentą? Sunkią pareigą, kurią reikia atlikti? Asmeninio pamaldumo išraišką? O juk Mišios tai daug daugiau, nei galime suvokti ar įsivaizduoti. Per jas ir toliau vyksta atpirkimas, jomis tobuliausiai pašlovinamas Dievas, nužengia malonės mums ir tiems, už kuriuos meldžiamės. Šv. Mišios – tai Dangus žemėje. Ir tai ne poezija – tai realybė: „Išeidamas iš šio pasaulio pas Tėvą, Kristus mums paliko Eucharistiją, būsimos garbės drauge su Juo laidą; dalyvavimas šventojoje Aukoje mūsų širdį padaro panašią į Jo širdį, palaiko mūsų jėgas šio gyvenimo kelionėje, žadina ilgėtis amžinojo gyvenimo ir jau dabar vienija su dangaus Bažnyčia, su švenčiausiąja Mergele Marija ir visais šventaisiais.“ (KBK 1419). Pamilkime Mišias, pažinkime Mišias – atraskime adoraciją, nes tai geriausias būdas žengti link Viešpaties. Jis pasiliko su mumis ir dėl mūsų. Laukiantis ir kviečiantis. Melskimės taip pat už kunigus, kurie niekada nebus tobuli, nebus pakankamai šventi bei pakankamai geri, kuriems nuolat reikės keistis bei taisytis. Tačiau Viešpats juos išsirinko, kad per juos ir toliau šventintų pasaulį: „Be Šventimų sakramento Viešpaties neturėtume. Kas jį ten pastatė tabernakulin? Kunigas. Kas priėmė jūsų sielą pirmąkart įžengiant į gyvenimą? Kunigas. Kas ją maitina, teikdamas jai jėgų iki galo nueiti savo keliu? Kunigas. Kas ją parengs susitikti su Dievu, paskutinį kartą nuplaudamas Jėzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada tik kunigas. O kai ta siela miršta [per nuodėmę], kas ją prikels, kas suteiks jai ramybę ir taiką? Vėl kunigas… Pagal Dievą, kunigas yra viskas! ... Tiktai danguje jis supras, kas yra iš tikrųjų.“ (Šv. Jonas Marija Vianėjus)
 
Jisai, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas visiems laikams skirtąją Auką, save paaukojo tau kaip mūsų išganymo atnašą ir liepė mums tai daryti jo atminimui. Už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas – girdo ir skaistina. (Mišių prefacija)
 
Šaltinis: www.propatria.lt
 

Liturgijos katechezė

Žmogus panoro tapti lygus Dievui. Matyt, gyvendamas Dievo akivaizdoje, žmogus akivaizdžiai įžvelgė savo išrinktumą (plg.Ef 1,3-4) bei paskirtį - augti Dievo Meilėje ir paveldėti įsūnystę (plg. Ef 1,5 , Rom 8,17). 

Jis to troško visa Dievo jam dovanota prigimtimi. Abipusį atsidavimo santykį su Kūrėju patiriantis kūrinys išgyvena begalinę sklaidą - dieviškąjį neribotumą. Ir šioje palaimoje žmogus išgirsta: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti” (Pr 2,16-17). Štai toji silpnybė, kurią apčiuopė Gundytojas – dieviškąją sklaidą beribės Meilės link išgyvenančio kūrinio apribojimas. Kūrėjas dovanojo šį riboklį vardan įsūnystės ugdymo. Juk įsūnystė yra suklusimas atsiduodančiam Tėvui ir, savo ruožu, visiškas savęs dovanojimas Tėvui. Štai čia Dievas siekia laisvo žmogaus apsisprendimo vardan dar didesnio atsidavimo, didesnės Meilės.

Iš prigimties žmogus yra atviras dovanai ir suklūsta, jei jam dar kažkas pasiūloma. Šėtonas pasiūlo žmogui tai, ką jis įžvelgia kaip prigimtyje pažadėtąjį savą  būvį – lygumą su Dievu. Tik šis „lygumas“ nekyla iš Meilėje atsiduodančios įsūnystės, t.y atsidavimo ‚kitam‘, bet iš meilės tik sau. Prigimtinio apribojimo ir kartu Meilės iššūkio akivaizdoje Šėtonas pagavo žmogaus silpnumą. Nes pavydėjo Dievo Artumo ir nekentė žmogaus (ir viso to, kas švytėjo Sūnaus grožiu - kūrinijos (plg. Jn 1,3)). Nelabasis gundo kūrinį peržengti Dievo nustatytą saiką, kuris siauru keliu vedė žmogų į tapatumą su dieviškos Meilės begalybe.

Melagingasis Šviesanešys savaip pristatė Kūrėjo dovanotos prigimties trokštamą dieviškąją begalybę: “atsivers jums akys, kai tik jo [t. y. ušdrausto vaisiaus] užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantys, kas gera ir kas bloga” (Pr 3,5). Kiek daug šiame trumpame sakinyje begalinio melo! Kodėl Kūrėjo sukurtam kūriniui turėtų „atsiverti akys“? Kokia šėtoniška prasme kūrinio prigimtis yra ribota ar iškreipta? Kokio neribotos gėrio pažadą neša „šviesos“ nešėjas? Luciferio žinia skelbia kūriniui, kad Dievas yra didis apgavikas ir neleidžia žmogui  patirti jį įbūtinančią begalinę dieviškąją savastį. Vadinasi, anot Šėtono, Dievas pavydi savo kūriniui dovanotosios ir patį Dievą atspindinčios prigimties; taigi žmogui privalu vaduotis iš priklausomybės Kūrėjui kaip pastarojo pavydo pasekmės; pagaliau, ribojantis Dievas nėra šviesa; žmogus turi peržengti Dievo siūlomą gėrį, idant taptų visažinančiu ir „kas gera, ir kas bloga“. Tai reikštų, kad, peržengęs Dievo įstatytą riboklį, žmogus pažintų Dievo įstatyto riboklio blogį.

Žmogui, iki nuopolio pažinusiam tik „ribotą“ Dievo gėrį, blogis priešpastato kitokio visuminio „gėrį“ visažinystę. Šėtonas perša mintį, jog žmogaus laimės pilnatvei Dievo kaip vienintelio Gėrio ir viso įmanomo gėrio šaltinio nepakanka. Dievo kaip vienintelio Gėrio įveiką ir, dar daugiau, priešstatą Jam Šėtonas pristato kaip „tikrojo“ pilnatviško „gėrio“ įvykį žmogaus prigimtyje. Tokiu būdu Liuciferis neigia patį Dievo dieviškumą. Kitaip tariant, tik pažinus “ir kas bloga” „atsiveria akys“, ir žmogus pamato dar nepažintą ir jį išlaisvinančią „tiesą“. Čia atsiskleidžia ir gundymo tikslas - įteigti, jog Dievo dovanojamo gėrio, o ir pačio Dievo pažinimas nėra pakankamas žmogaus trokštamai begalinei pilnatvei įvykti. Suabejojęs dovanojamo gėrio visavertiškumu, žmogus suabejojo ir pačiu gėrio šaltiniu - Dievu.  

Liuciferiui suklusęs žmogus ima abejoti pačia Dievo ir Dievo dovanojamo gėrio tikruma. Ir Dievo akivaizdumo nebeįžvelgianti sąmonė ima atsiduoti apžavų svaiguliui: “moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui buvusiam su ja, ir šis valgė”  (Pr 3,6). Ir tikrai “tuomet abiejų akys atsivėrė” (Pr 3,7). Atmetę vienareikšmį pasitikėjimą (vadinasi, ir santykį su) Kūrėju, “jiedu suprato esą nuogi” (Pr 3,7) ir prarado Dievo malonę: nemirtingumą, viešpatavimą kūrinijai, savęs ir Dievo pažinimą. Žmogus be malonės pasislėpė nuo Dievo savo skurde (plg. Pr 3,8), kur jį it ugningos strėlės nuolat įtaigoja šėtono gundymai be paliavos prilygti Dievui. Galų gale, žmogui Dievas pasidarė nebe akivaizdus ir net nereikalingas. Patikėjęs Melo tėvu - juk taip saldu! - žmogus pasirinko savigriovos kelią.

O patiklusis žmogau! Ar tau reikėjo kito Dievo Žodžio aiškintojo? Ar tau nepakako kūdikiško pasitikėjimo Kūrėju?! Taip, tu norėjai pažinti Dievą, tu visa prigimtimi troškai savo įsūnystės dovanos; troškai susibūti su Dievu. Tačiau ar pažinimas yra kažkas kita nei verta - sūniškai patikli - Kūrėjo patirtis? Ar lygumas su Dievu yra kas kita nei nuolankus sūniškas paklusnumas, atsidavimas ir sutapimas su Tėvu?! Juk dieviškumas jau buvo tavosios savasties duotis! Augdamas klusniu atsidavimu Dievui, būtum Jį pažinęs ir būtum vis labiau įsibuvęs Amžinosios Tėvo prigimties slėpinyje. Ar Dievo Žodis nėra suprantamas tik įsūnystės Dvasios dėka? Kas Kūrėją išaiškins, jei ne Jis pats savo Žodžiu?! Kodėl tau reikėjo ieškot Dievo už Kūrėjo duoties TAU ribos? Juk riba ir buvo nubrėžta, kad atsiduotum tik Vieninteliam Esaties šaltiniui. Kodėl už tos ribos panorai ieškoti beribiškumo?! Trokšdamas dieviškumo, tu peržengei kūrinio saiką ir iki šiol klejoji ir kliedi niekiu. Ką tu už ribos tikėjaisi atrasti? Ir kas yra už ribos, jei ne niekas? Ir kas tau tai pasiūlė, jei ne niekio trokštąs Savižudis? Atmetęs Kūrėją, dabar gi žmogus seka Savižudžiu.

Liturgijos katechezė

Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido vieno garsiausių XX a. I-osios pusės vokiečių teologų Romano Guardini knygą „Apie liturgijos dvasią“.

Autorius aptaria svarbius liturgijos elementus: liturginę maldą, bendrystę kaip liturgijos subjektą, liturginį stilių ir simboliką, aiškina, kas yra liturgija ir kas jos metu vyksta.

R. Guardini parodo, kad teisingai suprantama liturgija visiškai atitinka taip pat ir grynai natūralios, sveikos psichologijos bei sielos kultūros principus. Jis aptaria sunkumus, liturgijos galbūt keliamus šiuolaikiniam žmogui, ir nurodo, kad jų priežastis – tiek neteisingai arba ne iki galo suvokiama liturgija, tiek koks nors sielos gyvenimo kraštutinumas. Jis parodo, kad tai, kas liturgija yra ir ką ji teikia, nepaprastai glaudžiai susiję ir sąveikauja su sielos darnos siekiu. Šimtametė liturgija tarsi savaime pasitinka būtent dabartinį mūsų vargą, nešdama pagalbą ir atvangą. Ji iškelia mus virš trapios akimirkos, virš individualios akimirkos ribotumo. Ji ugdo mus pagarbiais Dievo vaikais, tyrais Tėvo garbintojais.

Autorius sutelkia dėmesį ne tiek į griežtai mokslinę liturgijos sąvoką, kiek į konkrečius žmones ir jų gebėjimą švęsti liturgiją. Jis purena dirvą, kad būtų naši, o siela priimtų tai, kas sukaupta liturgijoje.

R. Guardini puikiai įsijaučia į tų žmonių padėtį, kurie iš išorės, naujai prisiliečia prie liturgijos. Jis vaizduoja dviejų dvasinių pasaulių susidūrimą, jų nesiderinimą ir nurodo sprendimą. Jis atidengia liturgijos ir vidinio gyvenimo sąsajas, užpustytas ir užmirštas, aptaria ir užfiksuoja prigimtinį pagrindą ir išankstines sąlygas, padedančias išgyventi liturgiją. 

R.Guardini knygą „Apie liturgijos dvasią“ galite įsigyti „Katalikų pasaulio“ knygynuose Vilniuje: Pranciškonų g. 3/6 ir Šventaragio g. 4.


Šaltinis: www.katalikuleidiniai.lt


Liturgijos katechezė

“Tiesą sakant, nei tyla yra dorybė, nei triukšmas yra nuodėmė”, sako Tomas Mertonas. “Tačiau šiuolaikinėse [Vakarų] ar tam tikrose afrikietiškose visuomenėse liturgijoms būdingas sujudimas, susijaukimas, triukšmas yra jų pačių [šiuolaikinių žmonių, afrikietiškų liturgijų dalyvių] itin rimtų nuodėmių, nemaldingumo ir desperacijos atmosferos išraiška. Propagandos, niekada nesibaigainčių įrodinėjimų, plūdimų, kritikos ar tiesiog plepėjimų pasaulis yra pasaulis, kuriame gyvenimas nėra vertai išgyvenamas. Šventosios Mišios tapo sumišusiu gausmu, maldos – išoriniu ir vidiniu triukšmu.” (Tomas Mertonas “Jonos ženklas”, 1955 m.).   

Mes rizikuojame, kad mūsų liturginėse celebracijose Dievui vietos nebeliks. Mes rizikuojame patirti gundymus dykumoje kaip žydai, kurie bandė sukurpti garbinimą pagal savo kurpalių. Neužmirškime, kad šis bandymasis baigėsi nuolankiu Aukso Veršio stabo garbinimu.   

Laikas pradėti Susirinkimo klausytis. Liturgija “pirmiausia yra dieviškosios didybės garbinimas” (n. 33). Pedagoginę vertę liturgija turi tik tiek, kiek ji yra pajungta Dievo garbinimui. Liturgija iš tiesų mus pastato į akistatą su Dieviškąja anapusybe. Teisingas dalyvavimas joje reiškia atnaujinimą savyje tos “nuostabos”, kurią Jonas Paulius II laikė itin svarbia (Ecclesia de Eucharistia n. 6). Ši šventoji nuostaba, ši džiaugsminga ir pagarbi baimė Dieviškosios Didybės akivaizdoje pareikalauja tylos. Mes dažnai užmirštame, kad šventoji tyla yra viena iš Susirinkimo nurodytų priemonių, įgalinančių dalyvavimą šventojoje liturgijoje.   

Jeigu liturgija yra Kristaus darbas, ar būtina, kad celebrantas įvedinėtų į ją savo komentarus? Mes privalome prisiminti, kad komentarai, Mišiolo leidžiami tik tam tikrose vietose, neturi virsti pasaulietišku ir žmogišku kalbėjimu: daugiau mažiau įdomiu komentaru ar itin pasaulietišku susirinkusių į pamaldas žmonių sveikinimu; bet, atvirkščiai, labai trumpu tikinčiųjų paskatinimu įžengti į Slėpinį (Generalinė Romos Mišiolo Instrukcija, n. 50).  Kalbant apie homiliją, tai yra liturginis [Mišiolo Generalinės Instrukcijos] reglamentuojamas aktas savaime.    

Participatio actuosa [Įdvasinantis dalyvavimas] Kristaus darbe numato, kad mes paliktumėme pasaulį, kad įeitumėme į “visą kitą pranokstantį šventą veiksmą” (n. 7). De facto, “mes, su tam tikra arogancija, ketiname pasilikti žmogiškajame pasaulyje – kad įžengtume į dieviškąjį.” (Robert Sarah, “Dievas arba niekas”, ).

Šiąja prasme, yra apgailėtina, kad mūsų bažnyčių presibiterijos neišlieka griežtai tik dievogarbai atribota vieta; kad šioje erdvėje yra dėvimi pasaulietiški rūbai; kad ši šventoji erdvė nėra aiškiai bažnyčios pastato architektūros išskirta. Kadangi, kaip moko Susirinkimas, Kristus yra skelbiamajame Žodyje, yra žalinga, kai skaitovai nedėvi atitinkamų liturginių rūbų, kurie primena, kad skaitovai skelbia ne žmogiškuosius žodžius, bet Dievo Žodį.     

Liturgija yra iš esmės mistinė ir kontempliatyvi, vadinasi, anapus mūsų žmogiškojo veikimo. Net participatio [liturginis dalyvavimas] yra gaunamas iš Dievo malonės. Todėl dalyvavimo liturgijoje sąlyga iš mūsų pusės pirmiausiai yra atvirumas švenčiamai paslapčiai. Todėl Konstitucija rekomenduoja išsamų ritualo pažinimą (n.34)  ir, tuo pačiu, prisako, kad “tikintieji galėtų ir lotyniškai drauge kalbėti arba giedoti tas nekintamąsias Mišių dalis, kurios skirtos jiems” (n. 54).       

Iš tiesų, ritualo supratimas nėra proto aktas, kuris savo galimybių ribose turėtų viską priimti, viską suprasti ir viską įveikti. Šventųjų ritualų supratimas yra sensus fidei (Vert. tikėjimo jusmas) reikalas. Pastarasis leidžia tikėjimui skleistis per simbolius ir pažįsta labiau per visuminę darnos patirtį nei per sąvokas. Toks supratimo būdas įgalina tikintį su nusižeminimu artintis prie Dieviškojo Slėpinio.     

Bet ar mes turėsime drąsos sekti štai tokiu Susirinkimo nurodomu keliu? Toks tikėjimo apšviestas Susirinkimo supratimas yra pamatinis Evangelijos skelbimo labui. Iš tiesų, „ir tiems, kurie yra išorėje, liturgija parodo Bažnyčią kaip viršum tautų iškeltą ženklą, po kuriuo rinktųsi draugėn išblaškytieji Dievo vaikai“ (n. 2). Privalu, kad liautųsi nepaklusnumo Bažnyčios priesakams dangstymas kitokiu (Vert. neteisingu) Susirinkimo Konstitucijos apie Šventąją Liturgiją “supratimu”.  
Susirinkimo supratimas jokiu būdu negali tapti tikinčiųjų bendruomenės žalojimo akstinu. Savanaudiškai išrankus Sacrosanctum Consilium supratimas, t.y. viena ar kita prasme trūkio hermeneutika, nėra tikėjimo dvasios vaisius. Susirinkimas nenorėjo atsisakyti iš Tradicijos paveldėtų liturgijos formų. Atvirkščiai, jis norėjo juos pagilinti. Konstitucija prisako, kad “naujos formos lyg organiškai augtų iš jau esančiųjų.” (n. 23). 

Šiąja prasme, būtina, kad tie, kurie celebruoja usus antiqior [senesniąja, ikireformine Romos liturgijos forma], tai darytų be opozicijos dvasios, o Sacrosanctum concilium dvasioje. Ta pačia vaga, būtų neteisinga Romos rito ekstraordinarinę formą (Vert. usus antiquior) laikyti lyg kad kylančią iš kitos teologijos nei reformuotoji liturgija. Taip pat linkėtina, kad usus antiquior būdingi Atgailos ir Aukojimo ritualai atsirastų sekančiajame Mišiole (Vert. būtų įskiepyti į reformuotąją ordinarinę Romos rito formą) tuo pabrėžiant, kad dvejos liturginės formos vienas kitą apšviečia – tęstinume ir ne opozicijoje.    

Jeigu mes gyvename tokia dvasia, tada liturgija pagaliau liausis būti konkurencijos ir kritikos vieta. Ir mes galėsime deramai dalyvauti liturgijoje, “vykstančioje šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje“ (n. 8).  

Iš anglų kalbos vertė arche.lt 

Liturgijos katechezė

Atėjo laikas vėl atsigręžti į liturginius Rytus – AD ORIENTEM!

Kardinolas Robert Sarah yra 2014 m. Popiežiaus Pranciškaus paskirtas Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos, atsakingos už Šventąją Liturgiją Romos katalikų Bažnyčioje, prefektas. Š.m. liepos 12 d. Vatikano oficialusis laikraštis L'Osservatore Romano paskelbė proveržį II Vatikano Susirinkimo Konstitucijos apie Šventąją Liturgijoje įgyvendinimo srityje skelbiantį kardinolo straipsnį. Dievo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kviečia iš esmės atrasti Susirinkimo Tėvų mintį, atmetant iškrypusią  II Vatikano supratimo „dvasią“ ir jos paskatintą bei jau dešimtmečiais vyraujančią betvarkę Romos liturgijoje. 

Ar II Vatikano Susirinkimo konstitucija apie Šventąją Liturgiją, praėjus penkiasdešimt metų, kai ją paskelbė popiežiaus Pauliaus VI, vis dar yra tebeskaitoma? Konstitucija Sacrosanctum concilium nėra tik de facto paprasta “receptų” knyga, bet tikra kiekvieno liturginio veiksmo magna carta (Vert. pamatinis veikimo principų sąvadas). 

Šia Konstitucija  ekumeninis Susirinkimas mums pateikia magisterinę pamoką apie (Vert. tikinčiojo dalyvavimo liturgijoje) metodą. Toli gražu nepasitenkinęs tik disciplinariniu ir išoriniu požiūriu į liturgiją, Susirinkimas nori, kad mes apmąstytumėme pačią liturgijos esmę. Bažnyčios veiksmas visada ateina iš to, ką Ji gauna ir įžvelgia Apreiškime. Taigi pastoracinės praktikos negali būti atsietos nuo tikėjimo doktrinos.  

Bažnyčioje “tokiu būdu sutvarkyta, kad tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta ir palenkta tam, kas dieviška“ (n. 2). Susirinkimo Konstitucija kviečia mus atrasti Trejybinį liturginio veiksmo šaltinį. Iš tiesų, Susirinkimas nusako tęstinumą tarp Kristaus Atpirkėjo misijos ir liturginės Bažnyčios misijos.  “Todėl kaip Kristus buvo Tėvo siųstas, taip ir jis pats pasiuntė apaštalus”, kad šie, “skelbiamo išganymo darbą vykdydami auka ir sakramentais, apie kuriuos sukasi visas liturginis gyvenimas”, įvykdytų “išganymo darbą” (plg. n. 6). 

Liturgijos įvykdymas (lot. actuatio, ang. actuating) , vadinasi, yra ne kas kita, o Kristaus darbo įvykdymas. Liturgija esmingai yra actio Christi – Kristaus veikimas. Tai – “[Viešpaties] žmonių atpirkimo bei tobulo Dievo pašlovinimo darbas“ (n. 5). Tai Kristus yra didis Kunigas –  tikrasis liturgijos veikėjas, ir tikrasis liturgijos įvykdytojas (plg. 7). Jei šis būtinasis principas nėra tikėjimu priimamas, atsiranda didelė rizika, kad liturgija bus paversta žmogaus darbu, bendruomenės savęs šventimu.     

Priešingai, tikrasis Kristaus darbas reiškia tikinčiojo įžengimą į Kristaus veikimą, t.y. į susivienijimu su tuo darbu, kurį Kristus priėmė iš Tėvo kaip savo misiją. Tokiu būdu mums “buvo dovanota dieviškos dievogarbos pilnatvė“, nes “jo žmogiškoji prigimtis, suvienyta su Žodžio asmeniu, buvo mūsų išganymo įrankis” (n. 5). Todėl, nuosekliai, Bažnyčia - kuri yra Kristaus Kūnas - privalo tapti [išganymo] instrumentu Dievo Žodžio rankose.   

Tai ir yra tikroji Susirinkimo Konstitucijos pagrindinės sąvokos participatio actuosa [įdvasinančio dalyvavimo] prasmė. Toks dalyvavimas ir yra tikinčiojo tapsmas Kristaus - Kunigo instrumentu, idant tikintysis taptų Jo Trejybinės misijos dalyviu. Bažnyčia tampa aktyviu liturginio veiksmo dalyviu tiek, kiek Ji tampa Jo instrumentu. Šiąja prasme, kalbėjimas apie “bendruomenės šventimą” yra dviprasmybė ir kviečia suklusti (žr. Instrukcija Redemptoris sacramentum, n. 42). Participatio actuosa [Įdvasinantis dalyvavimas] neturėtų būti suprastas kaip poreikis kažką daryti patiems. Štai tokiu klaidingu supratimu Susirinkimo mokymas yra dažnai iškreipiamas. Tuo tarpu participatio actuosa yra ne kas kita, bet leidimas Kristui mus suimti ir susieti su Jo Auka.      

Liturginis participatio [dalyvavimas] turėtų būti suvokiamas kaip malonė ateinanti iš Kristaus, kuris visada “įtraukia savo mylimąją Sužadėtinę Bažnyčią“ (n. 7). Jis turi ir pirmumą, ir viršenybę.  O Bažnyčia “šaukiasi savo Viešpaties ir per jį garbina amžinąjį Tėvą” (n. 7)  

Todėl kunigas privalo tapti [Viešpaties] instrumentu, kuris leidžia Bažnyčiai švytėti. Kaip kad mūsų Popiežius Pranciškus neseniai mums priminė: [liturgijos] celebrantas nėra šou vedėjas; jis jokiu būdu negali siekti populiarumo bendruomenės tarpe per savęs kaip centrinio jos kalbintojo išstatymą. Jei norime suvokti Susirinkimo dvasią, priešingai [nei tapo įprasta manyti], privalu nulipti nuo scenos – „aš“ turi išnykti.        

Priešingai nei dažnai yra skelbiama, ir kartu sutinkamai su Susirinkimo Konstitucija, visiškai dera, kad Atgailos ritualo, Gloria giedojimo, Oracijų ir Eucharistijos kanono metu visi - kunigas ir bendruomenė - vienu ypu žvelgtų ad orientem [liturginių Rytų link] kartu, taip išreiškdami savo valią dalyvauti Kristaus įvykdomame garbinimo ir atpirkimo darbe. Šis liturginio veikimo būdas galėtų būti tinkamai išpildomas katedrose, kur liturginis gyvenimas privalo būti pavyzdinis (n. 4).

Apžvelgiant visumą, kitų Šv. Mišių dalių metu kunigas, veikdamas in persona Christi Capitis (Vert. Kristaus Galvos asmenyje) įeina į santuokinį dialogą su bendruomene. Bet šis veidas-į-veidą bendravimo būdas neturi kito tikslo nei vesti tikinčiuosius į susitikimą veidas-į-veidą su Dievu, kuris per Šventosios Dvasios malonę pastarąjį bendravimą paverčia širdis-į-širdį. Be to Susirinkimas siūlo kitus dalyvavimą skatinančius būdus, tokius kaip: “aklamacijos, atliepai, psalmių giedojimas, priegiesmiai, giesmės, taip pat veiksmai arba gestai ir kūno laikysena.“ (n. 30) 

Vis dar manoma, kad tikintieji Šv. Mišių metu būtų nuolat užimti. Iš šio manymo išsirutuliojo gausaus ir greito skaitymo praktika, kuri, iš tiesų, per daug žmogiška (Vert. pasaulietiška, ne liturgiška). Šiuolaikinė Vakarų savimonė, technologijos galimybių suformuota ir masinių informavimo priemonių užburta, nori paversti liturgiją veiksnia ir pelninga pedagogine praktika. Šioje dvasioje liturgija dažnai celebruojama „šventiškai“. Todėl liturgiją įgalinantys asmenys [celebruotojai], pastoracinių paskatų vedini ir liturgiją tik mokomąja priemone paversti siekdami, dažnai įvedinėja į liturgiją pasaulietinius ir teatrinius elementus. Ar gi nepastebime, kaip [liturgijos metu] įvairūs liudijimai, spektakliai ir plojimai rankomis vis labiau plinta? Nors tokių praktikų įvedinėtojai tiki, kad taip jie skatina tikinčiųjų dalyvavimą, iš tikrųjų jie verčia  liturgiją žmogišku žaidimu.      

[1] Toliau tekste žodžiu „Konstitucija“ autorius įvardija II Vatikano Susirinkimo konstituciją apie Šventąją Liturgiją Sacrosanctum concilium.

[2] Lotyniškąjį žodį actuatio  verčiame bendrąja sąvoka „įvykdymas“, filosofine – „įbūtinimas“, teologine - „įdvasinimas“. Visos šios prasmės dera su Apaštalų tikėjimą aiškinančia Bažnyčios magistriumo filosfine - teologine doktrina. Didelė ir įsigalėjusi klaida, kalbant apie Šventąją liturgiją, participatio actuosa principą perteikti „veiklaus dalyvavimo“ keistenybe. Deja, toks paplitęs vertimas iškreipė II Vatikano susirinkimo Konstitucijos apie Šventąją Liturgiją mintį ir iššaukė dievogarbos nyksmą visos Bažnyčios mastu.  


Iš anglų k. vertė arche.lt 

Liturgijos katechezė

Nuo Kūrėjo nusigręžusį arkangelą Bažnyčios Tėvai pavadino Luciferiu (lot. Lucifer – šviesą nešantis, Šviesanešys). Pradžioje Dievas sukūrė Šviesianešį, kad šis neštų kūrinijai Kūrėjo dovanojamą šviesą.
 Dievo Apšvieta yra Kūriniją įbūtinanti galia (plg. Jn 1,4). Tad ir Luciferis buvo sukurtas būti Dievo galios dalininku ir bendradarbiu Kūrėjo Meilės sklaidoje. Didis Dievo kūrinys Luciferis panoro būti didis nepriklausomai nuo Dievo ir kaip Dievas – kūriniją ir jos tvarką įbūtinančiu šaltiniu. Šis pradžioje didis Dievo prigimties atspindys ėmė trokšti SAVĘS kaip Dievo. Pirmiesiems žmonės Luciferio ištartas gundymas „ir jūs būsite kaip Dievas“ (Pr 3,5) išduoda jo nusigręžimo nuo Dievo paskatos  esmę: „būti kaip Dievas“ ir, dar daugiau, „būti Dievu“, t.y. pačia būties pilnatve ir kiekvieno kūrinio išsipildymo laidu. Jis ėmė žavėtis savimi tarsi Dievu ir nekęsti kūriniją įbūtinančio Dievo Sūnaus. Nes „visa per Jį [Dievo Sūnų] atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1,3). Liuciferis troško, kad dangaus kunigaikštijos (plg. Kol 2,15; Ef 6,12) ir visa Dievo kūrinija jam „kaip Dievui“ paklustų. Todėl nuo savo šaltinio nusigręžęs  Šviesianešys jau pačioje Pradžioje niekino Dievo visagalybę (Jn 1,5)[1].  Ir būtent todėl pačioje pradžioje net prieš pasaulio sukūrimą Dievas išsirinko šviesos vaikus (plg. Ef 1,3-4), kurie, laikų pilnatvei atėjus, taptų įsikūnijusio Dievo Sūnaus kūno nariais, kad „per Jį, su Juo ir Jame“ nugalėtų šio pasaulio kunigaikštį Luciferį.   
Neigdamas savo priklausomybę Dievui ir Jo sukurtos prigimties tvarką, Liuciferis tapo prigimties griovėju. Visa savo suniekinta (taigi - tamsia) esybe bei Dievo dovanota, tačiau pasisavinta galia neigdamas Dievo kaip būties šaltinio būtinumą, jis ėmė neigti ir savo paties būtiškumą. Susidievinimas ir neišmatuojamas žavesys savimi, puikybė ir godumas, panieka ir griovimas, saviapgaulė ir beribio išmoningumo melas yra „šviesos“ nešėjo buvimo būdas.  
Pranašaudamas Viešpaties atėjimo ženklus, apaštalas Paulius mums apibūdina Nedorybės, arba Niekšybės, sūnų (žr. 2 Tes 2,9) ypatumus: “Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės sūnus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu” (2 Tes 2,3-4). Sūnus yra tėvo atvaizdas. Čia Apaštalas mums atskleidžia, kad šėtonas yra tas, kuris lyginasi su Dievu, apsimeta Dievu ir siekia užimti Dievo vietą. Nedorybės sūnus yra kiekvienas prieš Dievo visagalybę sukilusio Šėtono pasekėjas. Pabandykime suprasti, ką reiškia kūriniui lygintis su Dievu Kūrėju ir būti Niekdario pasekėju? Ką reiškia būti tokiu niekšu?
Tik Dievas Kūrėjas gali kurti būtį iš nieko (ex nihilo). Tuo tarpu sukurtosios protingos būtybės kuria ne iš nieko, bet iš Kūrėjo sukurtų esačių (bendriausia prasme - medžiagos). Jei kūrinys nori susilyginti su Kūrėju, jis turėtų galios niekį versti būtimi. Jis turi būti ir savo būties kūrėju, ir palaikytoju. Virsmas į niekį, t.y. kiekvieno mirtingojo likimas, jam grėsti irgi neturėtų. Mat kol kūrinys yra palaikomas kito būties, jis yra priklausomas, vadinasi, nelygus Kūrėjui, kuris yra nuo nieko ir nuo bet ko kito nepriklausomas.
Todėl, atmesdamas geros Dievo valios duotą būtį kaip esminį priklausomybės Dievui laidą, maištininkas įsirodinėja save kuriąs iš nieko. Maištininkui nieko kito nelieka. Neigdamas santykį su Kūrėju[2], kūrinys save pasmerkia  virsmui į nebūtį. Bandydamas bergdžiai įsibūtinti savomis pastangomis ir kartu neigdamas įbūtinančią Kūrėjo valią, puikuolis smerkia save savigriovai – virsmui į niekį. Ir ne tik save, bet ir visą, ką yra pajungęs savo valdžiai. Nors ir stokodamas Dievo Kūrėjo galios įbūtinti bei palaikyti esybes būtyje, tačiau būdamas protingu kūriniu su jam Kūrėjo atseikėta galia, maištininkas turi naudoja šią prigimties galią kažką iš kažko sukurpti. Šią galią jis ir įdarbina, pajungdamas kūriniją sau, idant perkurtų save ir kūriniją pagal turimos galios mastą ir, galų gale, patenkintų savo „didžią“ aklą aistrą ‘lygintis su Dievu’. Kitaip tariant, maištininkas kūriniją suniekina pagal savo niekšybės mastą. Tuo pačiu, niekindamas Kūrėjo atspindį kūrinijoje, jis žemina Dievą ir skatina Jo kaip nebūtinos esybės suvoktį.  
Atsiskleidžia sveikam protui sunkiai suvokiamas prieš Kūrėją sukilusio kūrinio saviapgaulės mastas: siekis įsirodyti savo visagalybę, galų gale virsta visišku kūrinio bejėgiškumu, t.y. grįžimu į niekį.[3] Ant sugriautos tikrovės, kurią tik Dievas ir teįbūtina, pamatų  šėtono stato savo netvarų galios iliuzijų pagrindu kurpiamą pasaulį. Tai - kiekvienos savitikslės galios siekinys. 
Aišku, grįžimas į niekį jokiu būdu nėra „įsibūtinimas“, Dievą ir save neigiantis kūrinys niekada netampa lygus Dievu. Šėtonas tesugeba iškreipti Dievo sukurtos prigimties pasaulį.  Meilė - Kūrėjo prigimties esmė - , kurios galia yra įbūtinamas pasaulis, Liuciferio iš prigimties turimoje galioje virsta Kūrėją atspindinčios prigimties priešybe. Tai yra, Kūrėjo įbūtinama SAVASTIS - dovanotos duoties atsidavimas KITAM - virsta besaike dovana SAU, būtent, godus AŠ plėtimas iki begalybės, nusavinant KITŲ kūrinių būtiškumą. Tokiu būdu SAU be saiko meluodamas kūrinys tampa bjauria SAVĘS karikatūra. Tačiau ‚šviesanešio‘ įvaizdžiu šėtonas įnirtingai dangsto iškreiptą ir iškreipiančią išniekintos prigimties Bjaurastį. 

Susiduriame su paradoksu: ar apsiribojus galima įrodyti savo beribiškumą? Ar neigimas gali būti teigimu? Neieškokime šviesos tamsoje. Beribė saviapgaulė pirmiausiai pasireiškia visišku sveiko proto iškreiptumu. Tačiau pati Šviesianešio tamsėjimo priežastis ir būdas yra net labai akivaizdūs: pavydas ir godumas. Susidievinantis Liuciferis yra valdomas beribio pavydo ir kartu godumo siekinio: idant įsirodytų sau ‚lygumą su Dievu‘ (t.y. absoliutų SAVO būtinumą), jam privalu savintis kūrinijos būtiškumą įmanomai didžiausiu būdu.   


Taigi, savo beribę puikybę Šviesanešys gali įrodinėti tik plėsdamas įsivaizduojamai absoliučios valdžios Dievo kūrinijai ribas (plg. Mt 4,8-9). Jo įsikalbamas  visa apimantis AŠ (kitaip - egocentriškumas) siekia įrodyti savo kaip būties viseto „kūrėjo“ tikroviškumą.


Žinia, šis įrodinėjimas virsta SAVĘS neigimu. Todėl šėtonas yra neišvengiamai SAVĘS išsižadėjimo ir savigriovos (kurią jis būtinai pateikia kaip būties pilnatvės turėjimą) kelyje, nes jo puikybė peržengia Kūrėjo nubrėžtas prigimties ribas. Šėtonas negali netrokšti galios būtybėms ne tik dėl puikybės masto, bet ir dėl to, kad jam pačiam tragiškai trūksta būtiško būtinumo: tampantis nieku, jis - kaip kūrinys - visgi trokšta būti! Taigi, negalėdamas išsivaduoti iš savo „dieviškos“ puikybės, šis nuo Dievo duotos SAVASTIES į nieką bėgantis AŠ godžiai trokšta galios kūrinijai sutelkimo kaip įsibūtinimo ir kartu „įsidievinimo“ pagrindo. Kitaip tariant, savo būtiną ir pilnatvišką būtiškumą įrodinėjantis niekingasis „dievas“ siekia perkurti pasaulį pagal iškreipto ir netikroviško „dievo“ atvaizdą, kad Dievo kūrinija taptų jo paties tariamo tikroviškumo įrodymu. Tokia Liuciferio ‘kūrybinga saviraiška’ pasireiškia netvariais santykiais grįsto pasaulio kurpimu ir - būtinai! - aklo tikėjimo jo „didžia“ galia, o kartu ir jo sukurpto iliuzinio pasaulio tvarumu prievartiniu skiepijimu. Bet šėtonas, įkalintas lyginimosi su Dievu aistros ir beprotiškos saviapgaulės, negali sustabdyti savigriovos, negali netrokšti Dievo kūrinijos pragaišties. Todėl jo pasaulis yra iš esmės netvarus.[4] 

Štai tokiu būdu 6ėtonas trokšta užimti „šio pasaulio dievaičio” (2 Kor 4,4) sostą. Prisidengęs šviesos angelo skraiste[5] ir apgaule suviliojęs žmogų, šėtonas pajungė kūriniją visą niekinančiai tuštybei (žr. Rom 8,20)[6], ir toliau vargingai dėl savo visaniekinančios galios kūrinijai nepaliaujamai kovoja.  

Blogis yra kūriniją griaunantis niekis - didysis kūrinijos parazitas. Melo tėvas, negalįs sukurti būties, trokšta savo valdžiai pajungti Dievo sukurtąsias būtybes, kad šios Dievo įbūtintą pasaulį sujauktų. Todėl šėtono gundymo taikinyje ir atsirado Dievo visai kūrinijai viešpatauti paskirtas konkurentas - žmogus (plg. Pr 1,28).





[1] „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė” (Jn 1,5)
[2] Be abejonės, tik savo savivokos lygmenyje, tačiau ne tikrovės plotmėje. 
[3] Išpuikėlio gyvenimą nuolatos lydi nesutaikomi prieštaravimai ir mirties baimė: viena vertus, išpuikėlis tikinasi esąs pasaulį valdanti galia, vis godžiai kaupdamas valdžią kūrinijai savai visagalybei įsirodyti; kita vertus, jis tuo pat metu išgyvena vis augančią virsmo į niekį nuojautą ir itin tikrovišką baimę prarasti SAVE ir visa, kas tapo nuo-SAVA. Po triumfuojančio proto puikybės ir netikroviško savęs sureikšminimo skraiste, išpuikėliška savimonė giliai slepia niekiu virstančio SAVĘS atpažinimą ir  galutinio SAVĘS praradimo bei išnykimo nerimą.
[4] Šėtonas yra lyg už šiaudo besigriebiantis protą praradęs savižudis. Viena vertus, jis niekina kūriniją lyg būdamas KAŽKAS; kita vertus, būdamas iš esmės nieku, jis griebiasi kūrinijos kaip bent kažko.
[5] “Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu” (2 Kor 11,14).
[6]  “Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei - ne savo noru, bet pavergėjo valia - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaičties vergovės ir įgis Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad kad visa kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina” (Rom 8,20-22). 

Liturgijos katechezė

Krikščionis yra pašauktas per Dievo Sūnaus Auką įsibūti Dievo Meilėje - dalyvauti Švč. Trejybės Asmenų vidiniame gyvenime.

Ypač šiais pasaulio skersvėjų ir melagingų pranašų įsigalėjimo Bažnyčioje laikais itin svarbu ištikimai pažinti Apreiškimo dovanotą Dievo Aukos slėpinį - LITURGIJĄ - ir vertai bei teisingai Viešpaties Aukoje dalyvauti.

Bažnyčios Tėvų pavyzdžio vedami ortodoksai ir katalikai kviečia gilintis į Bažnyčios liturgijos slėpinius ir kartu pažinti išganingą Mistinio Kristaus Kūno gelmę.

Gegužės 28 d., 18 val. Šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose (vyko "AD FONTES Mystagogia" renginys -  ketvirtasis MISTAGOGIJOS praktikos kartu su šventuoju Kirilu Jeruzaliečiu susitikimas.

Mistagogijos praktiką vedė Gintaras Sungaila ir  Mindaugas Kubilius.

Maloniai kviečiame pasiklausyti renginio audio įrašo.
















Liturgijos katechezė

Krikščionis yra pašauktas per Dievo Sūnaus Auką įsibūti Dievo Meilėje - dalyvauti Švč. Trejybės Asmenų vidiniame gyvenime.

Ypač šiais pasaulio skersvėjų ir melagingų pranašų įsigalėjimo Bažnyčioje laikais itin svarbu ištikimai pažinti Apreiškimo dovanotą Dievo Aukos slėpinį - LITURGIJĄ - ir vertai bei teisingai Viešpaties Aukoje dalyvauti.

Bažnyčios Tėvų pavyzdžio vedami ortodoksai ir katalikai kviečia gilintis į Bažnyčios liturgijos slėpinius ir kartu pažinti išganingą Mistinio Kristaus Kūno gelmę.

Balandžio 28 d., 18 val. Šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose (Didžioji g. 2). vyko "AD FONTES Mystagogia" renginys -  trečiasis MISTAGOGIJOS praktikos kartu su šventuoju Kirilu Jeruzaliečiu susitikimas.

Šis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras įvedė į nuodėmės ir atpirkimo, gėrio ir blogio kovos slėpinį. Seminaras rėmėsi Šventuoju Raštu, Šventąja Tradicija, ypač - šv. Kirilo Jeruzaliečio (IV a.) katechetiniais-mistagoginiais pamokslais. Seminaro pradžioje dalyviai buvo nuvesti į šv, Paraskevės cerkvę.

Mistagogijos praktiką vedė Gintaras Sungaila ir  Mindaugas Kubilius.

Maloniai kviečiame pasiklausyti renginio audio įrašo.


















Liturgijos katechezė


Šių metų Balandžio 28 d. Šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose (Didžioji g. 2) 18 val. vyks jau trečiasis "AD FONTES Mystagogia" - MISTAGOGIJOS praktikos kartu su šventuoju Kirilu Jeruzaliečiu susitikimas

Kviečiame pasiklausyti pirmųjų dviejų susitikimų audio įrašų:

http://www.arche.lt/2015/03/ad-fontes-mystagogia-mistagogijos.html
http://www.arche.lt/2015/04/ad-fontes-mystagogia-2-mistagogijos_16.html

Trečiojo susitikimo metu kalbėsime apie mirtį ir prisikėlimą Kristuje, todėl dalyviams siūlome pasiskaityti trumpai Wikipedia straipsnelius apie prigimtinę nuodėmę katalikybėje ir stačiatikybėje -
http://en.wikipedia.org/wiki/Original_sin#Roman_Catholicism
http://en.wikipedia.org/wiki/Original_sin#Eastern_Orthodoxy

Jei neskaitote angliškai, galite pasivartyti rusišką straipsnį - http://www.pravenc.ru/text/166457.html

Taip pat ketvirtą pirmojo laiško tesalonikiečiams skyrių (1 Tes 4) -
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_1%20Tes_4

ir 1 Kor 15,35-53 -
http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_1_Kor_15

Užsiėmimus veda Gintaras Sungaila, Mindaugas Kubilius.

Užsiregistravusiems dalyviams tekstų paketai išsiunčiami iš anksto.

Registracija e paštu: sungaila.gintaras@gmail.com


Pasiteiravimui telefonu: Gintaras Sungaila - +370 677 06761

PAIEŠKA TINKLAPYJE

Tradicinės mišios

Tradicinės mišios

Svetainės lankomumas

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Visos teisės saugomos © 2013 arche.lt

Designed by WPZoom . Converted to Blogger bySimplexDesign