Pirmoje straipsnio dalyje kėlėme klausimą apie mūsų gerovės ateitį. Drįsome suabejoti jau kelis šimtmečius mus persekiojančiu optimizmu apie „šviesų rytojų“, o kartu ir Progreso ideologijos grindžiamos lozunginiu „laisvės“ ir „demokratijos“ patikimumu. Dar daugiau: suvokėme esą patekę į visišką painiavą ir ryžomės iš jos kažkaip išsikapstyti. Štai tą dabar ir bandykime padaryti.    

Taigi, painiavos esmė: šiuolaikiškos „laisvės ir demokratijos“ idealai akivaizdžiai menkina iš prigimtinio žmogaus orumo kylančią Laisvę ir ant jos pastatytą mūsų civilizacijos laimėjimą – pačią Demokratiją. Tad ir vėl klausiame: kodėl tokia brangi „laisvė“, tokia sava „demokratija“ ir toks būtinas „progresas“ tapo Vakarų visuomenėse augančio vidinio susipriešinimo priežastimi? Kodėl piliečiai sparčiai išsivaikšto į radikaliai priešingas, vis kitokią „laisvę“ ginančias stovyklas bei sparčiai ginkluojasi neapykanta vienas kitam?  

 

Vadinamieji „populistai“, pripažinkime, jau seniai nebe iš visuomenės paraščių rėkiantys pašaliečiai. Anaiptol, jų „panika“ dėl migracijos valdymo, gilėjančio demografinio nuosmukio, konstitucinių vertybių ir pilietinės visuomenės integralumo, pagaliau, elementaraus saugumo vis labiau persiima dar tik prieš keletą metų sočiai politinio komforto zonoje tūnojusios „tradicinės“ partijos. Juk MANO VAIKŲ mokytojams pjausto galvas! MANO KIEME kavą gurkšnojančius bendrapiliečius šaudo ir sprogdina tie, kuriuos priėmiau, maitinau ir dar gi garbsčiau kaip savo neribotos laisvės įrodymą! Vadinamieji „populistai“ jau senokai Vakarų demokratijose renkami į savivaldos ir nacionalines institucijas, tad kaip ir nelabai išeina juos ir toliau kryptingai niekinti. Besikeičiančios rinkėjų nuotaikos, deja, verčia mainstrymą daryti kompromisus. 

 

Pabandykime čia nepatekti į ideologiniais prakeiksmais vienas į kitą besimėtančių politinių stovyklų kryžminę ugnį. Išbūkime nuoseklaus dialogo su savimi ar galimu protingu oponentu lygmeny. Painiavą aiškintis pradėkime nuo to, kas lyg ir visiems savaime aišku - nuo PROGRESO. Paprastai tariant, progresas yra mokslinės pažangos bei žmogaus nemirtingumo viltimi pagrįsta ideologija (nemaišyti su de-ideologizuota moksline ir technologine pažanga. Žinios ir „ideologizuotos žinios“ – labai skiriasi !). Nuo XVII a. pabaigos Apšvietos judėjimas Progreso vardu be skrupulų skleidžia Žmogaus sudievinimo idėją. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo Prancūzijos revoliucija Proto dievo vardu masiškai kapojo galvas aristokratams ir ilgaskverniams. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo iš prigimtinės nuosavybės ir turto kaupimo (kapitalizmo)  priespaudos milijonai buvo nužudyti ar supūdyti komunizmo gulaguose. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo Arijų dievo vardu naciai žudė Dievo Išrinktąją tautą –  žydus, o ir kitus išrinktųjų arijų rasei menkaverčius žmogeliukus. Pagaliau, vardan Naujojo Žmogaus išlaisvinimo taip vadinamąją „laisvąją rinką“ šiandien okupuoja naujų technologijų ir Didžiosios Perkrovos dievai. Šimtametė kova prieš religinius, kultūrinius, nacionalinius ir kitus neva žmogaus laisvę dusinančius suvaržymus įnirtingai vyksta toliau. Šiandien mums tikrai sunku netikėti idėja, kad visai artimoje ateityje Progresas sukurs patį geriausią žmonijos būvį ir mes, pagaliau, tapsime negrįžtamai laisvi ir laimingi - kaip dievai!  

  

Natūraliai kyla klausimas: o kaip tas būvis atrodys? Šito mes tiksliai nežinome. Galime tik numanyti, kad tokiame pasaulyje nieko netruks, ir visi ar bent dauguma būsime laimingi. Ir laisvi. (Nes laisvo pasirinkimo tikslas visada yra laimės išgyvenimas. Nesu laisvas, jei negaliu pasirinkti man būtinos laimės.) Fantastinėje literatūroje ar progresyvių vizijų įkvėptuose kino filmuose tokia visuomenė piešiama beveik visada apokaliptiškai baugiai. Visgi nepaisydami jokių fantastiškų grėsmių mes šventai tikime, kad Naujasis žmogus bus visokeriopai progresyvus, laimingas, išsilaisvinęs iš „senosios“ prigimtinės moralės ir tradicinių bendruomeninių (taip pat ir konstitucinių) vertybių varžtų, etinių bei religinių priesakų. Štai toks yra Progreso ir jo formuojamo Naujojo žmogaus credo, negailestingai daužantis Senąjį pasaulį į šipulius jau nuo XVII a. pabaigos. Stipru ... 

    

O kaipgi kitaip?! Prieš žmogaus prigimtį sukilusi ideologija privalo turėti ir nežmoniškai didelę galią. Juk kovojama prieš giliai protingoje žmogaus prigimtyje įsišaknijusiu įsitikinimu, kad kūriniją sukūrė Kūrėjas, ir ji kiekvieną savo būties akimirką yra būtinai priklausoma nuo Kūrėjo valios. Todėl savo dievystės tiesą tvirtinančiam Žmogui privalu be jokių užuolankų išrauti įsitikinimus apie Kūrėjo „melą“ iš pačios žmogaus proto gelmės ir širdies. Kaip istorija iškalbingai įrodo, tokiai kova pasireiškia bet kokią kitokią tiesą apie žmogaus gėrį ne-toleruojančiu idėjiniu ir, ilgainiui, politiniu totalitarizmu. 

      

Sukluskime: jeigu šis teiginys yra teisingas, tai reikštų, kad Progresą išpažįstantį Laisvąjį pasaulį be skrupulų įrašome į vieną lygą su sudūlėjusia Sovietų Sąjunga, „teisėtų vagių“ (vory v zakone) Kremliaus pavergta Rusija ar visavaldystę pasaulyje strategiškai nuosekliai įgyvendinančia komunistine Kinija. Skamba lyg akibrokštas ... Kita vertus, gi mūsų seniai nestebina fasadinis („dėl akių“) Vakarų vapėjimas apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, tuo tarpu, ypač ES, ir toliau naudingai smengant į priklausomybės nuo Kinijos minkštųjų galių akivarą; ar ES vis palaikomos sankcijos Rusijai, tuo tarpu Vokietijai ir toliau naudingai draugiškai su Kremliaus vagių gauja vystant „Šiaurės srauto - 2“  projektą. Ir tai yra neabejotinai tik paviršiniai burbuliukai, slepiantys progresyvų priešininkų artumą, o kartais ir įžvalgią partnerystę toje pačioje Naujojo žmogaus konkurencijoje dėl būsimo Naujojo pasaulio karūnos. Galbūt tai  – tolima, tačiau reali ir strategiškai pagrįsta perspektyva.   

  

Visgi privalome šitokį radikalų Vakarų sukergimą su šiuolaikiniu modernaus veido totalitarizmu pasitikrinti. Laisvojo pasaulio valdovų įtarinėti totalitariniu suokalbiu pagrindo lyg ir neturime. Tad kokį pagrindą turime? Iš tiesų, Vakarų pažangos variklis yra ne totalitarinė vientisą ateities vaizdinį kurianti ir toliaregišką strateginį planą vykdanti galia, bet sąlyginai laisvoje rinkoje veikiantys naujų technologijų bei gyvenimo būdo kūrėjai, būtent, globaliai veikiančios korporacijos bei ideologinės-politinės įtakos „smegenų“ centrai, pvz., Atviros visuomenės fondas, Pasaulio ekonomikos forumas ir panašūs. Ir mes jais - be užuolankų dirbančiais didesniam žmonijos labui - be atodairos pasitikime. Atrodo, kad šiandien Laisvojo pasaulio „vartotojų visuomenės“ gyvena štai tokiu režimu: nors ir nežinome, kur kelias nuves, tačiau, kai veda nuoširdžiai žmonijai gėrį kuriantys išmanūs vedliai, tiesiog gera keliauti; tai kam čia sunkintis bereikalingais svarstymais?  

                                                  

Kitaip tariant, „naujuoju“ tampantis žmogus nuolat laimingėja ir laisvėja, nes tiesiog - dėka augančios vartojimo galios ir naujų technologinių galimybių - įgyja vis daugiau gerovės: tiek „gerą jausmą“ auginančių daiktų, tiek ir „gero gyvenimo“ vaizdinių pavidalais. Ir daugiau jam niekas nerūpi, nes nieko „naujo“ nebereikia. Individų masės lygmeny „gerą gyvenimą“ palaiko vartotojams naudingas politinis režimas, būtent, laisvąją rinką atitinkanti išlaisvinanti ir įlaiminanti demokratija. Vadinamoji liberalioji „vartotojų“ demokratija iš tiesų tėra tikslinga tiek, kiek suteikia vartotojams naujų kaupimo ir vartojimo galimybių. Savo ruožtu, šias galimybes, o kartu ir „gyvenimo būdo“ vaizdinius nustato tie, kas kuria technologines ir idėjines inovacijas bei vartotojams parduoda kaip naujus laimės patirties receptus, kuriuos šie ir įsigyja kaip būtiną jų laimės patirtį. Vadinasi, „išsilaisvinimas“ laimės vardan šiandien esmingai priklauso nuo Progresą technologiniame ir idėjiniame lygmenyse valdančių žmonių. O pastarųjų, tų protingųjų, kurie realiai turi galias kurti vartotojams būtinas galimybes, nėra daug - saujelė palyginus su laimės siekiančiais milijardais! Patikėkite, šie protingieji tikrai turi Tikslą. Jei norite, tą Tikslą jie gali jums - ir tik jums, mieli vakariečiai! - įvaizdinti psichiką raminančiomis mantromis apie „laisvę ir demokratiją“. Koks skirtumas ... svarbu laimė. Tad išvada tokia: šiuolaikinė demokratinė savivalda, kuri remiasi laimės prošvaisčių ir galios trupinių nuo Galingųjų puotos trokštančiu vartotoju, tėra nykstanti - save laisvai ir laimingai būti įgalinančio žmogaus - iliuzija.     

  

Šiuolaikinių autoritarinių ar totalitarinių valstybių pavyzdžiai – itin iškalbūs. Nustatinėdamos ir reglamentuodamos laimės siekinius („vertybių pasaulius“, būtinus idealus), jos sumaniai naudojasi prigimtiniu kaupimo instinktu kartu su visu sąlygiškai laisvu rinkos mechanizmu: nuosavybė, verslas, vartojimas, akcijų biržos ir t.t. Pasirodo, nei Rusijoje, nei Kinijoje laisvoji rinka neturi galios žmogaus dvasią iš režimo gniaužtų išlaisvinti. Atvirkščiai, iš prigimties laisva žmogaus dvasia sėkmingai tarnauja  totalitariniam gėrio kaupimui, kurio savininkai ir valdytojai yra uždaras išskirtinių ir tikrai laisvesnių žmonių ratas.  

  

Kaip bebūtų neįtikėtina, Laisvajame pasaulyje laisvosios rinkos vystymosi vektorius pranašauja tokios pačios pranašios „laimingos ir laisvos“ vergystės rezultatą. Laisvojo pasaulio kapitonai - kaip visada nuosekliai vadovaudamiesi gerovės kaupimo dėsningumais - nuosekliai siekia prognozuojamos vartotojų rinkos ir ją palaikančios prognozuojamos politikos, aišku, globaliu mastu. Įtakojama ne „iš viršaus“, bet „iš apačios“: kantriu vartotojo ugdymu pažangos teikiamomis galimybėmis bei naujomis progresyviomis idėjomis, kurios palaiko pastarųjų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi.

  

Svarbu, kad šioje pasitikėjimo kelionėje į visavertę laimę vartotojas gautų vis naujus laimės patirčių paketus. Jau senokai tapo įprasta, kad į paketą su išmania inovacija visada kartu įpakuojama ir atitinkama „gyvenimo būdo“ idėja. Eilinė išmani laimės dozė. Šiandien gi tų dozių pasiūla auga ir imtis stambėja. Technologijoms sparčiai progresuojant, „laimės paketai“ įtraukia vis daugiau žmogiškojo gyvenimo pusių. Ateitis,  nors ir tolima, tačiau vis labiau masina. Išmani buitis (smart house) ilgainiui taps sudėtiniu naujos kartos miestų (smart cities) elementu ir, it paukštelį narvelyje, patogiai įtupdys ten visą mūsų žmogiškai ribotą būtį. Ir tada eilė ateis pačios žmogiškosios būties visuotinei išmanizacijai. Human enhancement technologijos taps biologinių žmogaus galių daugikliais, sėkmingai paversdamos „laimės ir laisvės“ siekiantį individą integralia dirbtinio intelekto valdomos Sistemos dalimi (smart existence). Toliau – dar gražiau. Dabar vystomų technologijų kaip genų inžinerija, genų terapija, smegenų-dirbtinio intelekto sąsajų (brain computer interface) sistemos ir panašiai dėka žmogus naujų įgaus antžmogiškų (transhuman) galių, kurios savo ruožtu keis pačią „būti žmogumi“ sampratą. 

  

Su Nauju žmogumi gimsta ir nauja etika pagrįsta Nauja visuomenė. Tokios atgyvenos kaip „vertybės“ - tie iš laisvos valios kylantys subjektyvūs ir, dažniausiai, neprognozuojamus padarinius sukeliantys veiksniai – gi „laimės paketuose“ taps objektyvizuotų patirties gėrių pasiūla su būtinai Sistemoje prognozuojamomis pasekmėmis. Naujos visuomenės centre bus (ir jau dabar yra) „laimės paketų“ kūrimo ir valdymo vadžias turintys galios centrai: arba koks nors valstybę valdančių korporacijų kartelis, arba pačias korporacijas valdanti valstybė – nelygu „demokratinė“ ar moderniai totalitarinė santvarka. Esmė - juk ta pati.          

   

Štai taip gražioje ateityje piliečiai neišvengiamai taps nuo psichosomatinės gerovės paslaugų paketų ir - SVARBU!  - nuo jų tobulinimo ir, aišku, nuolatinio atnaujinimo priklausanti klientų rinka. Žmonės taps sistemiškai tobulinamais ir atnaujinamais ABONENTAIS. Politika kaip rūpestis bendruoju klientų gėriu taip pat taps sistemiškai prognozuojama, nes programuojama. 

 

Naujoje visuomenėje „seno“ žmogaus laisvė rinktis visokius antisisteminius dalykus tokius kaip prasmės ieškojimas, susipažinimas su nežinomu Dievu ir panašūs dvasiniai dalykai turėtų būti toleruotini tik kaip baigtinio žaidimo fikcija. Nes Naujos tikrovės matricoje desperatiškos dvasingumo ieškojimo pastangos kenktų tolygiam „išlaisvintos“ visuomenės laimingam būviui. Laisvė rinktis? O taip! Naujasis žmogus turės laisvę rinktis. Pasirinkimų galimybės bus inkorporuotos į „laimės paketą“, nelygu koks paketas bus tūlam piliečiui įkandamas (o gal jau ir pačio Kartelio ar Valstybės įgalinamas).     

  

Ir čia progresyvūs Kinija komunistai, pažangūs Vakarų laisvūnai, grėsmingi Rusijos kleptokratai ir panašūs jau dabar vieningai sutaria: visiems reikia ant laimės adatos „sėdinčio“ Abonento! Prognozuojamas vartotojas – prognozuojama rinka – prognozuojama politika. Totaliai – gerai!  Neprognozuojami dalykai gali vykti tik prie kelių globalių lošėjų stalo, kur tenkinamasi pačia Esmių esme – Žmogui būtiška ir būtina Galios patirtimi.  

   

Dabar gi svarbu – visiškas ATVIRUMAS technologinėms ir idėjinėms inovacijoms. ATVIRUMAS turi užtikrinti didesniam žmonijos labui vykdomos socialinės pertvarkos sėkmę. Žmogus atveriamas įvairiai, bet kryptingai. Pavyzdžiui, Kinijoje žmogus „atsiveria“ per visuotinai kryptingą edukaciją, šią paremiant socialinio kreditavimo „už gerą ir kryptingą elgesį“ sistema. Tuo tarpu Laisvojo pasaulio visuomenė „atveriama“ per visuotinį neribotų žmogaus laisvių ir teisių įgyvendinimą, kryptingai ir vis labiau privalomai pranokstant bet kokius moralinius, tautinius, religinius ir kitus ribotumus. 

 

Galios troškimas ir neribotas iliuzinės gerovės kaupimas, ypač, tariamai neribotą laimę įgalinančio Progreso vardu šiandien įveikia iš žmogaus prigimties kylančią Laisvę ir iš tiesų prigimtine morale savivaldžių, todėl iš tiesų laisvų žmonių Demokratiją. Naujoji laisvė jau šiandien virsta ribotų pasirinkimų diktatu, o liberalioji demokratija - progresyvių vartotojų savivaldos fikcija. Todėl Laisvojo pasaulio visuomenės ir viduje priešinasi. Nes skirtingai suvokia laisvės prasmę ir gerovės pamatus.   

    

Stebėtina, kaip XXI amžiuje būtinas „išsilaisvinimo“ poreikis ir dar būtinesnis Galios troškimas laisvos rinkos apologetus sodina prie vieno stalo su komunizmo iliuzijos pranašais. Deja, ponas Adamas Smitas, kuris laisvos rinkos sampratą rėmė bendrąjį gėrį palaikančiais moraliniais ir religiniais priesakais, į ekskliuzyvinio „Liberal - Left“ klubo šventiškus pietus pakviestas nebus. Pamirškime romantiškas klasikinės laisvos rinkos ekonomikos teorijos svajas. „Tautų turto“ neliks, nes neliks tautų. Naujasis žmogus – Naujasis puikusis pasaulis!  ... tiesa, su ryškiais Gyvulių ūkio bruožais. 

 

Štai taip turėtų baigtis mirtingojo žmogus tūkstantmečiai ieškojimai, sprendžiant savo būtiško neįgalumo ir mirtingumo problemą. Vieniems - tai išlaisvinimas ir laimė, kitiems – vergija. Bet ar pastarieji šiandien turi alternatyvą ir galią ją įgyvendinti? Ar jie gali papūsti prieš Progreso viesulą? Kita vertus, ar progresistai gali pranokti Prigimtį, nesunaikindami pačio žmogiškumo? Ar tikrai žmogui būtina pažanga neišvengiamai stumia protingą būtybę beprasmybės, būtent, robotizacijos ir laisvos valios sunaikinimo keliu? O gal, kaip žmonijos istorija irgi iškalbingai įrodo, pažanga tetarnauja žmogui ir tiesiog būna Prigimčiai tapačios sklaidos ir gerovės tarnaite. Šie klausimai neišvengimai meta tolimesnių svarstymų iššūkį. Vardan mano ir jūsų laisvės. Ateities gerovės modelio klausimas toli gražu neišspręstas.    

Šaltinis: delfi.lt