arche.lt: Piliečiai

Piliečiai

Mielieji arche.lt bičiuliai,

Nors į duris beldžiasi pats Šv. Prisikėlimas, visgi pradėsime minorine gaida. Atrodo, pastaruoju metu pasaulis užstrigo pirmojoje naktyje po Kristaus nukryžiavimo. Jau daugiau nei 4 metus besitęsiančiame kare prieš agresorę Rusiją Ukraina, atrodo, vis labiau praranda, atrodytų, stipriausią ir tvirčiausią savo sąjungininką (nors, kaip liudija paskutinės naujienos, galimai jį pradėjo praradinėti žymiai anksčiau). Jau keletą metų nesibaigia ir naujomis mirtimis šėtono kariauną maitina Izraelio – Hamas karas. Tuo tarpu visai neseniai įsiliepsnojęs JAV – Irano karinis konfliktas grasina globalia ekonomine ir saugumo krize, gal net Trečiuoju pasauliniu karu. O vien jau ką reiškia anksčiau net sunkiai įsivaizduojama NATO, į kurį taip ilgai ir kantriai ėjome, subyrėjimo tikimybė...

Vaizdžiai kalbant, tai ne tik pirmoji naktis po Kristaus mirties, bet ir sparčiai artėjantis „rūstybės ir ataskaitos laikas“, kaip giedama vienoje iškiliausių viduramžių sentencijų „Dies irae“ („Rūstybės diena“). Taigi du viename, kad maža nepasirodytų.

Ir, atrodytų, šioje užsitęsusioje naktyje nebelieka vietos Prisikėlimo vilčiai. Bet, nepabijokime to žodžio, viltis yra. Ji niekur nedingo. Ji visada buvo ir bus. Mes jos tiesiog dažnokai nebepastebime. Tiesiog dažnai nebeturime drąsos pastebėti ir patikėti. Išties, šiomis dienomis mums labai trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo. Artimaisiais, draugais, kaimynais, kolegomis, bendrapiliečiais etc. Trūksta Jobo, Abraomo, Mozės, apaštalų, kankinių, ir netgi mūsų senelių ir prosenelių tikėjimo Dievu ir šviesos pergale prieš tamsą.

Tad nebijokime tikėti ir pasitikėti. Ir gyventi pagal tą tikėjimą ir pasitikėjimą. Nes be jų ir be juos liudijančių ir stiprinančių darbų nebus šviesos pergalės. Nebus ir kelią jai atveriančio Kristaus Prisikėlimo mūsų širdyse ir tarp jų.

Tad nepabijokime to ŽODŽIO! Įsikūnijusio ir kaskart naujai prisikeliančio Žodžio. Tikėkime Jo Prisikėlimu ir tikėjimo darbais neleiskime Jam užtrukti pragarų pragarmėje. Kad, kaip ir kiekvienais metais, galėtume džiaugsmingai vieni kitiems pasakyti: „Sveiki sulaukę vėl Šv. Velykų“.

Arche.lt

Piliečiai

Mielieji arche.lt skaitytojai ir bičiuliai,

Jau antrus metus Šv. Kalėdas sutinkame ne Lietuvoje. Pernai kalėdojome Tenerifėje, šiemet – Afroditės gimtine vadinamame Kipre. Tiek Kipras, tiek Tenerifė – puikios vietos metų pabaigos atsipūtimams. Tačiau tokia jau būtybė tas mylimiausias Dievo kūrinys – jo protas niekada nenurimsta, niekada nenustoja analizuoti ir lyginti, kartais net ir visiškai nepalyginamų esybių. Tiesa, šiuo atveju esybės lengvai pasiduoda lyginimui: abi jos yra salos, abi pasižymi šiltu klimatu ir nuostabia gamta, abiejose salose Baltijos jūros užgrūdinti lietuviai gruodžio – vasario mėnesiais stebina vietinius gyventojus maudynėmis, jų požiūriu, šaltame vandenyje. Tiesa, Tenerifėje labiau išvystytos poilsio ir turizmo industrijos. Tuo tarpu Kipre žymiai daugiau archeologinio paveldo (čia rasite karalių kapus, antikinę agorą, pirmųjų krikščionių katakombas, didingų katedrų griuvėsius ir t.t.). Ir, drįsčiau pasakyti, daugiau kalėdinės dvasios, daugiau atvirumo pačiam Šventojo Gimimo Įvykiui.

Ką gi turiu omenyje? Pernai Tenerifėje stebino užrakintos bažnyčios – ne tik vietiniams ir turistams, bet ir pačioms Kalėdinėms Mišioms. Štai Lietuvoje taip mėgstamos Piemenėlių Mišios čia vyksta tik svarbiausioje Tenerifės katalikų šventovėjė Kandeliarijoje (Candelaria) ir dar keliose kitose bažnyčiose. O pačių šv. Kalėdų (beje, kaip ir kiekvieno sekmadienio) mišios daugelyje bažnyčių aukojamos tik vieną kartą. Vienos vienintelės šv. Mišios Šventojo Gimimo dieną! Ir visa tai – katalikiškomis tradicijomis garsėjančios Ispanijos saloje...

Tuo tarpu Kipras – tai viena iš tradicinių ortodoksijos tvirtovių. Tačiau katalikai čia turi kur švęsti Šventojo Gimimo stebuklą. Puikus pavyzdys – senoji Kipro sostinė Pafosas, kuriame šiuo metu esame apsistoję. Čia veikia viena svarbiausių Kipro katalikiškųjų šventovių – šv. Kyriakės bažnyčia, pastatyta XVI a. pradžioje IV amžiaus lotyniškos katedros griuvėsių vietoje. Ši bažnyčia istorijos peripetijose buvo nekart perėjusi ir į musulmonų, ir į ortodoksų rankas, kol 1987 m. Pafoso metropolitas Chrizostomas ją grąžino vietos katalikų bendruomenei. Išties karališka dovana karališkojoje sostinėje!

Pradžioje keletas žodžių apie šios bažnyčios patronę. Tai mūsuose mažai žinoma krikščioniškojo tikėjimo kankinė Šv. Kyriakė Nikomedietė. Kilusi iš turtingos Nikomedijos (dabartinio Izmito Turkijoje) aristokratų šeimos, ji jau nuo paauglystės pašventė save Dievui ir vieną po kito atmetinėjo turtingų miesto ir apylinkių jaunikių pasiūlymus. Tokių pasiūlymų buvo daug, nes Kyriakė buvusi ne tik iš turtingos ir kilmingos šeimos, bet ir neišpasakytai gražios išvaizdos. Į atmestųjų tarpą pateko ir paties Nikomedijos valdytojo sūnus. Įniršęs tėvas atidavė Kyriakę krikščionių persekiojimu garsėjusiam imperatoriui Diokletianui. Po ilgo tardymo ir kankinimų Kyriakė, taip ir neišsižadėjusi krikščionių tikėjimo, buvo nukirsdinta 289 m. liepos 7 d. (tą dieną švenčiama jos iškilmė).

Šv, Kyriakės bažnyčia garsi ne tik savo šventąja globėja. Dar labiau šią šventovę išgarsino šalia jos stovintis marmurinis stulpas. Vietinė legenda byloja, kad būtent prie šio stulpo buvo pririštas ir 39 – iais rykščių kirčiais nuplaktas pats apaštalas Paulius, drauge su bendražygiu Barnabu atvykęs į Pafosą skleisti Gerosios Naujienos. Legenda taip pat skelbia, jog būtent po šio nuplakimo apaštalas Paulius atvertė Pafoso prokonsulą Sergijų Paulių į krikščionybę (beje, tai buvo pirmasis kokios nors valstybės ar provincijos valdytojas, priėmęs krikščionybę).

Bet nuo istorijos ir legendų grįžkime į dabartį. Šiuo metu šv. Kyriakės bažnyčia užima tik nedidelę aukščiau minėtos lotyniškosios katedros teritorijos dalį. Ir katalikų Pafose nėra daug, net ir įskaičiuojant turistus iš katalikiškų valstybių. Tačiau Kūčių dieną čia vyks net dvejos Šv. Mišios, o Šventojo Gimimo dieną – net trejos skirtingomis kalbomis! Ir tai jokiu būdu nėra kokia nors kalėdinė išimtis – priešingai, tai reguliari taisyklė. Nes mažiausiai trejos Šv. Mišios čia vyksta kiekvieną sekmadienį – pirmosios lotynų, antrosios lenkų, o trečiosios – anglų kalba. Maža to, vieną mėnesio sekmadienį čia aukojamos atskiros Mišios maronitų bendruomenei, o per šv. Petro ir Povilo iškilmę Mišias celebruoja ortodoksai.

Puikius ir įkvepiantis tikrosios krikščioniškosios brolystės pavyzdys! Juk visai netoli Lietuvos kasdien stebime priešingą situaciją. Matome, kaip netgi to paties ortodoksinio tikėjimo „vyresnieji ir teisesnieji broliai“ ugnimi ir kalaviju neša „tikrojo tikėjimo tiesą ir vertybes“ tiems, ką vadina ir laiko mažesniais, o dar tiksliau, žemesniais broliais, kurie tenori laisvos, orios ir nepriklausomos egzistencijos, paties Aukščiausiojo suteiktos kiekvienai tautai. Tokia smurtautojų ir prievartautojų primesta „brolystė“ veda tik į pragaro gelmes. Tuo tarpu tikroji, iš atvertos širdies ir šventovių kylanti brolystė veda į Dangaus šviesą. Šviesą, kurią savo Gimimu mums atveria Kūdikėlis Jėzus.

Tad Šventojo Gimimo iškilmėje linkiu jums šios tikrosios krikščioniškosios brolystės. Brolystės, atveriančios kiekvienam broliui Kristuje savosios šventovės – tiek širdies, tiek pastato – duris. Nes tik tokiu atveju mūsų širdyse ir bažnyčiose apsigyvens pats Kristus.

O iš šv. Kyriakės bažnyčios linkiu jums šios šventosios kankinės ištikimybės, ramybės ir tvirtybės. Visai tai neleis piktojo rankai užverti šventovių durų.

Na o visi šio pasaulio jaunikiai tegu kantriai laukia savo išrinktųjų – kantrus laukimas ankščiau ar vėliau subrandins reikiamus vaisius – laukiamus ar kitokius:).

Su Šventuoju Gimimu!

Redaktorius Vytis Valatka

Paveiksle viršuje - šv. Kyriakės ikona.

Piliečiai

35-eri laisvės metai. Laisvės Lietuvoje. Nerūpestingi gerovės augimo vilties sklidini metai. ... Ir štai – nebedžiugu kaip anuomet. Laisvė paprašė susimokėti. Laisvė nėra man tarsi amžinai priklausantis nemokamas dalykas. Laisvė yra tai, ko visada godoju ir kas man niekada „iki galo“ nepriklauso.

Laisvė – tai Dievo malonė, kuri, nors duodama neužsitarnavus, „veltui neimtina“ (2 Kor 6,1).

Žinia, dažnai užmirštame dėkoti Dievui kasdien ir visada, ir už bet ką. Tai – kad „esu“, kažką „turiu“ ar bet ką „gaunu“ – tarsi savaime suprantamas dalykas. Net mes, krikščionys, šiais praeinančias nerūpestingo „džiugesio“ metais palinkome nesidomėti ta brangiausia Kaina – Dievo Auka ant Kryžiaus, kuria kasdien ir visada Viešpats mus išlaisvina iš pasaulio vergijos, iš Pragarmės, iš Blogio.

Tapome ... bejėge cukraus pudra (Mt 5,13) ... bevaisė vynmedžio šakele (Jn 15, 4–5).

Ir štai Blogis pasibeldė į mūsų kasdienybę akistatos su Karo ir Sunaikinimo grėsme būdu. Nebeakivaizdu, kad būčiau Laisvės - sau ir mano šaliai - savininkas. Gresia akistata su visa naikinančia Galia. Tapo akivaizdu, kad gali nelikti ne tik Laisvės, bet ir manęs, ir Lietuvos.

... kokie nuostabūs BUVO tie 35-eri gerovės augimo metai ...

O kas BUS dabar? Bus kaip bus?! Juk dar nesame nelaisvi, dar nesame priešo naikinami ... laisvės dar nepraradome. Gal dar kažką galėtume nuveikti, kad Laisvės dovana su mumis pasiliktų ... ?

Aišku, kad galime. Galime ir privalome. Žmogus turi tapti vertas savęs, savojo orumo, savo amžinosios sielos, kuri yra prigimtinės laisvės pamatas.

PRIVALU busti iš neįgalaus pasigerėjimo savimi snaudulio.

Pirmiausia ir esmingiausia - SĄMONĖKIME Tiesa, kuri vienintelė padaro mus laisvais (Jn 8,32).

Kas tas sąmonėjimas Tiesa? Štai omens visetą verianti mintis, į kurią verta įsikabinti:

Laisvė tarsi Laivas – Amžinybės ritmu.

TAPKI Laisvės Ristūnu ir TU!

Iliustracija: M.K.Čiurlionis. Vyčio preliudas

Piliečiai

Šiais metais pirmą kartą šv. Kalėdas švęsime ne Lietuvoje. Tai nutiks Tenerifėje. Iš tiesų, ganėtinai keista prie lietuviškos žiemos ar kažko panašaus pripratusiai akiai matyti žaliuojančius ir žydinčius krūmus, medžius, gėlynus, tarp kurių bergždžiai ieškotum žaliuojančios Kalėdų eglės. Bet prie tokių reginių akys greitai pripranta ir dėl jų nuostabos nebelieka. Ne visai malonią nuostabą kelia šiek tiek kiti dalykai, apie kuriuos glaustai pakalbėsiu.

Tenerifę rinkomės dėl dviejų priežasčių. Pirma, lietuviškos žiemos metu norėjosi išbandyti vasarą. Antra, greta Saulės šilumos norėjosi ir šilumos sielai - tradicinės Šventojo Gimimo nuotaikos ir dvasios. O kur, jei ne katalikiškai Ispanijai priklausančioje Tenerifėje būtų galima apjungti šiuos du dalykus? Juolab, kad Tenerifė garsėja Kandeliarijos (Candelaria) katedra bazilika - viena svarbiausių Ispanijos katalikiškų šventovių, kasmet pritraukiančia minias maldininkų ir šiaip turistų (legenda netgi byloja, kad dar ikikrikščioniškuoju periodu vietiniai gyventojai garbino moterišką dievybę, kurios paveiksle salą užkaraiavę ispanai atpažinę Švč. Mergelės Marijos atvaizdą). Viliojo ir galimybė sudalyvauti ispaniškame Bernelių mišių atitikmenyje, vadinamosiose Pirmųjų gaidžių mišiose, ir palyginti lietuviškąją ir ispaniškąją tradicijas. Vienu žodžiu, norėta pažinti ne tik Tenerifės Saulę, bet ir vietinę katalikišką tradiciją.

Jei pirmoji pateisino lūkesčius, tai antroji kiek ne visai maloniai nustebino. Keliaujant per Tenerifės miestus ir miestelius, matėme daug bažnyčių ir bažnytėlių, tačiau didžioji jų dalis buvo užrakinta. Na gerai, galvojau, gal taip yra dėl to, kad žingeidūs turistai čia be reikalo nekaišiotų savo pasaulio piliečių nosių grynai turistiniam smalsumui patenkinti ir eiliniam Facebookiniam selfiukui sukurpti. Buvau įsitikinęs, kad bent Kūčių vakarą ir šv. Kalėdų dieną bažnyčių durys bus visiems plačiai atvertos.

O pasirodo, ne visai. Pirmųjų gaidžių mišios bus švenčiamos tik minėtoje Kandeliarijos bazilikoje ir dar keliose ant pirštų suskaičiuojamose bažnyčiose. Tiesa, Šv. Kalėdų Mišios bus celebruojamos daugumoje salos bažnyčių, tačiau didžiojoje jų dalyje Kalėdų dieną vyks tik vienerios Mišios. Ir apskritai, daugelyje Tenerifės bažnyčių šv. Mišios vyksta tik vieną kartą sekmadienį, o kai kuriose iš viso nevyksta.

Štai tokia katalikiškos valstybės salos šių dienų realybė. Ir ji greičiausiai - jokia išimtis, o tik reprezentatyvus šiuolaikinės katalikybės situaciją atspindintis pavyzdys. Jis byloja, kad labai mėgstame švęsti, bet labai dažnai tai vyksta... už užrakintų bažnyčios durų. Ko jau benorėti, jeigu net ir kasmet šv. Kūčių naktį gimstančiam ir šv. Velykų rytą pasaulį atperkančiam kūdikėliui Jėzui mūsų bažnyčių durys dažnai būna užrakintos. Kaip bažnyčiose, taip ir mūsų širdyse - čia Jėzui taip pat dažnai nebelieka vietos. O tokiu atveju beprasmiška stebėtis bei dvasingai dejuoti dėl pasaulyje vis labiau įsisiautėjančio blogio, kurio klusnūs tarnai Ukrainoje, Šventojoje Žemėje, Vokietijoje ir kitose pasaulio vietose, atrodo, jau tuoj pat sulauks paties Liuciferio įsakymo pradėti globalų šturmą. Nes kol mūsų bažnyčios ir širdys bus užrakintos Dievui, tiesiog nebus iš ko semtis meilės, tikėjimo, vilties, ryžto, galios ir elementaraus įkvėpimo priešintis iki dantų ginkluotam blogiui ir sunkiai, žingsnis po žingsnio kurti bendrąjį gėrį ir taiką.

Tad sveikindamas maloniuosius arche.lt skaitytojus su šv. Gimimu, linkiu jums niekada neužrakinti savo širdies šventovių užgimstančiam kūdikėliui Jėzui ir Jo mums teikiamoms malonėms ir, nepabijokim to žodžio, pareigoms. Tik tokiu atveju blogio ir mirties geluonis galiausiai neteks mums jokios galios. Tad sveiki sulaukę šv. Kalėdų. O mes už save ir jus visus pasimelsime ir Dievo palaimos paprašysime Kandeliarijos Švč. Mergelės Bazilikoje, kuri visą šv. Kalėdų dieną bus atrakinta.

arche.lt vyr. redaktorius

Piliečiai

Štai jau trečiąjį Kristaus Prisikėlimą sutinkame pašonėje brutalios grobikiškos agresijos, peržengiančios bet kokias ne tik žmogiškumo, bet ir gyvūniškumo ribas (tos pačios rūšies gyvūnai paprastai masiškai nenaikina vieni kitų). Tiesa, pernykštė velykinė situacija teikė vilčių. Ukraina jau buvo susigrąžinusi dalį savo teritorijos, kiekvieną mėnesį ji gaudavo vis daugiau paramos ir pagalbos iš viso pasaulio. Tad prieš metus sveikindamas maloniuosius skaitytojus su šv. Prisikėlimu, rašiau, kad „vaizdžiai tariant, šių Velykų metu Ukraina išgyvena antrąją naktį po Kristaus mirties, o gal netgi ir jau po truputį brėkšta ir Prisikėlimo rytas; bet kokiu atveju, vis stiprėja nuojauta, kad Prisikėlimas jau nebetoli“.

Visgi po kurio laiko ši nuojauta ėmė silpnėti. Iš pradžių po truputi, vėliau - įgydama vis didesnį pagreitį. Atrodytų, įvykių ratas atsisuko atgal, ir šių šv. Velykų situacija jau artimesnė jei ne Kristaus nukryžiavimui, tai bent jau pirmajai nakčiai po Jo mirties. Okupantai perėjo į masyvų kontrpuolimą, nors ir labai lėtai ir minimaliai, bet visgi atsikąsdami naujų Ukrainos teritorijų; ištikima sąjungininke laikytos JAV jau keletą mėnesių stabdo Ukrainai gyvybiškai svarbią pagalbą; stiprėja nesutarimai tarp kitų Ukrainos rėmėjų. Galiausiai, agresorius jau atvirai ir su dideliu pasimėgavimu visam pasauliui grasina atominiu ginklu. Atrodytų, situacija gali tik blogėti. Maža to, netgi galima įsivaizduoti situaciją, kai vieną netolimą šv. Velykų rytą Prisikėlusį Kristų sveikins tik nustėrusios Dangaus Kareivijos ir triumfuojantis pragarmės legionas. Nes iš atpirktosios žmonijos tiesiog daugiau nebebus kam Jo sveikinti. Turbūt sunku įsivaizduoti kraupesnį scenarijų, net ir iš paties Atpirkėjo perspektyvos.

Ir visgi nedera panikuoti. Priešingai, verta ir teisinga prisiminti šviesios atminties dominikonų vienuolio Jono Dominyko Grigaičio, pagarbiai vadinto Tėveliu Dominyku, žodžius: „Lengvų kelių niekur neatrasite, tad niekad nenusiminkite ir nepalūžkite!“. Ir išties, nereikia dar labiau liūdinti ir taip jau nuliūdusių širdžių ir protų. Nes žmonijos laiką valdantis Amžinasis Dievas gyvena ne karštakošišku „noriu, kad būtų tuoj pat, kaip noriu“, o ramiu amžinybės ritmu. Jis niekur neskuba, moka ir mėgsta laukti, ir to paties laukia iš mūsų. Tad išmokime laukti ir mes. Laukti, neprarandant tikėjimo bei vilties, ir išnaudojant tą laukimą savųjų sielų auginimui. Kaip kadaise mėgdavo kartoti šviesios atminties kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Laukite ir aukite“.

Tad kantriai laukime ir auginkime savąsias širdis meilės, tikėjimo ir vilties nuostatomis bei darbais. Nes tik tokias širdis anksčiau ar vėliau aplanko prisikėlimo stebuklas. O be širdžių prisikėlimo nebus nei prisikėlimo, nei galutinės gėrio pergalės ir šių dienų Armagedono lauke.

O kol kas – su neišvengiamu ir neatšaukiamu ir todėl, šventuoju Kristaus Prisikėlimu! Sekime jo šviesa. Nenusiminkime ir nepalūžkime! Juk didžiausia tamsa būna prieš pat aušrą.

arche.lt vyr. redaktorius

Piliečiai

Mieli arche.lt bičiuliai,

Likus maždaug mėnesiui iki kovo 11 d. buvau piktas. Netgi labai piktas. Nes negalėjau dalyvauti rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą (dėl Kovo 11-osios Akto tapusią Atkuriamuoju Seimu). Iki pilnametystės ir balsavimo teisės man tada pritrūko keliasdešimt, atrodė, absoliučiai nereikšmingų dienų. Buvo pikta, kad gimiau kiek per vėlai ir kad dėl to negaliu dalyvauti rinkimuose, kurie galiausiai nuves į nepriklausomos Lietuvos atkūrimą (dėl šio rezultato turbūt mažai kas tų dienų Lietuvoje abejojo). Ir visgi labai norėjosi bent kokiu būdu prisidėti prie minėtųjų rinkimų. Tiesa, gavosi ne tiek dalyvavimas, kiek imitavimas- kartu su mama įžengiau į balsavimo kabiną ir išdidžiai stovėjau greta, kol ji pildė biuletenį, palikdama jame Sąjūdžio kandidato pavardę. Jaučiausi, tarsi kartu balsuojame už tą patį kandidatą ir tą pačią būsimą nepriklausomybę. Tad nors ir visiškai aplinkiniu, ir visiškai nelegaliu būdu, rinkimuose sudalyvauti pavyko.

Rinkiminis lūkestis taip pat buvo pilnai išpildytas. 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamasis Seimas paskelbė, kad Lietuva buvo, yra ir bus laisva ir nepriklausoma valstybė. Visgi realybė po kovo 11 d. ėmė pamažu atsilikti nuo lūkesčių. Išgyvenome ekonominę Lietuvos blokadą, globalų demokratiškųjų ir laisvųjų Vakarų neskubėjimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, galiausiai, kruvinąjį 1991 m. sausį, kai, atrodė, Lietuvą apleido visas Vakarų pasaulis, į kurį dėta tiek vilčių. Ir visgi išlaikėme vienybę, tikėjimą ir viltį, kantriai ir atkakliai dirbome savo kasdienius darbus, jautėme palaikymą iš viso pasaulio geros valios žmonių ir tikėjome ankstesne ar vėlesne gėrio pergale. Ir dėl to atsilaikėme. Po nepavykusio pučo Maskvoje, pasaulio valstybės jau ėmė lenktyniauti, kuri greičiau pripažins Lietuvą.

Dabar jau dvidešimt metų esame ES ir NATO pilnateisiai nariai. Tačiau ir vėl, kaip pirmaisiais mėnesiais po 1990 m. kovo 11d., gyvename realios grėsmės mūsų laisvei ir nepriklausomybei sąlygomis. Ir visa tai – dėl apsišaukėlės „trečiosios Romos“ grobikiško karo prieš valstybę, kuri kaip tik ir galėtų visai teisėtai pretenduoti į tos Trečiosios Romos statusą, tačiau siekia ne pastarojo, o tik niekam negrasinančios laisvės ir nepriklausomybės. Šiuo metu Ukraina, atrodo, praranda iniciatyvą kare. Ir vėlgi susiduriame su kažkur matyta situacija - demokratiškieji ir laisvieji Vakarai neskuba demokratiją ir laisvę ginančiai Ukrainai teikti taip reikiamą pagalbą ar netgi ją įvairiai vilkina ar stabdo. Atrodo, šioje situacijoje ir mes nelabai ką galime padaryti.

O visgi galime. Kaip ir tais pirmaisiais mėnesiais po 1990 m. kovo 11 d. Tereikia išlaikyti vienybę, tikėjimą ir viltį (tiek mūsų pačių, tiek ukrainiečių atžvilgiu), kantriai ir sąžiningai dirbti savo kasdienius darbus, mums prieinamais būdais remti ukrainiečių kovą. Ir, aišku, tikėti ankstesne ar vėlesne gėrio pergale. Ir ji neišvengiamai ateis. Juk viskas prasideda nuo mažų darbų – tarsi grūdelių į didžiulį pergalės aruodą. Nenuvertinkime jų. Nebijokime tų darbų atlikti. Tiesiog nebijokime.

Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva. Slava Ukraini. Nepabijokime to žodžio!

arche.lt vyr. redaktorius

Piliečiai

Mieli arche.lt bičiuliai,

Štai jau antrąjį šv. Gimimą sutinkame grobuoniškos Rusijos brolžudiško karo sąlygomis. Karo, pažeidžiančio bet kokius dieviškosios ir žmogiškosios teisės principus, ir, kas jau tapo agresoriui įprasta praktika ir taktika, gudriai dangstomo tais pačiais aukščiau minėtaisiais principais. Visgi pernykščiai kalėdiniai sveikinimai buvo kupini vilties, jog naujai užgimstanti pasaulio ir tautų Šviesa nebeužilgo atneš taip trokštamą gėrio, tiesos ir teisingumo triumfą. Tokiai vilčiai būta pagrindo. Ukraina jau buvo susigrąžinusi dalį savo teritorijos, kiekvieną mėnesį ji gaudavo vis daugiau paramos ir pagalbos iš viso pasaulio, buvo nekantriai laukiama veržlaus ir pergalingo ukrainiečių kontrpuolimo.

Taigi atrodė, kad šviesos pergalė jau visai netoliese. Ir še tau boba Kalėdos! Minėtasis kontrpuolimas ir pasaulio parama Ukrainai užstrigo. Maža to, Šventojoje žemėje pradėjo siautėti ir mirtį sėti “Hamas” vurdalakai ir jų sėbrai. Rodos, iš giliausių pragaro užkaborių išlindo ir susibūrė visas tamsusis gaivalas, kuris, rodos, nebepalieka erdvės net mažiausiai šviesos ir vilties prošvaistei.

Tačiau turiu jums gerą naujieną- viltis niekur nedingo! Tiesiog žmonių ir Dievo laikas – nebendramačiai dydžiai. Viena dieviškojo laiko akimirka gali trukti ilgus žmogiškojo laiko dešimtmečius, šimtmečius, tūkstantmečius. Prisiminkime, kiek žmonija laukė Atpirkėjo. Bet pagaliau sulaukė!

Tad dieviškosios akimirkos išsipildymo paprastai tenka palaukti. Bet jo laukti yra išties verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga. Nes šis išsipildymas - tai ne kas kita kaip jau minėtoji gėrio, šviesos, tiesos ir teisingumo triumfo akimirka. Akimirka, kurios išsipildymo taip troškome, ir vis dar trokštame. Maža to, vis dar trokštame, kad išsipildytų čia pat! Ir tuojau pat!

Mums, pripratusiems prie šių dienų beprotiško skubėjimo tempo, toks troškimas yra visai natūralus. Visgi Dievo tempas ir ritmas – kitoks. Tai amžinybės ritmas. Jis mėgsta tylą ir ramybę, o iš mūsų telaukia kantrybės ir laukimo. Ir aktyvaus brendimo laukimo metu. Nes gėrio triumfui tiesiog būtina subręsti.

Tą puikiai suprato šviesios atminties kardinolas Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Jau nuo pirmųjų Atgimimo mėnesių jis nepaliaudavo kartoti: “Laukite ir aukite!”, taip duodamas suprasti, kad nereikia skubinti Dievo užbaigti savo dieviškuosius darbus, nes tik Jis vienas geriausiai žino tinkamą laiką ir momentą.

Tad Kristaus Gimimo šventėje ir noriu jums palinkėti: mielieji, būkite kantrūs, mokėkite laukti ir laukdami augti, kol tamsoje užgimusi Kristaus šviesa įsižiebs visa savo galia ir amplitude. Ne veltui lietuvių tautos išmintis byloja, jog skubos darbą velnias renka. Tad neskubėkime su raguotuoju obuoliauti. Palikime tai jam pačiam ir jo ištikimiesiems. Lai galiausiai paspringsta to gero ir blogo pažinimo medžio sėklomis.

Tad fiat Lux! Tebūnie šviesa, kad ir kiek beužtruktų jos triumfo budrus laukimas.

Su Šventuoju Gimimu!

arche.lt

Piliečiai

Mieli arche.lt bičiuliai,

Štai jau antrąsias šv. Velykas sutinkame grobuoniškos Rusijos grobikiškos agresijos sąlygomis. Tad natūralu šiuos metus palyginiti su praėjusiais. Toks jau to žmogiškojo proto darbas - analizuoti, lyginti, prognozuoti su viltimi širdyje arba be jos.

Tad trumpam grįžkime į praeitų metų Velykų šventimą. Jis buvo paženklintas nerimo ir nežinomybės. Rodės, jog iš pragaro išlindo ir susibūrė visas tamsusis gaivalas. Agresorius puolė Ukrainą net keliomis kryptimis, griaudamas, prievartaudamas, žudydamas. Atrodė, jog sekdamas užkrečiamu Kristaus mokinių pavyzdžiu, pavyzdinis demokratiškasis Vakarų pasaulis apleido Ukrainą, bandydamas ją paguosti tik savo didžiulio susižavėjimo ir "tvirto" moralinio palaikymo pareiškimais. Ir visgi net ir tuometinės pragaro nakties tamsoje nušvito šviesos spindulėlis - agresorius pasitraukė iš Kijevo apylinkių. Vaizdžiai tariant, praeitų Velykų metu Ukraina buvo pirmosios nakties po Kristaus mirties situacijoje, kai apie Prisikėlimą buvo galima tik nedrąsiai pasvajoti, bet visgi jau buvo galima.

Ir toji svajonė skrido bei pasiekė aukštybes. Šių Velykų laike situacija yra ženkliai pasikeitusi. Ukraina susigrąžino dalį savo teritorijos, kiekvieną mėnesį ji gauna vis daugiau paramos ir pagalbos iš viso pasaulio. Vėlgi vaizdžiai tariant, šių Velykų metu Ukraina išgyvena antrąją naktį po Kristaus mirties, o gal netgi ir jau po truputį brėkšta ir Prisikėlimo rytas. Bet kokiu atveju, vis stiprėja nuojauta, kad Prisikėlimas jau nebetoli.

Bet iki šiol kalbėjome apie Ukrainą. O kaip yra su mumis? Kokią situaciją išgyvename kiekvienas iš mūsų? Ar ir mūsų sielose jau aušta Prisikėlimo rytas? O gal, priešingai, dar esame pirmoje Kristaus mirties naktyje? Būkime atviri, gal kai kurių iš mūsų širdyse Jėzus dar net nėra gimęs? Net ir tokiu atveju neturėtume prarasti vilties. Jos niekada neverta prarasti. Net ir juodžiausioje sielos naktyje yra išeitis - prisipažinti sau, kad esame tamsoje ir siekti, ieškoti šviesos. Velykinis Jėzaus prisikėlimas kaip tik ir siūlo bei neša tą šviesą. Visoms tautoms ir kiekvienam iš mūsų. Net ir tiems, kam Jėzus dar nėra gimęs. Pastarieji yra dvigubai palaiminti - jiems šv. Prisikėlimas atneša ir dieviškojo Gimimo džiaugsmą.

Tad dalinkimės gausiais Prisikėlimo džiaugsmais, kad ir patys prisikeltume. Juk tam Jėzus ir prisikėlė. Visam pasauliui ir kiekvienam iš mūsų. Sveiki sulaukę šv. Velykų.

arche.lt

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

Piliečiai

PAIEŠKA TINKLAPYJE

Tradicinės mišios

Svetainės lankomumas