Rodomi pranešimai su žymėmis Pamatai. Rodyti visus pranešimus
Pamatai
Pirmoje straipsnio dalyje kėlėme klausimą apie mūsų gerovės ateitį. Drįsome suabejoti jau kelis šimtmečius mus persekiojančiu optimizmu apie „šviesų rytojų“, o kartu ir Progreso ideologijos grindžiamos lozunginiu „laisvės“ ir „demokratijos“ patikimumu. Dar daugiau: suvokėme esą patekę į visišką painiavą ir ryžomės iš jos kažkaip išsikapstyti. Štai tą dabar ir bandykime padaryti.
Taigi, painiavos esmė: šiuolaikiškos „laisvės ir demokratijos“ idealai akivaizdžiai menkina iš prigimtinio žmogaus orumo kylančią Laisvę ir ant jos pastatytą mūsų civilizacijos laimėjimą – pačią Demokratiją. Tad ir vėl klausiame: kodėl tokia brangi „laisvė“, tokia sava „demokratija“ ir toks būtinas „progresas“ tapo Vakarų visuomenėse augančio vidinio susipriešinimo priežastimi? Kodėl piliečiai sparčiai išsivaikšto į radikaliai priešingas, vis kitokią „laisvę“ ginančias stovyklas bei sparčiai ginkluojasi neapykanta vienas kitam?
Vadinamieji „populistai“, pripažinkime, jau seniai nebe iš visuomenės paraščių rėkiantys pašaliečiai. Anaiptol, jų „panika“ dėl migracijos valdymo, gilėjančio demografinio nuosmukio, konstitucinių vertybių ir pilietinės visuomenės integralumo, pagaliau, elementaraus saugumo vis labiau persiima dar tik prieš keletą metų sočiai politinio komforto zonoje tūnojusios „tradicinės“ partijos. Juk MANO VAIKŲ mokytojams pjausto galvas! MANO KIEME kavą gurkšnojančius bendrapiliečius šaudo ir sprogdina tie, kuriuos priėmiau, maitinau ir dar gi garbsčiau kaip savo neribotos laisvės įrodymą! Vadinamieji „populistai“ jau senokai Vakarų demokratijose renkami į savivaldos ir nacionalines institucijas, tad kaip ir nelabai išeina juos ir toliau kryptingai niekinti. Besikeičiančios rinkėjų nuotaikos, deja, verčia mainstrymą daryti kompromisus.
Pabandykime čia nepatekti į ideologiniais prakeiksmais vienas į kitą besimėtančių politinių stovyklų kryžminę ugnį. Išbūkime nuoseklaus dialogo su savimi ar galimu protingu oponentu lygmeny. Painiavą aiškintis pradėkime nuo to, kas lyg ir visiems savaime aišku - nuo PROGRESO. Paprastai tariant, progresas yra mokslinės pažangos bei žmogaus nemirtingumo viltimi pagrįsta ideologija (nemaišyti su de-ideologizuota moksline ir technologine pažanga. Žinios ir „ideologizuotos žinios“ – labai skiriasi !). Nuo XVII a. pabaigos Apšvietos judėjimas Progreso vardu be skrupulų skleidžia Žmogaus sudievinimo idėją. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo Prancūzijos revoliucija Proto dievo vardu masiškai kapojo galvas aristokratams ir ilgaskverniams. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo iš prigimtinės nuosavybės ir turto kaupimo (kapitalizmo) priespaudos milijonai buvo nužudyti ar supūdyti komunizmo gulaguose. Vardan Naujojo žmogaus išlaisvinimo Arijų dievo vardu naciai žudė Dievo Išrinktąją tautą – žydus, o ir kitus išrinktųjų arijų rasei menkaverčius žmogeliukus. Pagaliau, vardan Naujojo Žmogaus išlaisvinimo taip vadinamąją „laisvąją rinką“ šiandien okupuoja naujų technologijų ir Didžiosios Perkrovos dievai. Šimtametė kova prieš religinius, kultūrinius, nacionalinius ir kitus neva žmogaus laisvę dusinančius suvaržymus įnirtingai vyksta toliau. Šiandien mums tikrai sunku netikėti idėja, kad visai artimoje ateityje Progresas sukurs patį geriausią žmonijos būvį ir mes, pagaliau, tapsime negrįžtamai laisvi ir laimingi - kaip dievai!
Natūraliai kyla klausimas: o kaip tas būvis atrodys? Šito mes tiksliai nežinome. Galime tik numanyti, kad tokiame pasaulyje nieko netruks, ir visi ar bent dauguma būsime laimingi. Ir laisvi. (Nes laisvo pasirinkimo tikslas visada yra laimės išgyvenimas. Nesu laisvas, jei negaliu pasirinkti man būtinos laimės.) Fantastinėje literatūroje ar progresyvių vizijų įkvėptuose kino filmuose tokia visuomenė piešiama beveik visada apokaliptiškai baugiai. Visgi nepaisydami jokių fantastiškų grėsmių mes šventai tikime, kad Naujasis žmogus bus visokeriopai progresyvus, laimingas, išsilaisvinęs iš „senosios“ prigimtinės moralės ir tradicinių bendruomeninių (taip pat ir konstitucinių) vertybių varžtų, etinių bei religinių priesakų. Štai toks yra Progreso ir jo formuojamo Naujojo žmogaus credo, negailestingai daužantis Senąjį pasaulį į šipulius jau nuo XVII a. pabaigos. Stipru ...
O kaipgi kitaip?! Prieš žmogaus prigimtį sukilusi ideologija privalo turėti ir nežmoniškai didelę galią. Juk kovojama prieš giliai protingoje žmogaus prigimtyje įsišaknijusiu įsitikinimu, kad kūriniją sukūrė Kūrėjas, ir ji kiekvieną savo būties akimirką yra būtinai priklausoma nuo Kūrėjo valios. Todėl savo dievystės tiesą tvirtinančiam Žmogui privalu be jokių užuolankų išrauti įsitikinimus apie Kūrėjo „melą“ iš pačios žmogaus proto gelmės ir širdies. Kaip istorija iškalbingai įrodo, tokiai kova pasireiškia bet kokią kitokią tiesą apie žmogaus gėrį ne-toleruojančiu idėjiniu ir, ilgainiui, politiniu totalitarizmu.
Sukluskime: jeigu šis teiginys yra teisingas, tai reikštų, kad Progresą išpažįstantį Laisvąjį pasaulį be skrupulų įrašome į vieną lygą su sudūlėjusia Sovietų Sąjunga, „teisėtų vagių“ (vory v zakone) Kremliaus pavergta Rusija ar visavaldystę pasaulyje strategiškai nuosekliai įgyvendinančia komunistine Kinija. Skamba lyg akibrokštas ... Kita vertus, gi mūsų seniai nestebina fasadinis („dėl akių“) Vakarų vapėjimas apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje, tuo tarpu, ypač ES, ir toliau naudingai smengant į priklausomybės nuo Kinijos minkštųjų galių akivarą; ar ES vis palaikomos sankcijos Rusijai, tuo tarpu Vokietijai ir toliau naudingai draugiškai su Kremliaus vagių gauja vystant „Šiaurės srauto - 2“ projektą. Ir tai yra neabejotinai tik paviršiniai burbuliukai, slepiantys progresyvų priešininkų artumą, o kartais ir įžvalgią partnerystę toje pačioje Naujojo žmogaus konkurencijoje dėl būsimo Naujojo pasaulio karūnos. Galbūt tai – tolima, tačiau reali ir strategiškai pagrįsta perspektyva.
Visgi privalome šitokį radikalų Vakarų sukergimą su šiuolaikiniu modernaus veido totalitarizmu pasitikrinti. Laisvojo pasaulio valdovų įtarinėti totalitariniu suokalbiu pagrindo lyg ir neturime. Tad kokį pagrindą turime? Iš tiesų, Vakarų pažangos variklis yra ne totalitarinė vientisą ateities vaizdinį kurianti ir toliaregišką strateginį planą vykdanti galia, bet sąlyginai laisvoje rinkoje veikiantys naujų technologijų bei gyvenimo būdo kūrėjai, būtent, globaliai veikiančios korporacijos bei ideologinės-politinės įtakos „smegenų“ centrai, pvz., Atviros visuomenės fondas, Pasaulio ekonomikos forumas ir panašūs. Ir mes jais - be užuolankų dirbančiais didesniam žmonijos labui - be atodairos pasitikime. Atrodo, kad šiandien Laisvojo pasaulio „vartotojų visuomenės“ gyvena štai tokiu režimu: nors ir nežinome, kur kelias nuves, tačiau, kai veda nuoširdžiai žmonijai gėrį kuriantys išmanūs vedliai, tiesiog gera keliauti; tai kam čia sunkintis bereikalingais svarstymais?
Kitaip tariant, „naujuoju“ tampantis žmogus nuolat laimingėja ir laisvėja, nes tiesiog - dėka augančios vartojimo galios ir naujų technologinių galimybių - įgyja vis daugiau gerovės: tiek „gerą jausmą“ auginančių daiktų, tiek ir „gero gyvenimo“ vaizdinių pavidalais. Ir daugiau jam niekas nerūpi, nes nieko „naujo“ nebereikia. Individų masės lygmeny „gerą gyvenimą“ palaiko vartotojams naudingas politinis režimas, būtent, laisvąją rinką atitinkanti išlaisvinanti ir įlaiminanti demokratija. Vadinamoji liberalioji „vartotojų“ demokratija iš tiesų tėra tikslinga tiek, kiek suteikia vartotojams naujų kaupimo ir vartojimo galimybių. Savo ruožtu, šias galimybes, o kartu ir „gyvenimo būdo“ vaizdinius nustato tie, kas kuria technologines ir idėjines inovacijas bei vartotojams parduoda kaip naujus laimės patirties receptus, kuriuos šie ir įsigyja kaip būtiną jų laimės patirtį. Vadinasi, „išsilaisvinimas“ laimės vardan šiandien esmingai priklauso nuo Progresą technologiniame ir idėjiniame lygmenyse valdančių žmonių. O pastarųjų, tų protingųjų, kurie realiai turi galias kurti vartotojams būtinas galimybes, nėra daug - saujelė palyginus su laimės siekiančiais milijardais! Patikėkite, šie protingieji tikrai turi Tikslą. Jei norite, tą Tikslą jie gali jums - ir tik jums, mieli vakariečiai! - įvaizdinti psichiką raminančiomis mantromis apie „laisvę ir demokratiją“. Koks skirtumas ... svarbu laimė. Tad išvada tokia: šiuolaikinė demokratinė savivalda, kuri remiasi laimės prošvaisčių ir galios trupinių nuo Galingųjų puotos trokštančiu vartotoju, tėra nykstanti - save laisvai ir laimingai būti įgalinančio žmogaus - iliuzija.
Šiuolaikinių autoritarinių ar totalitarinių valstybių pavyzdžiai – itin iškalbūs. Nustatinėdamos ir reglamentuodamos laimės siekinius („vertybių pasaulius“, būtinus idealus), jos sumaniai naudojasi prigimtiniu kaupimo instinktu kartu su visu sąlygiškai laisvu rinkos mechanizmu: nuosavybė, verslas, vartojimas, akcijų biržos ir t.t. Pasirodo, nei Rusijoje, nei Kinijoje laisvoji rinka neturi galios žmogaus dvasią iš režimo gniaužtų išlaisvinti. Atvirkščiai, iš prigimties laisva žmogaus dvasia sėkmingai tarnauja totalitariniam gėrio kaupimui, kurio savininkai ir valdytojai yra uždaras išskirtinių ir tikrai laisvesnių žmonių ratas.
Kaip bebūtų neįtikėtina, Laisvajame pasaulyje laisvosios rinkos vystymosi vektorius pranašauja tokios pačios pranašios „laimingos ir laisvos“ vergystės rezultatą. Laisvojo pasaulio kapitonai - kaip visada nuosekliai vadovaudamiesi gerovės kaupimo dėsningumais - nuosekliai siekia prognozuojamos vartotojų rinkos ir ją palaikančios prognozuojamos politikos, aišku, globaliu mastu. Įtakojama ne „iš viršaus“, bet „iš apačios“: kantriu vartotojo ugdymu pažangos teikiamomis galimybėmis bei naujomis progresyviomis idėjomis, kurios palaiko pastarųjų optimizmą ir pasitikėjimą ateitimi.
Svarbu, kad šioje pasitikėjimo kelionėje į visavertę laimę vartotojas gautų vis naujus laimės patirčių paketus. Jau senokai tapo įprasta, kad į paketą su išmania inovacija visada kartu įpakuojama ir atitinkama „gyvenimo būdo“ idėja. Eilinė išmani laimės dozė. Šiandien gi tų dozių pasiūla auga ir imtis stambėja. Technologijoms sparčiai progresuojant, „laimės paketai“ įtraukia vis daugiau žmogiškojo gyvenimo pusių. Ateitis, nors ir tolima, tačiau vis labiau masina. Išmani buitis (smart house) ilgainiui taps sudėtiniu naujos kartos miestų (smart cities) elementu ir, it paukštelį narvelyje, patogiai įtupdys ten visą mūsų žmogiškai ribotą būtį. Ir tada eilė ateis pačios žmogiškosios būties visuotinei išmanizacijai. Human enhancement technologijos taps biologinių žmogaus galių daugikliais, sėkmingai paversdamos „laimės ir laisvės“ siekiantį individą integralia dirbtinio intelekto valdomos Sistemos dalimi (smart existence). Toliau – dar gražiau. Dabar vystomų technologijų kaip genų inžinerija, genų terapija, smegenų-dirbtinio intelekto sąsajų (brain computer interface) sistemos ir panašiai dėka žmogus naujų įgaus antžmogiškų (transhuman) galių, kurios savo ruožtu keis pačią „būti žmogumi“ sampratą.
Su Nauju žmogumi gimsta ir nauja etika pagrįsta Nauja visuomenė. Tokios atgyvenos kaip „vertybės“ - tie iš laisvos valios kylantys subjektyvūs ir, dažniausiai, neprognozuojamus padarinius sukeliantys veiksniai – gi „laimės paketuose“ taps objektyvizuotų patirties gėrių pasiūla su būtinai Sistemoje prognozuojamomis pasekmėmis. Naujos visuomenės centre bus (ir jau dabar yra) „laimės paketų“ kūrimo ir valdymo vadžias turintys galios centrai: arba koks nors valstybę valdančių korporacijų kartelis, arba pačias korporacijas valdanti valstybė – nelygu „demokratinė“ ar moderniai totalitarinė santvarka. Esmė - juk ta pati.
Štai taip gražioje ateityje piliečiai neišvengiamai taps nuo psichosomatinės gerovės paslaugų paketų ir - SVARBU! - nuo jų tobulinimo ir, aišku, nuolatinio atnaujinimo priklausanti klientų rinka. Žmonės taps sistemiškai tobulinamais ir atnaujinamais ABONENTAIS. Politika kaip rūpestis bendruoju klientų gėriu taip pat taps sistemiškai prognozuojama, nes programuojama.
Naujoje visuomenėje „seno“ žmogaus laisvė rinktis visokius antisisteminius dalykus tokius kaip prasmės ieškojimas, susipažinimas su nežinomu Dievu ir panašūs dvasiniai dalykai turėtų būti toleruotini tik kaip baigtinio žaidimo fikcija. Nes Naujos tikrovės matricoje desperatiškos dvasingumo ieškojimo pastangos kenktų tolygiam „išlaisvintos“ visuomenės laimingam būviui. Laisvė rinktis? O taip! Naujasis žmogus turės laisvę rinktis. Pasirinkimų galimybės bus inkorporuotos į „laimės paketą“, nelygu koks paketas bus tūlam piliečiui įkandamas (o gal jau ir pačio Kartelio ar Valstybės įgalinamas).
Ir čia progresyvūs Kinija komunistai, pažangūs Vakarų laisvūnai, grėsmingi Rusijos kleptokratai ir panašūs jau dabar vieningai sutaria: visiems reikia ant laimės adatos „sėdinčio“ Abonento! Prognozuojamas vartotojas – prognozuojama rinka – prognozuojama politika. Totaliai – gerai! Neprognozuojami dalykai gali vykti tik prie kelių globalių lošėjų stalo, kur tenkinamasi pačia Esmių esme – Žmogui būtiška ir būtina Galios patirtimi.
Dabar gi svarbu – visiškas ATVIRUMAS technologinėms ir idėjinėms inovacijoms. ATVIRUMAS turi užtikrinti didesniam žmonijos labui vykdomos socialinės pertvarkos sėkmę. Žmogus atveriamas įvairiai, bet kryptingai. Pavyzdžiui, Kinijoje žmogus „atsiveria“ per visuotinai kryptingą edukaciją, šią paremiant socialinio kreditavimo „už gerą ir kryptingą elgesį“ sistema. Tuo tarpu Laisvojo pasaulio visuomenė „atveriama“ per visuotinį neribotų žmogaus laisvių ir teisių įgyvendinimą, kryptingai ir vis labiau privalomai pranokstant bet kokius moralinius, tautinius, religinius ir kitus ribotumus.
Galios troškimas ir neribotas iliuzinės gerovės kaupimas, ypač, tariamai neribotą laimę įgalinančio Progreso vardu šiandien įveikia iš žmogaus prigimties kylančią Laisvę ir iš tiesų prigimtine morale savivaldžių, todėl iš tiesų laisvų žmonių Demokratiją. Naujoji laisvė jau šiandien virsta ribotų pasirinkimų diktatu, o liberalioji demokratija - progresyvių vartotojų savivaldos fikcija. Todėl Laisvojo pasaulio visuomenės ir viduje priešinasi. Nes skirtingai suvokia laisvės prasmę ir gerovės pamatus.
Stebėtina, kaip XXI amžiuje būtinas „išsilaisvinimo“ poreikis ir dar būtinesnis Galios troškimas laisvos rinkos apologetus sodina prie vieno stalo su komunizmo iliuzijos pranašais. Deja, ponas Adamas Smitas, kuris laisvos rinkos sampratą rėmė bendrąjį gėrį palaikančiais moraliniais ir religiniais priesakais, į ekskliuzyvinio „Liberal - Left“ klubo šventiškus pietus pakviestas nebus. Pamirškime romantiškas klasikinės laisvos rinkos ekonomikos teorijos svajas. „Tautų turto“ neliks, nes neliks tautų. Naujasis žmogus – Naujasis puikusis pasaulis! ... tiesa, su ryškiais Gyvulių ūkio bruožais.
Štai taip turėtų baigtis mirtingojo žmogus tūkstantmečiai ieškojimai, sprendžiant savo būtiško neįgalumo ir mirtingumo problemą. Vieniems - tai išlaisvinimas ir laimė, kitiems – vergija. Bet ar pastarieji šiandien turi alternatyvą ir galią ją įgyvendinti? Ar jie gali papūsti prieš Progreso viesulą? Kita vertus, ar progresistai gali pranokti Prigimtį, nesunaikindami pačio žmogiškumo? Ar tikrai žmogui būtina pažanga neišvengiamai stumia protingą būtybę beprasmybės, būtent, robotizacijos ir laisvos valios sunaikinimo keliu? O gal, kaip žmonijos istorija irgi iškalbingai įrodo, pažanga tetarnauja žmogui ir tiesiog būna Prigimčiai tapačios sklaidos ir gerovės tarnaite. Šie klausimai neišvengimai meta tolimesnių svarstymų iššūkį. Vardan mano ir jūsų laisvės. Ateities gerovės modelio klausimas toli gražu neišspręstas.
Šaltinis: delfi.lt
Pamatai
Kartą pandemijos metu iškylavome su šeima be skubos riedėdami nuošaliais Lietuvos keliais. Besikeičiantys gražių apylinkių vaizdai maldė sielą ir kvietė skanauti tuomet aukso spalva pasipuošusios Tėvynės ramybe. Ir štai laukymėje palei Onuškio plentą išniro Kareivonių kaimas. Sumažiname greitį, pro akis prašoka vienas kitas trobesys, ir štai jau kertame kaimo ribą. Lyg ir įprasta šalia kelio įsikūrusi gyvenvietė. Ir visgi. Akį spėjo patraukti „su mintimi“ papuoštos sodybos. Tad mintis, kad čia kažkas ypatingiau, lydėjo likusią iškylos dalį, o grįžus - masino susipažinti labiau. Atsiverčiau Kareivonių kaimo paskyrą Veidaknygėję ir įnikau į kaimo bendruomenės nūdieną. Senovinių papročių įkvėpta Advento vakarienė, kaimo audėjos Genovaitės audimo staklių restauracija, vėliavų ir jaunimo gausa Valstybės dienos proga ir t.t. Apie ypatingą išskirtinumą nerėkiantis, tačiau sielą gaivinantis - jaukus ir prasmingas Kareivonių pasaulis. Be abejonės, ir čia žmonės gyvi pirmiausiai ne švenčių, bet kasdienių rūpesčių ritmu. Ir čia žmonės sunkiai dirba ir - lyg bitutės - suneša į savo avilius gerovės nektarą. Visgi, manau, Kareivonių žmonės gyvi ne vien tik duona, bet ir kiekviena prasme, kuri kyla iš su meile telkiamo bendrabūvio gėrio.
Prasmės lūkesčiu suvirpusios sielos stygos suskambo man pačiam netikėta mintimi: galbūt štai tokio bendrabūvio gėryje slypi Lietuvos ir net Europos ateitis? Mintis nėra visai atsitiktinė: juk šiandien rūpestis ateitimi žmonėms tapo ypač aktualus. Žiūrėk, nauja ir dar nežinomų virusų banga, o su ja kartu - draudimo vėzdais mojuojančių politikų bei biurokratų armija, ir vėl užpuls bei menkins mūsų gerovės pasaulio ribas. Užtikrintai nežinome, ar kitais metais galėsime susėsti su visa didele šeimyna prie Kūčių stalo. Nežinia, kada galėsime laisvai su draugais susibūti ir pilnavertiškai džiaugtis gyvenimu.
Kita vertus, be atovangos besikeičiančiame, sparčiai technokratėjančiame, o taip pat (ypač dabar dėl žmoniją kankinančių fizinių bei metafizinių virusų) įkyriai virtualėjančiame pasaulyje spėriai nyksta laisvės pajauta. O taip! Galimybių iš Gerovės Meniu rinktis daugėja sulig augančia prekių, paslaugų ir naujų „gyvenimo būdų“ pasiūla. Tačiau lyg ir didėjanti gerovė vieniems, o kitiems - nepergalėta viltis „gyventi geriau“, nebūtinai numaldina šiandien irgi sparčiai augančią laikinumo ir beprasmybės pajautą.
Kita vertus, tenka pripažinti, kad šiuolaikinis gerovės pažadas, susidedantis iš kaupimo galimybių, prekių ir, svarbiausia, vyraujančių idėjų apie žmogui būtiną laimę pasiūlos, irgi turi savo kainą. Vis dažniau mums kažkas – būtinai globaliai autoritetingai! - primygtinai nurodo, kas yra žmogaus gėris bei gerovė ir kas nėra; kas nenumaldomai paseno ir negailestingai draustina, o kas šlovintina nauja ir būtinai progresyvu.
Kyla neramus klausimas: o kas tą Gerovės Meniu globaliu mastu surašo? Kas šiandien nustato pamatines sampratas apie žmogaus gėrį, apie laisvę, apie laimę ir gyvenimo būdą? Atrodo, esame vis labiau veikiami nuo mūsų nepriklausomų globalaus Progreso veiksnių, kurie tampa lyg ir būtina mūsų pasirinkimo lemtimi. Širdį ir protą smelkia beprasmės lemties šiurpulys: ar globaliu mastu nustatinėjamas Gerovės Meniu ir yra mano Laisvės konstitucija – tiek individualiu, tiek bendrojo gėrio mastu?
Tūlas sveiko proto žmogus paprieštaraus, „Niekas gi neverčia belstis į Gerovės restoraną. Prašome, ponuli, laisvai rinkitės bet kokius kitus jums priimtinos gerovės būdus!“ O kokiame pasaulio kame nerasiu Coca-cola skardinės ar pasislėpsiu nuo mobilaus ryšio čiuptuvų?“ Gal atokiausiame Amazonės miškų ar Gvinėjoje džiunglių kertelėje, kur tūno vis dar civilizacijos standartais laukinė gentis, manęs ir nepagaus mobilus ryšys, tačiau kokią skardinę ar plastikinę talpą – tikrai surasčiau. Civilizuotas pasaulis tapo globalus ir gerovės standartai – vienodėja. O su pastaraisiais įsliūkina ir korporacijų rinkodaros bei ideologinių galios centrų viešųjų ryšių kampanijų skelbiamos tiesos apie žmogaus gėrį ir paskirtį šioje žemėje.
Jei šiandien išdrįsčiau garsiai skelbti, kad globaliai surašomos idėjos apie Gerovę yra nuodas, nes prieštarauja įgimtam žmogaus orumui ir iš jos kylančiai Laisvei, ar nebūčiau autortetingų mainstrymo (t.y. vyraujančių idėjų apie žmonijos gerovę ir laisvę rinkinys) pranašų apkaltintas erezija ir - kaip pavojingas tamsuolis! - išmestas į visuomenės paraštes?
Štai čia sveiko proto skaitytojui gali kilti pagrįstas įtarimas. Ar šio autoriaus, t.y. mano, rašliava apie kaimietiškas „prasmybes“ ir baimes nėra tik pandemijos beprasmybės sindromo išdava? Ar panašūs svarstymai apie prasmę nėra tiesiog liguistų nuotaikų kaitos pasekmė? Matyt šitam miestiečiui karantinas „nurovė“ stogą, ir dabar jis kaime ieško „dvasinės“ užuovėjos nuo pandemijos apsėsto miesto. Taip, nėra blogai karantiną pergyventi kaime, kur nebūtina ištisai dėvėti antsnukio ir aplinkui matyti panašius nelaimingus kaukėtus zombius. Bet, po mėnesio ar kito iliuzijos apie kaimo idilę nustekentas ir gyvo miesto šurmulio išsiilgęs, šis poetiškos sielos bičiulis dums atgal nė neatsigręždamas. Tuo ir baigsis prasmių ieškojimai ir ligotų laikų įkvėpti išvedžiojimai apie „naujuosius Vasiukus“ kažkur Varėnos rajone. Ar sveiko proto žmogus neigtų apčiuopiamą gerovę kuriančio Progreso galią? Juk ir šio teksto autorius yra šiuolaikinis žmogus ir neabejotinai tenkinasi pažangos ir laisvos rinkos teikiamais pranašumais.
Gerai, padiskutuokime. Ar tikrai čia skambantis kvietimas aptarti ateities gerovės perspektyvas ypač globaliai jau vykstančių, o į Lietuvą dar tik atsliūkinančių socialinių griūčių šviesoje tėra tarsi ligotos aplinkos iššauktas pabėgimas į subjektyvių svarstymų apie gyvenimo prasmę erdvę? Gal mes - taip įtraukti į lenktynes dėl gerovės prizo! - tų atsliūkinančių pokyčių nė nepastebime? Gal Progreso kulto ir Laisvos rinkos mantros „viskas yra ir bus gerai“ įtaiga taip negrįžtamai perkeitė žmogaus psichikos sanklodą, kad jokių kitų pokyčių, išskyrus gerovės kaupimą, mums ir nebereikia ...
Tūlas sveikai paprieštaraus, „Kokia ateitis? Ir dar kažkokia prasminga, vadinasi, neaiški ir komplikuota, o gal net tik elitui skirta ... Kaupiame ir gyvename dabar. Svarbu neprarasti optimizmo, nepulti į neva tai „prasmingas“ depresiją. Progresas prieš visas ligas randa ir ras priešnuodį; o laisvė ir demokratija sureguliuos patį Gyvenimą. Viskas susireguliuos savaime. Istorijos pabaiga.“
Ir visgi ... Drįskime suabejoti, drįskime paklausti: ar tikrai aklas pasitikėjimas Progresyviu Save Sureguliuojančiu žmogumi yra tas paskutinis žmonijos „laimės ir laisvės“ laivas, palaimingai plukdantis mus į kažkieno Pažadėtąją žemę?
Išsiaiškinkime pirmiausiai sąvokas.
Šiandien „šventomis ir nediskutuotinomis“ PROGRESO, LAISVĖS ir DEMOKRATIJOS sąvokomis globaliam mainstrymui nepriklausantys kitaminčiai negailestingai talžomi tarsi vėzdu. Protinga diskusija tarp Galios turėtojų ir apie prigimties dėsningumus beigi gyvenimo prasmę silpnai vapančių „svajotojų“, atrodo, neįmanoma. Ir nors Gerovės Meniu surašantys elitai prisakė, kad Tiesa šiuolaikiniame po-tiesos (post-truth) pasaulyje yra negrįžtamai išnykusi, visgi proto gelmėje kvirbantis įtarimas apie tikrovės (tokia kokia yra, o ne ta, kurią suformuoja vienos ar kitos Galios „įkvepiantys ir saldūs“ pasakojimai) egzistavimą prasimuša SIAUBINGU šiems laikams klausimu: kas yra tai, kas iš tiesų yra ir nesuyra?
Tai ir yra klausimas apie tikrovės tvarumą; tikrovės, kuri tiesiog YRA savu nepriklausomu nuo žmogaus svarstymų ir nuomonės apie pastarąją būdu. Nuosekliai, tikrovės tikrumą atrandantis protas drąsiai skverbiasi per anapus-Tiesos tūnančių Galios centrų kalbėsenos, ypač apie pamatinius žmogui dalykus, miglą: laimės ir gerovės šaltinį, laisvę ir laisvų žmonių sambūvį, pavyzdžiui, demokratiją. Bent kiek kritiškai nusiteikusiam proto sveikuoliui nesunku pamatyti, koks prieštaringas tapo mūsų „po-tiesos“ pasaulis; tiesiau - pasaulis „neaišku apie-ką“. „Miglų migla! sako Mokytojas. Miglų migla! Viskas migla!“
Pamenate, kai visai neseniai prieš keletą metų kai kurios Europos sostinės nusprendė nepuošti Kalėdų eglučių centrinėse aikštėse. Suprask, tai žeidžia kitaminčių, konkrečiai, islamo išpažinėjų jausmus. Bet štai šiais metais Prancūzijos riaušių policijos pajėgos jau negailestingai talžo taikios demonstracijas prieš islamofobiją dalyvius. Kas čia atsitiko? Kodėl tokios radikalios valdžios pervartos?
Kai š.m. spalio pradžioje Prancūzijos prezidentas paskelbė karą prieš radikalųjį islamą, o kovos įkarštį dar paaitrino po poros savaičių islamisto paprastam mokytojui įvykdyta žiauri egzekucija, ėmė ir sukilo taikios demokratinės jėgos prieš netolerantišką valstybės elgesį. Ir valstybė pati nebetoleravo - ėmė ir sudaužė demonstrantus kartu su jų tolerancijos idealu.
Dešimtmečiais Vakaruose puoselėta „laisvė“ politkorektiškumo ir tolerancijos pavidalais išaugino agresyvias mažumas, kurios šiandien be užuolankų prievartauja valstybę ir neigia ją laikančius konstitucinius pagrindus. Kiekviena Europos valstybė remiasi daugiaamže Europos kultūros tradicija, vertybine sankloda, pagaliau, savita istorija, tautine savastimi, bendrabūvį sutelkiančia tapatybe. Kokia liberali ar moderni ta Europos valstybė bebūtų, ji negali šito pagrindo prarasti nesunaikindama save pačią. Tačiau lyg socialiai sutrikusi mama Europa išsiaugino „ant savo galvos“ godžius ir agresyvius lepūnėlius, kurie ketina jau pasenusią, nuo malonumų apkvaitusią ir moralinėje betvarkėje gyvenančią motiną išvežti į globos namus ir galutinai pasisavinti jos Namą. O tie „normalūs“ ir „dvasingieji“, kurie it išsigandę katinėliai linksi paklusniai savo galvytėmis namo pakampėse, turės priprasti prie naujų vertybių ir naujų tvarkų. Ir jokia valstybinė etikos komisija šitų nusilpusių pūkuotukų neužstos, kai skambiai ir su iš visuomeninio transliuotojo sklindančiomis fanfaromis motiną Europą vešime į istorijos šiukšlyną.
Atrodo, kad Progresyvus Save Sureguliuojantis individas vis save „laisvindamas“ peržengė ir tą sveiko proto ribą, kai savos kultūros ir net konstitucinės sanklodos neigimas tapo politikos mainstrymo normos. Paradoksalu, bet faktas. Radikalusis islamas ir kitos agresyvios mažumos šiandien padeda mums, vakariečiams, palaikyti šias savižudiškas normas; ir vardan privalomų šiuolaikinės „išlaisvinančiosios“ demokratijos idealų griauti šimtmečiais užgyventą laisvę ir ... pačią demokratiją kaip bendrąjį gėrį puoselėjančių laisvų piliečių sambūvį. Tai kas čia per nuo savęs „išlaisvinančioji“ laisvė?! Ar tikrai tokia laisve grįsta demokratija garantuos tvarų gerovės kaupimą dabar ir ateityje?
Šiandien klausimas apie mus supančiojančią „laisvės ir „demokratijos“ painiavą nebeskamba lyg vienišas balsas tyruose. Jis yra remiamas augančiu piliečių išgąsčiu ir vis dažniau savisaugos iššaukta neapykanta „laisvės ir demokratijos“ iššauktų socialinių problemų akivaizdoje. Štai nuo JAV ritasi dar viena socialinio viruso banga - „cancel culture“ (naikinimo kultūra / naikink kultūrą) judėjimas, kuris verste verčia piliečius neigti savo istoriją, savo tapatybę ir vertybes. Ir vėl: mainstrymo politikos užaugintos mažos, bet itin agresyviai opios „tapatybės“ griauna šimtmečiais užgyventą pilietinę kultūrą ir įsipareigojimu bendrajam gėriui grįstą darną.
„Pasaulį seną išardysim / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ (Citata iš „Internacionalo“, tarptautinio komunistų, socialistų ir anarchistų himno)
Kaip tai mums, lietuviams, išgyvenusiems marksistinį - leninistinį „rojų“, yra skaudžiai pažįstama! Pripažinkime, mes, Vakarai, esame atsidūrę gūdžioje aklavietėje; aklavietėje, kurioje siaučia (dar gi iš Rytų taikliai pakurstomas) idėjinės sumaišties viesulas, grasinantis sugriauti visą mūsų civilizaciją ... Neduok, Dieve! Privalu iš šios dusinančios gerovės pažadų painiavos kuo greičiau išsivaduoti.
Šaltinis: www.delfi.lt
Pamatai
Daugumai lietuvių Jėzus Kristus asocijuojasi su krikštynomis, vestuvėmis ir kitomis į Lietuvos valstybės kalendorių įrašytomis religinėmis šventėmis. Apie Jėzų šiandien galima išgirsti pačių keisčiausių samprotavimų. Daugeliui atrodo, kad jo nebuvo, ir todėl Jis savo statusu nesiskiria nuo Kalėdų Senelio. Liberalus džiugina po pasaulį vaikščiojantys pasakojimai, kad jis buvo vedęs Mariją Magdalietę ir turėjo vaikų, nors dar labiau juos žavi kokia nors paika istorija apie nuslėptą homoseksualumą. Socialistai eilinį kartą gali prisiminti pasakojimą, kad Jis buvo jeigu ne socialistas, tai bent jau komunistas. Nacionalistai nesunkiai pastebi, kad Jis buvo Žydų valstybę iš Romos išvaduoti norėjęs nacionalistas. Feministės įrodinėja, kad Jis iš tikrųjų buvo ne vyras, bet tik žmogaus simbolis. Visa tai mūsų vadinamojo internetinio ir intelektualinio gyvenimo nesąmonės.
Kas būtų iš Lietuvos ir Vakarų kultūros, jeigu nebūtų buvę Jėzaus Kristaus? Daug ką trikdo ir užgauna net pats klausimo formulavimas. Tačiau jeigu norime rimtai kalbėti apie krikščioniškąją demokratiją, šio klausimo neįmanoma apeiti. Kas būtų su Lietuva, jeigu ji nebūtų buvusi paliesta krikščionybės? Į šį klausimą nesunku atsakyti. Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio. Krikščionybė keičia valstybei būtiną erdvės ir laiko supratimą. Prarasdami krikščionybę, lietuviai prarastų viską, nes, skirtingai negu kitos Europos tautos, jie iš krikščionybės gavo ir Senovės Graikijos, ir Senovės Romos, ir viduramžių, ir net Jeruzalės kultūrą. Praradę krikščionybę, lietuviai negalėtų kaip lygūs kalbėtis su rusais, žydais ir musulmonais.
Tegul atleidžia ateistai ir kitų religijų atstovai, tačiau Jėzus Kristus yra labiausiai pasaulio istoriją pakeitęs žmogus. Neatsitiktinai net priešistoriniai laikai vadinami laikais iki Kristaus. Būtent Jis pradėjo skelbti naują Dievo Karalystę, apie kurią, nepaisant politinio karalystės termino, šiandien vengia kalbėti politikos mokslų specialistai. Krikščionybė neįsivaizduojama be apokaliptinio pasaulio pabaigos laukimo, turinčio didelę politinę reikšmę. Kiekvienas krikščionis žino apie paskutinį teismą, tačiau net Jėzus nepasakė savo sekėjams jo tikslios datos. Kadangi paskutinio teismo diena greitai neatėjo po Kristaus mirties ir prisikėlimo, krikščionys buvo priversti patys imtis tvarkyti žmogiškus reikalus pagal Jo apreikštą ir mokiniams perduotą mokymą. Kodėl mums politiškai reikšmingas apokaliptinis pasaulio pabaigos laukimas? Pirmiausia – be krikščionybės liberalios demokratijos ir socialinės gerovės valstybės piliečiai užmirštų, kad didžiausias žmogaus tykantis blogis – tai prarasti savo sielą, atiduodant ją blogiui. Jėzus nepaliko politinio mokymo, įskaitant krikščioniškąją demokratiją, ir nieko nepasakė apie demokratiją. Norint būti krikščioniu, nereikia būti krikščioniu demokratu. Keista mūsų dienų savybė yra tai, kad krikščioniškų valstybių piliečiai gėdijasi būti vadinami krikščionimis, nors save būtinai vadina demokratais. Krikščionis gali būti demokratas, bet demokratai dažniausiai stipriai bijo krikščionybės.
Sunku net įsivaizduoti, kaip Jėzus Kristus atrodytų stovėdamas ne prieš Romos imperijos politiką Poncijų Pilotą, bet apsilankęs kurios nors Vakarų pasaulio demokratinės valstybės parlamente. Jis tikrai nesuprastų mūsų politikų tikėjimo techniniais, administraciniais ir procedūriniais sprendimais. Tikras krikščionis neturi vadovautis šiuo metu įsigalėjusiu techniniu ir ekonominiu požiūriu į žmogų. Mokslo ir technikos pažanga, o kartu ir ekonominė-socialinė pažanga, o kartu ir švietimo pažanga šiandien jau nėra dvasinis tobulėjimas. Į Lietuvos pažangos supratimą šiandien jau neįeina tai, ką krikščionys suvokė kaip artimo meilę, askezę, atgailą, atlaidumą, auklėjimą, savitvardą, gailestingumą, ištikimybę, kantrybę, klusnumą, kuklumą, ryžtingumą, sąžinę, tvirtumą, tarnavimo dvasią ir taikingumą. Krikščionybė reikalauja suvokti, kad blogio priežastis yra giliau už parlamento priimtus įstatymus, politines ideologijas, institucijas, kasdienes ir šventines politikų kalbas bei finansų ministerijas.
Sunku įsivaizduoti labiau demokratišką, bet demokratijos niekada per daug nesureikšminusį dalyką, kaip krikščionybė. Universiteto profesorius ir beraštis krikščionių bažnyčioje klūpo kaip lygūs to paties Dievo vaikai. Tačiau tai nereiškia, kad didžiausius savo dvasios pakilimus krikščionybė pergyveno demokratijos laikais. Nesivaikant politinio korektiškumo reikalavimų, reikia pasakyti, kad dažnai būdavo atvirkščiai. Daugybė krikščioniškos dvasios laimėjimų yra atėję iš nedemokratinių laikų. Jeigu Lietuvoje šiandien būtų tobulai apgintos žmogaus teisės, jeigu laisvės būtų tiek, kad net užsidarytų liberalų partijos, jeigu ekonominė gerovė pasiektų neregėtas aukštumas, krikščionis vis vien neturėtų didelio pagrindo džiaugtis, nes sielos išganymas nuo to nesikeičia. Tiek sovietinė, tiek posovietinė Lietuva labiau rūpinasi visuomenės gerinimu, o ne žmogaus siela. Visas mūsų politinis mąstymas nukreiptas ne į žmogų, bet statistinį vienetą. Toks įspūdis, kad tai jau sunku pakeisti. Sukūrėme humanistinę politiką ir humanistinį politikos mokslą be žmogaus.
Demokratinė tauta mąstoma pagal tą patį principą, kaip ir panteistų dievas. Tiek gamta, tiek demokratinė tauta tvarkosi savaime, be kokių nors nuorodų į transcendentinį dievą. Šį įsitikinimą gerai iliustruoja garsusis demokratijai apibūdinti taikomas posakis vox populi, vox dei. Juo norima pasakyti, kad demokratinės visuomenės piliečiai gali veikti kaip sau pakankamas dievas. Vienintelis nepajudinamas autoritetas yra tautos arba liaudies valia, struktūriškai panaši į panteistų su gamta sutapatintą dievą. Demokratinei santvarkai nereikia religinės legitimacijos. Liberalo Karlo Marxo žodžiais, „demokratinei valstybei, tikrai valstybei, nereikia religijos, kad ji save politiškai papildytų. Priešingai, ji gali abstrahuotis nuo religijos, nes joje žmogiškasis religijos pagrindas yra išreikštas pasaulietiškai“.
Demokratinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinės ugdytojos vaidmenį. Politinis religijos sureikšminimas prieštarauja demokratijos prigimčiai, nes moderniosios demokratijos autoritetas yra ne dievas, o tautos valia. Demokratai viską nori formuoti savo valia, be nuorodų į kokį nors transcendentinį dievą. Carlo Schmitto žodžiais, „demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo imanencijos paneigia demokratijos tapatumą. Transcendencijos įterpimas į politinį tautos gyvenimą veda į kokybinę aukšto ir žemo, aukštesnio ir žemesnio bei panašias distinkcijas; o demokratinės valstybės valdžia turi būti išvesta iš tautos ir jos negali judinti nei asmuo, nei kažkas anapus arba virš tautos“.
Alexis de Tocqueville’is išgarsėjo samprotavimais apie religijos ir demokratijos sąjungos būtinybę. Jis siūlė į demokratiją žiūrėti kaip į neišvengiamą Vakarų visuomenių raidos etapą, Dievo valios apraišką ir krikščioniškos kilmės dalyką. Jo nuomone, demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų: „<...> kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos paveldą.“ Iš neigiamų demokratijos aspektų Tocqueville’is nurodė moralinių hierarchijų nykimą, materialinės gerovės pomėgį, egoizmą ir abejingumą visuomenės reikalams. Tikintieji nuo Prancūzijos revoliucijos laikų yra pripratinti prie minties, kad jie mažiau patikimi demokratijos sąjungininkai, negu mokslininkai, filosofai, laisvieji menininkai, laisvieji žurnalistai ir ateistai. Net sunku įsivaizduoti, kaip šiame kontekste krikščionys demokratai gali būti įtakinga Lietuvos ir bet kurios kitos šalies partija. Tai beveik neįmanoma misija.
Lietuvos krikščionys demokratai yra bendrijoje su Tėvynės sąjunga, kartu sudaro vieną partiją, kuri dažniausiai vadinama konservatorių vardu. Panašu, kad krikščionys demokratai šiandien yra mažai įtakingi ne tik Lietuvoje, bet ir šioje bendroje partijoje, arba gal tiesiog visiškai pametė krikščionybės supratimą. Paimkime vieną kelių mėnesių senumo šios partijos bendros istorijos epizodą. Prieš rinkimus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kas Lietuvos konservatorių lyderis palaiko homoseksualų partnerystę: „Kaip tikras konservatorius, gavęs tokį klausimą, matyt, turėčiau išeiti, turėtų būti labai baisu. Ne, aš pasisakau už partnerystę, aš manau, kad laikas tam atėjo, aš tikiuosi, naujas Seimas ar mūsų koalicija galų gale šį klausimą į Seimą atneš ir mes jį priimsime.“ Perskaičius šį Lietuvos konservatorių lyderio pareiškimą neapima baimė, bet nuostabos tikrai sunku išvengti. Po pirmininko rinkiminių kalbų neaišku, ar krikščionys demokratai dar skaito Katalikų katekizmą.
Atsiprašau, kad trumpai priminsiu kai kurias katekizmo tiesas. Šioje knygoje parašytos keturios paprastos tiesos. Pirma, Katalikų Bažnyčia homoseksualizmą laiko iškrypimu. Antra, pripažįstama, kad nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą, ir todėl bet kuriam katalikui šis netvarkingas potraukis yra sunkus išmėginimas. Trečia, pabrėžiama, kad su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Ketvirta, homoseksualai yra pašaukti imtis susitvardymo dorybių. Visa tai yra daugiau, negu milijardą žmonių vienyti turinčios tiesos. Iš jų galima juoktis, tačiau ne todėl, kad tai iš tikrųjų būtų juokinga kaip kino komedijoje, bet todėl, kad visada galima pasijuokti iš to, kuris mąsto kitaip, vertina kitaip ir pasaulį supranta kitaip. Krikščionybė neturi pareigos ginti kokį nors reikalą vien todėl, kad šis yra madingas. Liberalai pasaulį šiandien padalina pagal krikščioniui nesuprantamą gėrio ir blogio perskyrą – ant kiekvienos bažnyčios reikia užrašyti „homofobai“, o kiekvieną pažangiųjų intelektualų susibūrimo vietą pažymėti „homofilai“. Neaišku tik viena, kodėl pripažinus teisę kiekvienam piliečiui gyventi pagal savo gero gyvenimo sampratą, kažkas vis vien tampa geresnis ir pranašesnis.
Krikščionybė negali prarasti tikinčiųjų vien todėl, kad nesiduoda įtraukiama į einamuosius pasauliečių reikalus. Bažnyčios likimas negali priklausyti nuo tų, kurie nemato toliau kitų parlamento rinkimų. Tikintys žmonės į Bažnyčią eina ne tam, kad pasidžiaugtų nauju politiniu projektu, bet trokšta garbinti Dievą ir rasti tikėjimą. Juokingai atrodytų krikščionybė, savo likimą siejanti su populiarumo reitingais. Tačiau politiniai reitingai yra svarbūs krikščionims demokratams. Jie neturi jokių privilegijų vien todėl, kad yra krikščionys, bet veikiau priešingai – susilaukia tik didesnių sunkumų ir nemalonumų. Visos Lietuvos politinės partijos šiuo metu išgyvena politinio tikėjimo krizę. Demokratiniai rinkimai nesukuria autoriteto, nes pastarasis jau turi būti pirmiau rinkimų, kurie jį tik gali patvirtinti. Jeigu žmogus nėra autoritetas, tai juo netaps net laimėjęs rinkimus. Krikščionys per savo istoriją žino daugybę atvejų, kai jų žodžiai skirdavosi nuo darbų. Būtent žiūrėdami į šį žodžių ir darbų atsiskyrimą, modernieji filosofai sugalvojo, kad reikia sukurti valstybę be žodžių, veikiančią kaip gerai sutvarkytas mechanizmas. Valstybė prarado žodį ir šiandien jau, galima sakyti, visiškai nustojo kalbėti. Mūsų politiniai lyderiai šiandien jau seniai kalba kaip diktofonai. Sako tai, ko negalvoja, o tai, kas iš tikrųjų jų galvoje, yra tik visiškai negyvos raidės.
Tačiau žmogus negali gyventi be autoritetingo žodžio. Mūsų tautos gyvenimą savo idėjomis sugadinęs Vladimiras Leninas, kiek atsimenu iš sovietmečio, buržuazinius parlamentus vadindavo „parlamentinio idiotizmo“ vardu. Jis tuo norėjo pasakyti, kad parlamentai yra daugybės tuščių žodžių be veiksmų gaminimo ir kaupimo vietomis. Nenuostabu, kad šiandien vis labiau smunka parlamentų autoritetas. Kam klausyti tų, kurie gali pasakyti bet kokius pataikaujančius žodžius? Kam klausyti tų, kurie rinkimuose gali pažadėti bet ką, kad tik juos laimėtų? Šiandien jau neaišku, iš kieno pasakytų žodžių išauga politinė tvarka. Bent jau ten, kur mes kalbamės su artimaisiais ir bendrapiliečiais, ji tikrai neišauga. Tai reiškia, kad ji išauga mums nežinomose vietose, ten kur sutelktos mums nežinomos galios. Biblinis „pradžioje buvo žodis“ netinka dabartinei Lietuvos politikai.
Demokratinė valstybė yra šališka filosofijos ir mokslo atžvilgiu, tačiau būtinai atsiriboja nuo religijos. Tai reiškia, kad krikščionims demokratams yra sunku rasti kelią į mūsų dienos žmogaus protus ir širdis. Norėdami išlikti politinio gyvenimo scenoje, jie turi kaip niekas kitas rasti naują patrauklų politinį pasakojimą, sugebantį paliesti žmones. Demokratija šiandien yra paradoksalioje situacijoje – jai reikia religijos, nes ji pati negali užtikrinti moralinio tobulėjimo etikos, tačiau ji kartu naikina religiją. Tikintieji gali būti nuoširdūs demokratijos šalininkai, tačiau šiuolaikinės kultūros nuostatomis besivadovaujantys piliečiai nesugeba puoselėti simpatijų religijai. Demokratija šiandien veikia kartu su įvairiais pasaulietiniais religijos pakaitalais. Todėl krikščioniškoji demokratija turi išmokti krikščionybę išversti į politikos kalbą, išsikovoti žmonių simpatijas. Tai sunkus uždavinys, kurio neįmanoma išspręsti senais metodais. Tam reikia rasti žodžių naujai politinei situacijai apibūdinti. Nereikia lietuvių atversti į krikščionybę, nes tai jau padarė karalius Jogaila. Reikia tik įrodyti, kad krikščionys demokratai gali dalyvauti politikoje kaip rimti politikai, kad konservatizmas gali būti visos lietuvių tautos, o ne tik siauro sluoksnio demokratine partneryste.
Krikščionybei traukiantis iš viešojo gyvenimo, vis labiau aiškėja, kad demokratai nepajėgūs tapti panašūs į krikščionis. Pirmiausia todėl, kad jie neturi savo etikos kodekso ir niekaip negali prie jo net priartėti. Be krikščioniškų ir klasikinių dorybių neliktų jokios save demokratais vadinančių žmonių etikos. Demokratų buvimas moralės autoritetais visiškai priklauso nuo jų kritinės veiklos. Prireikus pasiūlyti pozityvią demokratų dorovės koncepciją, prieš juos atsiveria moralinis vakuumas. Viešpataujant religinei pasaulio sampratai, žmonės priprato vaizduotis „kitą pasaulį“, ir tai nepatinka visiems politiniams realistams. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad politiniai realistai yra tik naujų politinių iliuzijų kūrėjai. Jie vietoj krikščionybės formuoja „kitą pasaulį“. Penkiasdešimt metų lietuviai statė komunizmą, o šiandien stato naują neaiškaus „kito pasaulio“ iliuziją. Pastaruosius du amžius buvo stipriai juokiamasi iš Jėzaus Kristaus karalystės, tačiau galiausiai pavyko įgyvendinti tik vieną už kitą baisesnius žmogaus karalystės projektus. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo prisigėrusį Milano elgetą, kuris jam pasirodė geresnis už jį patį: „jis buvo prasimanęs vyno linkėdamas [kitiems] gera, o aš siekiau tuščios šlovės meluodamas.“ Tai dabartinės Lietuvos apibūdinimas. Mes norime linksmybių, kurias Milano elgeta pasiekė daug greičiau. Blogos yra ne linksmybės, bet tas lėkštas gyvenimo būdas, kurio antstatu tapo mūsų politika.
Šaltinis: bernardinai.lt
Pamatai
Arche.lt autorius Egidijus Vareikis ką tik išleido ir 2016 m. knygų mugėje pristatė savo knygą „Krikščioniškoji demokratija – paprastai ir nenuobodžiai“. Malonųjį skaitytoją iš karto nuraminsime, kad tai ne mokslinis, ne akademinis ir ne kokios nors partijos programinis veikalas. Autorius, pastebėjęs, kad besidomintiems politika šiandien stinga paprasto ir kartu suprantamo paaiškinimo, kas yra ta krikščioniškoji demokratija, kokia ji buvo ir kokia bus, ar bent jau galėtų būti, knygoje pateikia tekstą, kuris supažindina su minėtu politikos objektu. Knyga skaitoma lengvai, suprantama kiekvienam žingeidžiam skaitytojui. Knygą išleido UAB "Vitae Litera".
Maloniesiems arche.lt skaitytojams primename, kad visi šios knygos skyriai dienos šviesą išvydo būtent portale arche.lt. Sveikiname autorių, laukdami naujų įdomių ir aktualių darbų.
Pamatai
Šioje – baigiamoje tekstų apie krikščioniškąją demokratiją dalyje – pabandysiu pažiūrėti į lietuviškąjį globalios krikdemų raidos segmentą, stengdamasis, kiek įmanoma, vengti asmeniškumų ir pavardžių minėjimo. Kalbėsiu daugiau apie politikos reiškinius, o ne apie konkrečius žmones.
Kaip jau buvo minėta ankstesniuose tekstuose, krikščioniškosios demokratijos kaip politinės sąvokos atsiradimas siekia XIX amžių. Ji atsirado lyg savotiška politinio konservatyvumo ir Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo sintezė. Pradžioje tai buvo visų pirma katalikiškoji demokratija, tačiau ilgainiui ideologija plėtėsi ir į platesnį krikščionišką suvokimą. Remianti socialinę rinkos ekonomiką krikščioniškoji demokratija virto alternatyva ir socialdemokratijai ir liberalizmui. 1891 metais paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika Rerum Novarun tapo krikščioniškosios demokratijos Magna Charta.
Lietuvoje, kaip žinia, krikščioniškoji demokratija, kaip viena iš tautinių politinių srovių atsirado XX amžiaus pradžioje. Krikščioniškos politikos srovė gimė kartu su etninio tautiškumo, kaip žmonių politinės laimės simbolio, iškilimu politikų galvose. Tad ir tautiškumo elementų joje kur kas gausiau nei universaliame Rerum novarum mokyme. Krikdemų veiklos kelią galima laikyti sėkmingu, ta prasme, kad krikščionys demokratai susibūrė į efektyviai veikiančias politines struktūras, buvo dominuojančia jėga Lietuvos respublikos demokratinės raidos metu. Vėliau, kaip žinia, partija buvo nustumta į politikos užribį, galiausiai sovietmečiu uždrausta.
Pradedant kalbą apie realiais krikščioniškosios demokratijos galimybes Lietuvoje, reiktų pradėti nuo labai paprastai skambančio klausimo – kokią gi Lietuvos valstybę tame XXI amžiuje mes kuriame? Prieš kelis metus paskelbtame strateginiame dokumente Lietuva 2030, kalbama apie tai, kad lietuviai svajoja ilgesnėje laiko perspektyvoje matyti savo šalį panašią į Skandinavijos valstybes, tad jai reikia pagal visus išmatuojamus parametrus būti panašesniai į kokią nors iš laisvai pasirinktų minėto regiono šalių. Sėkmės rodiklis šiuo atveju tampa Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui ar šalies vieta korupcijos indekso, rinkos laisvės ar kitose lentelėse.
Mažiau išradingi politikai sako, kad nereikia daug sukti galvos, tiesiog gyventi pagal „Briuselio standartus“, t.y. būti Europos ekonominės-politinės-teisinės ir net paprotinės integracijos dalimi. Tačiau neabejotinai yra manančių, kad Lietuvai laikas baigti kalbas apie ideologijas bei religijas ir tapti visiškai ateistine valstybe. O gal atvirkščiai – visai krikščioniška? Gal ir nereikės kokio nors oficialus dokumento, patvirtinančio, kokią valstybę kuriame, tačiau savo galvose ir širdyse viziją privalome turėti.
Kiekvieną kartą prisiekdami Seime beveik visi Seimo nariai ir ministrai iškilmingai ištaria; „Tepadeda man Dievas“. Gal tai reiškia, kad atvirai ir slaptai visi norėtų, kad ta šalis vis tik Dievo vardo, Dievo malonės ir jo įsakymų vykdymo nepamirštų.
Krikščionys demokratai ar kitaip krikščioniškai save įvardijusios jėgos atstovautos Lietuvos parlamente nuo pat valstybės atkūrimo. Tiesa, 1990 metais jie buvo Sąjūdžio dalis, o 1992 metais sudarė koalicinį sąrašą su kitomis partijomis, tad tikslus krikščionių politikų skaičius lyg ir nebuvo aiškiai fiksuotas. 1996 metais Lietuvos Seime buvo 16 Lietuvos Krikščionių Demokratų partijos (LKDP) atstovų ir vienas atstovaujantis Krikščionių Demokratų sąjungą. Vidiniai krikščionių demokratų nesutarimai, žinia, pasiekė savo kulminaciją 2000 metais. Partija skilo, rinkimuose į parlamentą LKDP neperžengė rinkiminio barjero, nė vienas jos kandidatas nelaimėjo vienmandatėje apygardoje. Krikščioniškąją demokratiją atstovavo tik vienas KDS atstovas, bei trys naujai sukurtos, trumpai gyvavusios Moderniųjų Krikščionių Demokratų sąjungos (MKDS) nariai – vienas laimėjęs vienmandatėje, du – kitų partijų sąrašų pagalba. Galiausiai 2004 metais Seime beliko vienas formalus krikščionis demokratas.
Padėtis (taip pat formali) radikaliai pasikeitė dar po keturių metų. 2008 rinkimus, kaip žinia, laimėjo partija, besivadinanti Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai, atvedusi į Seimą net 45 politikus su krikščioniškosios demokratijos vėliava. Tai dar ne viskas. Seimo kadencijos metu atsirado dar ir Krikščionių partija, turėjusi 12 Seimo narių. Tad krikščioniškasis atstovavimas buvo kaip niekada didelis. 2012 metais Krikščionių partija išnyko, o TS-LKD Seimo narių skaičius sumenko iki 32, tačiau ir tai reiškia ženklų Seimo krikščioniškumą.
Visi šie skaičiai gal ir įdomūs, tačiau vargiai ar parodo, kokia iš tikro yra lietuviškoji krikščioniškoji demokratija, kaip kinta jos įtaka ir kokios yra raidos galimybės. Kad suprasti ja, reikia detaliau panagrinėti partijos raidą „iš vidaus“.
Pirmasis dėmesio vertas momentas yra tai, kad 1990 metais Lietuvoje buvo atkurta tarpukaryje gyvavusi partija. Tą rodė ne tik atkūrimo dokumentai, bet ir atkuriančiųjų noras perimti buvusios partijos “sėkmės istoriją”, su jos vėliava kurti 1990 metų Lietuvą. Nuoširdus noras atnešė nemažai laimėjimų, partija atrodė teikianti viltį, atstovavo savotišką tikintį lietuvį, tebeturintį simpatijų tarpukario krikdemų patirčiai. Partijos lyderiai suprato savotišką partijos senamadiškumą, tačiau jį toleravo, jausdami, kad sekimas praeitimi neša politinius dividendus. Ji buvo ganėtinai panaši į itališkąją Democrazia christiana, nors partiniuose dokumentuose reiškė daugiau simpatijų vokiškajai CDU/CSU ar visai Europos Liaudies partijai.
Tačiau tokia nuostata turėjo ir savo ribas. Būtent diskusijos dėl partijos atsinaujinimo galiausiai ir sukėlė lietuviškos krikščioniškosios demokratijos krizę. Partijoje prasidėjo nesutarimai tarp norinčių išlaikyti tarpukarinį krikdemišką profilį ir norinčių kurti tikrą šiuolaikišką liaudies partiją. Lietuvoje formaliai veikė dar ir Krikščionių Demokratų Sąjunga. Nors realiai ji neįtakojo nei krikdemiškos politikos, nei šaliai svarbių sprendimų ir buvo vieno įtakingo lyderio partija, išlaikė savo atstovavimą Seime iki 2008 metų rinkimų.
Išnašos vietoje reikia pastebėti, kad panašūs procesai prasidėjo ir kitose tradiciškai katalikiškose šalyse, kur tradicinė krikščioniškoji demokratija buvo išsikovojusi geras pozicijas – Slovakijoje, Slovėnijoje, iš dalies Vengrijoje.
Krikščionys demokratai nesutarė dėl kelių svarbių klausimų:
Pirma. Santykiai su Bažnyčia ir Bažnyčios vieta politikoje. Nuomonių spektras buvo platus. Viena kraštutinė pozicija rėmėsi tikėjimu, kad partijai nereikia jokios programos, o tik Dekalogo įgyvendinimo praktiniame gyvenime, nuo siekio deklaruoti, kad LKDP yra vienintelė, kurios nariu turėtų būti Jėzus, t.y. jai priklauso krikščioniško socialinio mokymo įgyvendinimo monopolis. Kitos kraštutinės nuomonės reiškėjai teigė, kad Bažnyčia ir tikėjimo klausimai turi būti aiškiai atskirti nuo politikos, Bažnyčia yra moralinis autoritetas, tačiau ne konkrečių partijos sprendimų diktatorius. Aišku, kad dauguma partijos narių laikėsi kur kas nuoseklesnių pozicijų, tačiau diskusija dėl to, kiek partija turi bendrauti ar nebendrauti su kunigais ar Bažnyčios hierarchais buvo ir išlieka iki šių dienų. Net šiandieninėje TS-LKD netrūksta ir manančių, kad Bažnyčia yra viso labo NVO, galinti savo įtaka palenkti rinkėjus į Tėvynės Sąjungos pusę, ir manančių, kad Lietuvos Vyskupų konferencija turi būti savotiškas „konstitucinis teismas“, įvertinantis, kurie įstatymai ar programinės nuostatos atitinka ar neatitinka Bažnyčios mokymo.
Antra. Santykiai su kitomis partijomis. Liberalai ir socialistai pagal apibrėžimą turėjo būti laikomi mirtinais partijos priešais, tačiau skyrėsi nuomonės kiek „mirtini“ jie iš tikrųjų yra, kiek pragmatiška partija gali ir turi būti santykiuose su jais. LKDP ne kartą deklaravo, kad nemato galimybės dirbti koalicijoje su socialdemokratais, nors savivaldybių lygyje bendro darbo būta. Su liberalais taip pat neretai pavykdavo sutarti. Sudėtingas buvo ir santykių su konservatoriais klausimas. Dauguma LKDP narių buvo formaliai ar emocionaliai susiję su Lietuvos Sąjūdžiu, iš kurio galiausiai ir kilo konservatoriai, tačiau turėjo aiškią motyvaciją neoponuodami jiems esminiais klausimais, išlaikyti savąją nuomonę valstybės kūrimo procese. Partija jautė nemažą spaudimą iš Tėvynės Sąjungos pusės tiesiog sekti pastarosios kaip „vyresniojo brolio“ pėdomis, principiniais klausimais taip ir darė, tačiau, kita vertus, baiminosi dėl savo identiteto. Tad ir vienijimosi klausimas nebuvo toks lengvas, kaip galėtų atrodyti.
Trečia. Asmenybių klausimas. Partijoje susiformavo grupuotės, besijungiančios apie atskirus sub-lyderius, kurie darėsi vis labiau nesutaikomi, siekė veikiau laimėti, nei sutarti. Tai vedė į dažną valdybos narių kaitą, daug energijos buvo eikvojama ne politikai, o santykių aiškinimuisi. 2000 metais partijos lyderi rinkimai ir tapo kibirkštimi, pagilinusia partijos krizę.
Tuo būdu partija pasiekė 2000 metus formaliai būdama antra dydžiu frakcija Seime ir vyriausybinės koalicijos nare, tačiau gerokai susilpnėjusi viduje. Bendra politinė situacija rodė, kad likti tarpukarinės Lietuvos pavyzdžiu konstruojama partija jau nebegalima, bet tapti XXI amžiaus šiuolaikiškumą reprezentuojančia partija dar nepasiruošta. Taip pačiais metais įvykusiame partijos suvažiavime, taip vadinamos tradicinės srovės šalininkai, pajutę persvarą, pabandė sužaisti va bank, eliminuodami vadinamus modernistus iš partijos valdžios struktūrų, ir išprovokavo skilimą.
„Senoji“ partija liko ženkliai susilpnėjusi, blogai pasiruošusi rinkimams, ir galiausiai juos triuškinamai pralaimėjo. Tiesa, ji išsaugojo nemažą įtaką savivaldybėse, tačiau likusi už Seimo sienų partija turėjo suprasti, kad tokiame pavidale ji vargu ar galės išlikti. Prasidėjo naujo kelio paieškos – likti nedidele, bet labai „krikščioniška“, ar surasti naują būdą būti krikščioniška liaudies partija.
„Išvarytieji“ skubotai sukūrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą (MKDS), kuri iš pat pradžių orientavosi į mažos, satelitinės partijos likimą, pastangas sutelkusi ne savo augimui, o veikiau įtakingų politinių partnerių paieškoms. Jau pats pavadinimas – modernieji – rodė orientaciją ne į platų rinkėjų būrį, o į siaurą rinkėjų segmentą. „Modernieji“, remiami vadinamos naujosios politikos koalicijos, buvo atstovaujami Seime, tačiau liberalių partijų vienijimosi procese tiesiog „ištirpo“ – jų nariai tapo liberalais arba konservatoriais.
Kitos tuo metu ar vėliau atskilę grupuotės bandė kurti savas partijas – Krikščionių Socialinę Sąjungą, Lietuvos Krikščioniškosios Demokratijos partiją, tačiau pasirodė dar mažiau gyvybingos.
XXI amžiaus pradžios situacija paskatino sprendimą, kuris galiausiai pasirodė pakankamai priimtinas vadinamųjų dešiniųjų politinėms jėgoms. Įvyko dešiniųjų politinių partijų vienijimosi procesas. Tėvynės Sąjunga žingsnis po žingsnio „priglaudė“ mažas ir mažai įtakingas partijas, o galiausiai pradėjo derybas su krikščionimis demokratais. Dešiniųjų vienijimuisi sąlygos buvo palankios, Lietuvos visuomenė, ilgą laiką apgailestavusi dėl dešiniųjų susiskaldymo, galėjo konstatuoti, kad dabar Lietuvoje yra atvirkščiai – susivieniję dešinieji ir gerokai fragmentuota kairiųjų stovykla. Net ir ne visi kairieji norėjo deklaruoti savo kairumą, kairumas tapo tiesiog nemadingu, madingiau orientuotis į „centrą“.
Krikščionys demokratai šioje situacijoje laimėjo tikrai daug. Jų pavadinimas tapo partijos pavadinimu, jie vėl tapo masine liaudies partija, jungtinės partijos vadovybė atsisakė savo perdėtų simpatijų britų („grynakraujams“) konservatoriams ir susiejo save su Europos Liaudies partija. Tapo viena iš nedaugelio Europos šalių, kurių įtakingiausių partijų pavadinimuose išliko nuoroda į krikščioniškąją demokratiją. Suprantama, kad vieninga partija, nors ir ne visiškai ideologiškai tobula, yra pakankamai sėkmingas sprendimas. Prieraišumą krikščioniškai demokratijai ėmė reikšti ir ne vienas, anksčiau Tėvynės sąjungą pasirinkęs politikas.
Tačiau išliko ir tam tikros nuoskaudos – partija laikyta „jaunesniuoju broliu“, savotiškai pamalonintu - turėjo sutikti su tuo, kad politines madas diktuoja konservatoriai, kurie ne visada yra pakankamai krikščionys, kad populiarioje žiniasklaidos leksikoje partija be išlygų vadinama konservatoriais ir pan.
Ko gi lietuviškajai krikščioniškajai demokratijai reikia šiandien?
Atsakymas lyg ir aiškus - pripažinti politines realijas ir suvokti procesų raidą.
Lietuvos likimas priklauso nuo tarptautinių procesų (ne nuo merų, seniūnų ar prokurorų rinkimo tvarkos – iš visos pagarbos jiems), nuo geopolitinių slinkčių, mūsų prisirišimo prie esamų ar naujų saugumo ir gynybos aljansų. Visa, kas stiprina Lietuvos buvimą Vakarų Europos ir Euroatlantinės bendrijos nare, stiprina ir krikščionių demokratų galimybes. Europos problemas reikia spręsti, būnant Europoje, o nuo jos atsiribojant ar atsiskiriant. Kitai sakant, turime ne tapti krikščioniškais liberalios Europos priešais, o krikščioninti liberalią Europą, esant jos dalimi. Kokios bebūtų Europos Liaudies partijos problemos, reikia stiprinti ELP, o kurti jau alternatyvas, grąžinti į ELP nuosaikius Europos konservatorius, tautines partijas ar socialinių projektų nevengiančius liberalus. Europa bus krikščioniškesnė ne daugėjant mažų krikdemiškų partijų skaičiui, o krikščioninant didžiąsias partijas.
O ką daryti partijos viduje?
Pirma. Išlaikyti vienybę. Kaip jau minėjau, kokia bebūtų susilpnėjusi Europos Liaudies partija, reikia joje dalyvauti ir ją stiprinti, tuo pačiu ir neįkyriai „krikščioninti“ savos konservatorius. Didelė, į centrizmą linkusi TS-LKD yra šiandien kur kas geriau, nei kelios ideologiškai „grynesnės“ partijos, tačiau tas centrizmas neturėtų virsti populizmu ar vienijimusi aplink asmenybes. Partija turi augti, prisijungiant žmonėms, kuriems krikščioniškoji demokratija ar konservatyvizmas yra gerbtinos ideologijos, bet ne prisijungiant šiaip „gražiems ir populiariems veidams“.
Antra. Išlaikyti krikščioniškąjį identitetą ir jį propaguoti. Keisti partiją iš vidaus ir nepasiduoti partijos polinkiams tapti atskirų politikos projektų vykdytoja. TS-LKD turi būti universali, priimtina bet kuriai socialinei grupei. Reiktų atnaujinti partijos programą ir pabrėžti, kokios jos nuostatos yra būdingos šiai ir tik šiai partijai. Krikščionybė šiuo atveju gali vienas iš tiek specifiškumą (krikščionys), tiek universalumą (tėvynės sąjunga) lemiančių veiksnių.
Trečia. Išlaikyti Bažnyčios įtaką, ne kovoti prieš kitų partijų dalyvavimą bažnyčios „projektuose“, bet patiems dalyvauti aktyviau; ne vilioti Jėzų į savo partiją, bet siekti būti Jėzaus partija. Viešosios nuomonės tyrimas rodo, kad visuomenė yra linkusi pasirodyti labiau krikščioniška, nei ant „atsargumo ribos“ balansuojantys politikai, tad visuomenės noro sekti krikščioniškumu negalima nuvilti.
Pabaigai dar keletas globalesnių pastebėjimų: krikščioniškoji demokratija galės būti tiek įtakinga, kiek įtakinga bus ir visa visuomenė, kiek krikščioniškos vertybės (ne deklaruojamos, bet realiai esančios) formuos visuomenės politines pažiūras. Todėl čia ir naujoji evangelizacija ir krikščionių santykiai su liberaliomis ideologijomis ir populizmu yra nepaprastai svarbūs. Kitais žodžiais tariant, ne TS-LKD atliks evangelizacijos misiją, o bus tokia „evangelizuota“, kokia bus visuomenė. Būtu klaida laikytis krikščioniškosios demokratijos vien kaip alternatyvos liberalizmui ir socializmui. Reikia siekti, kad minėtosios srovės taptų galima alternatyva vis labiau dominuojančiai krikščioniškajai demokratijai.
Aišku, kad krikščioniškos vertybės politikoje turi būti puoselėjamos demokratijos terpėje. Demokratijos terpėje krikščioniškoji demokratija atsirado, joje ji ir tegali išlikti. Tad demokratijos išsaugojimas yra ne ką menkesnis prioritetas, kaip ir krikščionybės puoselėjimas. Ne paslaptis, kad atsiranda vis daugiau ženklų rodančių, kad demokratija suvokiama kaip atgyvenusi, kaip trukdanti progresui, kaip pernelyg nepaslanki politikos forma. Gali būti, kad ją tikrai reikia gelbėti, gydyti ir tobulinti, tačiau negalima jos paminti net ir manant, kad tai pasitarnaus tikėjimui ar visuomenės stabilumui.
Ir vėl grįžtame į klausimą nuo kurio pradėjome – kokią valstybę, kokioje Europoje ir kokiame pasaulyje kuriame. Kokiame pasaulyje gyvename, kas yra jo centras – vis dar Europa, ar JAV, o gal Kinija? Kokiame pasaulyje yra šiandieninis taip skatinamos naujosios evangelizacijos poreikis? Šioje vietoje galime ciniškai patarti sau nesigilinti į globalius dalykus ir rūpintis savimi. O galime ir patarti sau imti kurti mums priimtiną pasaulį. Esu pastarojo kelio šalininkas, todėl ir mano tekstai turėtų skatinti veikiau kurti realybę, nei tylomis susitaikyti su tuo, kad daroma be mūsų. Nuo šio pasirinkimo tikriausiai priklauso visa kita.
Pamatai
Šio
skriaus neketinu perkrauti skaičiais ir faktais, kurie, beje, niekados
nepagrįs vienų ar kitų politinių nuojautų. Vadovausiuosi daugiau tuo, ką faktai
ir skaičiai, liekantys už teksto ribos, iš tikro gali reikšti.
Krikščioniškoji
demokratija yra santykinai jauna ideologija. Ji atsirado kai liberalizmas, socializmas
ar konservatizmas jau seniai buvo tapę politikos realijomis. Kaip minėta,
popiežius Leonas XIII laikė krikščioniškąją demokratiją politikos keliu,
turėjusiu išvesti visuomenę iš liberalizmo ir socializmo realybės sukurtų ideologijų
klystkelių.
Ėmusi
oponuoti radikaliam liberalizmui, ji save pastatė į kairiąją politikos spektro
dalį, ir dar prieš 100 metų būtų palaikyta kairiąja. Krikdemų deklaruojami
norai naikinti socialinę nelygybę kai kuriais atvejais skambėjo tikrai
kairuoliškai. Tačiau tuo pat metu prieštaraudama plintančiam socializmui ji
galėjo būti laikoma ir savotiška dešiniąja. Pastarasis dešinumas išryškėjo
tarpukaryje, kuomet būtent socialistai tapo pagrindiniais krikščioniškosios
demokratijos politikos priešais. Krikščioniškoji demokratija tuomet tapo
„savimi“, t.y. formavosi kaip tiesiogine to žodžio prasme krikščioniška
partija, palaikanti ryšius su religinėmis organizacijomis ir iš dalies
įgyvendinanti Bažnyčios socialinę
politiką.
Tačiau
tikrąja krikščioniškosios demokratijos branda ar tikrojo veido susiformavimu
reikia laikyti politinę istoriją po Antrojo Pasaulinio karo. Prisiminus, kad
būtent krikščioniškosios demokratijos išugdyti politikai pradėjo Europos
integracijos projektą, reikia pastebėti, kad tuomet susiformavo kelios
skirtingos krikščioniškosios demokratijos formos. Italijos Democrazia Cristiana buvo masinė partija, emociškai susijusi su
Bažnyčia ir atstovavusi labai įvairius visuomenės sluoksnius. Ši partija buvo
visų pirma ir pirmiausia krikščioniška, po krikščionybės vėliava formavusi bet
kokią savo politiką. Tokia partija turėjo ir savo stabilų masinį elektoratą iki
tol, kol ją sugriovė korupciniai skandalai. Skandinavijos ir kitų šiauriau
esančių šalių krikščionys demokratai kūrė labai krikščioniškas, bet ne masinio
palaikymo partijas. Jose krikščionybė buvo faktorius, jungiantis vienodai
mąstančius aktyvius žmones, tačiau ne plačiąsias mases. Partijos egzistavo,
deklaravo savo idėjas, tačiau buvo priskirtinos veikiau mažų specifinių partijų
grupei. Bene sėkmingiausia krikščioniškoji demokratija suformuota Vokietijoje,
kur CDU-CSU tandemas deklaravo ir vykusiai įgyvendino tezę, teigiančią, kad
partija yra tuo pat metu konservatyvi, liberali ir krikščioniška, o galiausiai,
ir didelę rinkėjų grupę atstovaujanti partija. Ji ilgainiui tapo ir
krikščioniškosios demokratijos integracijos modeliu, jos programines nuostatas
„nusirašė“ nemaža dalis kitų Europos šalių partijų. CDU-CSU nėra pernelyg
didelėje krikščioniškųjų Bažnyčių įtakoje, nesiruošia „Jėzaus padaryti savo
partijos nariu“, tačiau subtiliai laiko Bažnyčią savuoju moraliniu autoritetu.
Iš
esmės CDU-CSU veikimo pagrindu gimė ir Europos Liaudies partija (ELP), leidusi
krikščioniškajai demokratijai ne tik šį bei tą deklaruoti, bet ir praktiškai
įgyvendinti Europos mastu. Liaudies partija įkurta kaip krikdemiškų partijų
susivienijimas besiintegruojančiai Europai ir pradžioje laikėsi gana griežtos
krikščionių demokratų doktrinos. Populistinis sumanymas vadintis Liaudies
partija (t.y. „ne kairė, ne dešinė, o ten, kur yra žmonės“) atnešė neblogų
politinių dividendų. Liaudies partija veikia tapo antrąja politine jėga
Europoje. Tai ne mažas pasiekimas, tačiau vis tik antrasis numeris partijos
netenkino. Norint nugalėti dabar jau aiškiai matomus tikruosius priešininkus –
socialistus, reikėjo rasti plėtros galimybę.
Tokia
Europos krikščioniškoji demokratija yra šiandien. Galima daug ginčytis apie
tai, gera ji ar bloga, bet tokia yra. Jau ir šiandien matosi kai kurios Europos
Liaudies partijos ir visos šiuolaikinės krikščioniškosios demokratijos realijos
ir raidos galimybės, kurios verčia spręsti mažiausiai dvi dilemas.
Pirma
- įtakos ir identiteto dilema. Europos Liaudies partijos didumas duoda valdžią,
tačiau vertybiniai kompromisai veda į identiteto krizę. Nuo partijos
atskilinėja dalis konservatorių, nepatenkintų, kad ELP per mažai konservatyvi,
atskilinėja radikalūs dešinieji, teigdami, kad partija pernelyg centristiška ir
nuolaidžiaujanti socialistams, atskilinėja politikai linkę į tautiškumą, ELP
palieka ar ketina palikti dalis liberalų, teigiančių, kad partija pernelyg
krikščioniška. Tad Liaudies partijos problema išlieka ta pati – ar laikytis jau
tradicine vadinamos krikdemiškos ideologijos, ar laikytis didelės, bet į
kompromisus linkusios partijos – tikros Liaudies partijos – statuso?
Antra
– tradicijos ir permainų dilema. Klasikinės politinės ideologijos grynu
pavidalu šiandien praktiškai nebeegzistuoja. Tą nepaneigiamai iliustruoja
partijų pavadinimai ir ideologiniai pasirinkimai – turime įvairiausiais
epitetais „pasigražinusių“ liberalų (social-liberalizmas,
liberal-konservatyvizmas...), socialistų (demokratinis socializmas, tautinis
socializmas...), konservatorių bei tų pačių krikdemų (apie epiteto ar
būdvardžio reikšmę jau kalbėjome), turime socialiai ar liberaliai orientuotas
rinkas ar kitokias politikas, partijos iš viso ima vengti ideologinių
pavadinimų, ima vadintis įvairiomis tėvynės sąjungomis, tvarkos, atgimimo ar
kitokiais „neideologiniais“ vardais. XXI amžiaus postmodernas ir reliatyvizmas
kuria ir kitokias realijas, kurios, be abejonės, verčia ieškoti naujų veiklos
formų, kelia labai rimtus klausimus, kurių pirmasis labai rimtas – ar krikščioniškoji
demokratija iš viso turi ateitį. Jei jos neturi, Liaudies partijai galima
leisti palengva neskausmingai mirti; jei krikščioniškoji demokratija ateitį vis
dėl to turi – sukurti XXI amžiaus krikščioniškos demokratijos modelį.
Iš
tikrųjų, norint sukurti XXI amžiaus krikščioniškąją demokratiją, reikia arba
suprasti šio amžiaus realijas, arba jas sukurti. Ar šiandien – XXI amžiuje
kryžius vis dar atbaido potencialius rinkėjus, ar jau juos pritraukia, ar
reikia nuoširdaus bendravimo su rinkėjais, ar tiesiog tenkinti jų lūkesčius, ar
reikia „pramušančių“ asmenybių ar „pramušančios“ ideologijos? Ar krikščionybė
yra tautinio identiteto saugotoja, ar padeda nutautinti (kai kas sako,
europeizuoti) mūsų regioną? Paradoksalu, tačiau mes vis dar nesuprantame, kas
tas – XXI amžius – iš tikrųjų yra. Kokia yra krikščionybės vieta šioje naujoje
visuomenėje, koks, galiausiai mums įprastos tradicinės politikos vaidmuo joje?
Turėjome
industrinę, postindustrinę, žinių ar postmodernią visuomenę. Gali būti, kad
kita stadija vadinsis svajonių visuomene?
Globalizacija
vargu ar gali būti grįžtama. Tiesą sakant, joks istorinis procesas negrįžtamas
– net jei ir atrodo, kad prisimenamos kažkokios “amžinosios” vertybės, jos
prisimenamos savita forma. Globalizacija gali tapti vis daugiau azijietiška,
tačiau su sąlyga, kad Azija nesubliukš dėl vidinių problemų ir ekonomikos
dirbtinumo.
Ateities
prognozuotojai yra sukūrę ne dešimtis scenarijų, kuriose tiek krikščionybei,
tiek ir ją atstovaujančiai politikai pranašaujamas skirtingas likimas. Juos
galima sugrupuoti į kelias charakteringas grupes, suteikiant ir charakteringus
pavadinimus.
Pax Americana,
kurios scenarijuje kalbama apie JAV reguliuojamą unipoliarinį liberalios demokratijos
triumfo pasaulį. Jo egzistavimas tęsis iki tol, kol Amerika nunyks, nes ji
šiandien yra dar nenugalima. Tai irgi labiau liberalus nei krikščioniškas
modelis, labiau ūkinės, nei ideologinės politikos pranašystė.
Naujasis Kalifatas – tai,
teoretikų nuomone, ne islamo totalus dominavimas, bet civilizacijų susidūrimas,
pasaulio tvarka, paremta religinių įsitikinimų ar kitų dvasinių vertybių
primatu – svajonių pasaulis. Didžiųjų religijų renesansas ir modifikavimas. Čia
iš tikro vieta ideologijoms ir jų kovai, ir krikščionybei, jeigu ji imsis
aktyvaus savo idėjų gynimo ir viltingos naujos pasaulio evangelizacijos.
Baimės pasaulis
– „orveliškoji“ vizija. Galima sakyti, kad visi “tvirtos rankos” apologetai
vienaip ar kitaip savo idėjų finalite
politique turėtų matyti kokios nors orveliškos tvarkos pavidalu. Baimės
scenarijus galiausiai prognozuoja civilizaciją, kurioje didžioji žmonių dalis –
tai savanoriški “lūzeriai”, tiksliau minimalistai, norintys gyventi pagal
valdžios diktuojamas taisykles. Ir jokių čia ideologijų.
Naujasis Mesijas
– tai dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama, bet
diskusijose aptariama vizija, kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne
oficialiose programose. Oficialiai kalbėti apie tai lyg ir politiškai
nekorektiška, nors kokios nors naujos „juodosios gulbės“ – netikėto radikaliai
keičiančio pasaulį įvykio pasirodymas - taip pat neatmestinas. Nors politologai
ir sociologai ir stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų
reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, žmonijai
reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi,
reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė
iš tikro iki tol buvusią Pasaulio Tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir
logiška išeitis iš visų krizinių situacijų, galimų anksčiau skelbtuose
scenarijuose.
Taip
pasiekėme ir naujų galimų lyderių klausimą. Jų poreikis šiandien kaip niekada
svarbus. Europa buvo savita, kai turėjo Konradą Adenauerį, Margaretą Thatcher, Helmutą
Kohlį ir net dar svarbiau – amerikietį Ronaldą Reaganą... Dabar išgyvename
veikiau biurokratiškų vykdytojų nei vizijas turinčiųjų metą. Būdinga ir tai,
kad mylėti ir gerbti politinius lyderius, o juo labiau jais pasitikėti, yra
tiesiog nemadinga. Būdama be aiškaus lyderio ir visa Pasaulio Tvarka žada būti
ir be vyraujančios ideologijos. Pastarosios nebuvimas nestiprina solidarumo.
Jis gali nekelti didelės konfrontacijos, tačiau, kita vertus, skatina tam tikrą
susvetimėjimą ir norą gyventi ne bendruomeniškai, o individualiai, skatina
fragmentaciją, tad galiausia tampame ne tiek priklausomi vienas nuo kito, o
vienas kitam nereikalingi. Priklausome iš tikro ne vienas nuo kito, o nuo bendros
infrastruktūros, kuria galima naudotis ir visai vienas kitų nemylint. Gal kaip
tik čia ir atsiranda nauja erdvė krikščionybei?
Ieškodamas
globalaus lyderio pavyzdžio, randu jį... Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II
asmenyje.
Svarbu
pastebėti, kad šis lyderis yra ne ekonominis, politinis, o lyderis – dvasinis.
Formalieji liberalai pasakytų, kad Karolis Wojtyla buvo mažos valstybėlės
vadovas, tačiau tuo pat metu jis vadovavo didžiausiai pasaulyje nevyriausybinei
organizacijai, deklaruojančiai vieno klajojančio pamokslininko stebuklingą
genezę ir prisikėlimą. Ši nevyriausybinė organizacija - Katalikų Bažnyčia - ir
jos vadovai sugebėjo ne akcentuoti savo tikėjimo išskirtinumą iš kitų tikėjimų,
o, kaip ir moko Šventas Raštas, akcentuoti tikėjimo universalumą. Jonas Paulius
II padarė tai, ko nesugebėjo niekas kitas. Užuot išgryninęs savo idėjas, jis
jas padarė universaliomis. Visi, kas bandė sakyti, kad katalikų tikėjimas
nelankstus, sunkiai suvokiamas ar panašiai - galėjo susilaukti klausimo – o kas
jums nepriimtina Jono Pauliaus II idėjose. Pastebėtina, kad internetas bei
globalizacija netapo Jojo Pauliaus II priešu, Tai priemonė versti žmones
suprasti daugiau, nei tai, ką diktuoja pinigai. Jonas Paulius sugebėjo kalbėti
miniai, tačiau toje minioje kiekvienas jautė, kad kalbama jam. Štai kur
globalizacijos idėja. Galbūt šito kaip tik ir reikia „liaudies“
krikščioniškajai demokratijai.
Tikrasis
globalistas Jonas Paulius II paprastai sakė, kad Bažnyčios mokymas apie
epidemijas, AIDS, moralines žmonijos nesėkmes visų pirma nekenkia net
ateistams, o šiaip jau yra vienintelė globaliai veiksminga priemonė. Todėl
bandymai sakyti, kad vadinamoji Romos Katalikų Bažnyčia yra viena iš daugelio, bus
pernelyg neteisingas. Ji – universali, ji globali, ir jei tai suvoksime,
tapsime laimingesni. Jei palyginsime to laikotarpio lyderius, sakykime Michailą
Gorbačiovą, George‘ą Bushą, Helmutą Kohlį, taip pat ir Havelą ar Walensą,
suvoksime, kad daugiausiai pliusų surenka mažos šalies lyderis, kuris
deklaruoja – moralines globalizacijos puses. Globalizacijai nereikia ypatingų
žodžių – ją galima išreikšti paprastai “buitiškai”. Jis gali tapti savas ir
pagoniui, ir žydui, ir nieko apie tai nesuprantančiai Darfiuro moteriai. Tai
irgi yra globalizacija…
Kodėl
ne naujos ekonominės ar socialinės, o naujos moralios politikos labiausiai
reikia XXI amžiuje? Atsakymas yra tai, ką matome – juk kas vyksta ,yra ne kokie
nors „nelaimingi atsitikimai“, o reali amžiaus istorija.
Gyvename jau
2015 metus ir suprantame, kad XXI amžiuje nebus taikos. Nebus, nes nėra
Tvarkos. Pasaulio Tvarkos gi šiandien nėra ir nebus tol, kol negalėsime aiškiai
pasakyti, kas gi laimėjo paskutinį pasaulio karą, po kurio (kaip jau kelis
tūkstantmečius sakoma) naujų karų nebegali būti. Dabartinis karas – ne
klasikinis ir ne šaltasis. Jis – įsitikinimų ir svajonių karas tarp liberalios
demokratijos ideologijos, kurios galutinis produktas yra buitinė gerovė, ir
autoritarinės ideologijos, kuri gina tikėjimą ir nuolankumą jam kaip
didžiausiąjį gėrį. Griūtį pergyvena ir mums taip įprasta tautinė (ar kaip
pasakytų rimtesni politologai – vestfalinė) valstybė. Joje pilietinį
patriotizmą ar bendruomenės solidarumą keičia pilietybės naudingumas ar jau
minėtas gerbūvio pragmatizmas, atsakomybės „išplovimas“. Kažkas panašaus į
silpstančią Senovės Romą. Tad ir dėl Romos kariaujama.
Kol karas
nebaigtas, visi sako, kad Pasaulio Tvarkos ideologija lieka demokratija, rinkos
ekonomika bei laisvė. Skaitytojui reikia apsispręsti, ar jam tokia tvarka tinka,
ar jis nori kilti į karą jos išsaugojimui ar atvirkščiai - pakeitimui. Kol
karas dėl tvarkos nesibaigė, truputį naivu klausti, kas už visa tai atsako.
Didžiausia problema ta, kad niekas realiai neatsako. Globalus pasaulis, būdamas
visų, nelauktai tapo niekieno. Žmogus pasijuto visiškai nelaimingas pasaulyje,
kuris turėjo atnešti jam laimę.
Ar tokiame
pasaulyje naujoji evangelizacija nebus tai, ko krikščioniškoji demokratija
turėtų imtis, norinti turėti savo vietą toje politikos vaivorykštėje? Ir, visų
pirma, kaip sakė jau mūsų minėtas Šventasis – derėtų nebijoti.
Pamatai
Krikščioniškosios demokratijos ideologijai pripažįsta, kad visuomenės saugumas yra viena iš kelių svarbiausių prielaidų sėkmingai visuomenės ekonominei ir socialinei veiklai. Krikščioniškosios demokratijos deklaruojamas vertybes reikia saugoti nuo jų naikinimo, keitimo pseudovertybėmis. Reikia ginti žmogaus teises ir rinkos ekonomikos pagrindus bei demokratiją. Žmogaus teisės nėra žmogaus užgaidos. Jos negali prieštarauti žmogaus prigimčiai.
Krikščioniškosios demokratijos konceptas vadovaujasi teiginiu, kad karo prevencija geriau, nei pergalė kare, tačiau karo prevencija negali būti nemorali ar vykdoma kitų sąskaita (nors istorijoje tai visada buvo problema). Karas yra moralus, jei jis gina vertybes. Pacifizmas nėra moralus, jei leidžia vertybes naikinti.
Norint gyventi saugiai, reikia gauti atsakymus į tris iš pirmo žvilgsnio gana paprastus klausimus:
1. Ką reikia saugoti? – saugumo objekto apibrėžimas.
2. Nuo ko reikia saugoti? – grėsmių saugumui nustatymas.
3. Kaip saugoti? - priemonių saugumo užtikrinimui pasirinkimas
Saugumo objektas plačiąja prasme tai viskas, kas susiduria su saugumo problema, pradedant Žemės rutuliu kaip fiziniu kūnu, baigiant kiekvienu iš mūsų kaip atskiru individu. Galima kalbėti tiek apie globalų, tiek ir individualų saugumą bet kokiu įmanomu aspektu. Krikščioniškosios demokratijos požiūriu saugumas yra skirstomas į penkis saugumo sektorius. Jie nefunkcionuoja atskirai vienas nuo kito. Jie visi tampriai persipynę:
- Karinis saugumas, susijęs su valstybės kariuomenės puolamosiomis ir gynybinėmis galimybėmis, valstybių sugebėjimu numatyti viena kitos strateginius tikslus.
- Politinis saugumas - valstybės politinis stabilumas, valdymo sistema ir ideologija.
- Ekonominis saugumas, apimantis sugebėjimą gauti ir naudotis resursais, finansais, rinkomis, išlaikyti priimtiną gerbūvio ir valstybės galios lygį.
- Socialinis saugumas, apimantis tradicinio kalbos, kultūros, religijos, nacionalinio identiteto ir papročių modelio išlaikymą, t.y. priimtinas sąlygas visuomenės socialinei evoliucijai.
- Ekologinis saugumas, apimantis lokalinės ir visos biosferos išlaikymą ir saugojimą.
Karas ir taika – kraštutinės būsenos valstybių santykiuose. Taika dažniausiai siejama su laisvės ir stabilumo sąvokomis, nors kartais taika vadinamas tiesiog karo nebuvimas - tarpukaris. Karas – tai prievarta ir radikalūs pasikeitimai pasaulio politiniame žemėlapyje. Karo pasekmės, įtvirtintos sutartyse, neretai tampa pagrindu ilgalaikiams politiniams procesams. Tarp karo ir taikos – kraštutinumų - gali egzistuoti įvairaus draugiškumo ar priešiškumo laipsnio santykiai. Būta vadinamojo Šaltojo karo, kuomet pasaulis nekariavo, tačiau nebuvo draugiškas, kalbama apie Šaltąją taiką, kuomet valstybės demonstruoja labai draugiškas intencijas, tačiau yra įsivėlę į karus.
Karas – tai greito bei radikalaus sprendimo pagunda. Karo būdu problemas galima išspręsti iš esmės ir iki galo. Nors niekada nebuvo norima pripažinti iš jėgos pozicijos nustatomų sienų, dauguma mūsų valstybių sienų bent jau Europoje – karų rezultatai. Karas – lengviausias būdas mobilizuoti ne tik viešąją nuomonę, bet ir pačią visuomenę. Tėvynės gynimas yra reikalas, kurio viešai kritikuoti beveik neįmanoma, emociškai ir moraliai tai tiesiog gėda. Kad ir niekas formaliai karo kaip idėjos neremia, karui kilus nedalyvauti – tiesiog išdavystė. “Šventasis karas” – gerai žinomas politikos instrumentas.
Karas nėra kokia nors laisvalaikio pramoga. Istorijos faktai byloja, kad nebuvo šimtmečio (o tikriausiai ir dešimtmečio) be ginkluotų konfliktų. Tuo pat metu netrūko ir kovotojų už taiką bei bandančių suprasti karo prigimtį ir taikos įgyvendinimo galimybes.
Nors absoliuti dauguma žmonių patvirtins, kad karas – tai blogis, nemažesnė dauguma reikš pagarbą praeities ir dabarties karų didvyriams, statys jiems paminklus ir garbins kur kas labiau nei ekonomikos reformatorius ar raštijos bei mokslo talentus. Aukotis už tėvynę ar kariauti „už teisybę“ visais laikais atrodė neracionalu, tačiau visais laikais buvo aukojamasi ir kariaujama. Kas galėtų paneigti, kad to nebus ir ateityje.
Enciklopedijos ir žinynai karui apibrėžti dažniausiai naudoja Carlo von Clausewitzo teiginį, kad karas yra politikos dalis vykdoma prievartos priemonėmis. Jo tikslas – priversti oponentą ar oponentus vykdyti mūsų politinę valią. Politika, nors ir, ne vieno manymu, dalykas nešvarus, tačiau vis dėlto legalus, tad karas, atrodytų, – normalus politinis reiškinys. Teoriškai apibrėžiama, kad konfliktai tarp šalių ar kitokių bendruomenių kyla iš nesutarimų dėl kokių nors materialių ar simbolinių resursų pasidalijimo, skirtingai suvoktų interesų ar tų interesų priešpriešos. Kitais žodžiais tariant, nesutariama dėl naftos, iškasenų, “istorinių” teritorijų, kovojama su klaidatikiais, vaduojamos “šventosios vietos” ir panašiai. Konfliktų priežastimis dažniausiai būna ir seni istoriniai, etniniai nesutarimai, “neteisingai” nubrėžtos valstybių sienos, nesutarimai dėl strateginių žaliavų, komunikacijų, rinkų, pažeista demografinė ar kultūrinė pusiausvyra, „neteisingumas“ traktuojant ankstesnes sutartis ir daug kitų dalykų.
Bažnyčių hierarchai ir tikėjimų tėvai retai kada tampa tiesioginiais karo inspiratoriais, tačiau deklaruodami tam tikras vertybes kaip neginčijamas jie savaip ir labai įtakingai „reguliuoja“ galimus ir esamus konfliktus. Kartais neįmanoma būti nuošalyje, sakykim, kai sklinda informacija, kad Sirijoje dėl tikėjimo žudomi krikščionys ar Bosnijos Srebrenicoje sušaudomi vyrai-musulmonai, atrinkti vien pagal tikėjimo principą, nekalbant jau apie holokaustą. Kariaujantys Dievo vardu buvo laikomo Kristaus kariais (Milites Christi). XI-XIII amžiuje vyko visa eilė Kryžiaus žygiu, kuriu formali priežastis buvo Šventosios Žemės apsauga. Popiežius Urbonas II 1095 m. pakėlė Kryžiaus žygių rangą iš bellum justum iki bellum sacrum, t.y. išties paskelbė Šventąjį karą.
Kada politikai ima remtis krikščioniškomis idėjomis? Tuomet, kai karas tampa dramatišku bendruomenės išlikimo klausimu. Tikėjimo sklaida karių tarpe politikams atrodo veiksmingesnis instrumentas už tiesmukišką karo propagandą ir priešo niekinimą. Bellum sacrum – šventas karas, nesvetimas net visai ateistiškai orientuotoms bendruomenėms. Pavyzdžiui Antrojo pasaulinio karo metais net sovietų kariuomenėje leista kariauti su religiniais simboliais. Matyt, galiausiai ir aršiausi ateistai suvokė, kad Dievas kariui yra ne šiaip sau žodis. Šventajame kare pralaimėjimas didele dalimi reiškia ne tiek fizinę netektį, kiek prisipažinimą, kad šventa idėja, už kurią kovota, yra visai ne šventa. Tokie pralaimėjimai dažnai mitologizuojami ir tampa net „atskaitos taškais“ istorijoje. Štai, pavyzdžiui, serbų pralaimėjimas turkams Kosove XIV a. tebėra serbų tautiškumo esminis elementas. Portugalų pralaimėjimas marokiečiams XVI a. pagimdė vadinamąjį sebastionizmą – legendą, kad jaunas karalius Sebastijonas nežuvo mūšyje, o yra gyvas ir grįš sunkiausiu šaliai momentu... Ne paslaptis, kad lietuviai kadaise užėmė Maskvą, reanimavę nužudytą caraitį...
Aišku, norime, kad karo nebūtų. Tam reikalinga globali taika. Ligšioliniame mokyme apie tai, kaip turi funkcionuoti tarptautinis saugumas, minimi keli jo teoriniai modeliai.
Realizmas. Pats žodis sako, kad šis modelis vertina pasaulį kaip realybę, kurią gali sutvarkyti ne kokios nors mitinės, bet visai realios jėgos. Visų pirma tai – didžiosios valstybės. Jos ir yra didžiosios tam, kad atliktų didžias misijas. XIX amžiuje didžiosios Europos imperijos savo atsakomybę už taiką vadino Europos koncertu, šiandien Jungtinėse Tautose didžiosios valstybės yra „lygesnės“ už lygias – turi veto teisę priimant bet kokį tarptautinį saugumą liečiantį sprendimą. Didžiosios turi sutarti, nes tik jos gali pakreipti eventualaus karo eigą viena ar kita linkme. Kitas variantas – didžiosios valstybės įvertina savo jėgą, sudaro koalicijas ar kitokius susitarimus taip, kad kariauti vienoms su kitomis tiesiog neapsimoka – pergalė negarantuota.
Liberal-idealizmas. Jos pradžia laikytinas I.Kanto veikalas “Į amžinąją taiką”, kuriame teigiama, kad saugumą gali užtikrinti gerai veikianti teisinė sistema. Liberal-idealizmo šalininkai, skirtingai nuo realistų, teigia, kad natūralus pasaulio būvis yra, ar bent jau turėtų būti, visuotinai pripažįstama tvarka, ir natūralus gyvenimas yra gyvenimas laikantis teisės normų. Pasaulinės taikos viršūnė yra vadinamoji demokratinė taika – būsena, kai pasaulį sudarys demokratinės valstybės, kurios, žinia, savo iniciatyva nepradeda karų, kurios konkuruoja pagal taisykles.
Struktūralizmas. Konceptas, paremtas idėja, kad šalys turi susijungti į aljansus („struktūras“), kuriuose juos vienys bendros idėjos ir tada jos tarpusavyje nekariaus. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtas saugumo aljansas NATO, laikomas visų laikų geriausiu gynybiniu aljansu. Pastaruoju metu ši teorija paįvairinama tuo, kad saugumo užtikrinime vis didesnis vaidmuo tenka ne valstybėms, bet tarptautiniams ekonominiams susivienijimams, kitokioms nevyriausybinėms organizacijoms.
Negalima sakyti, kad kuris nors vienas konceptas yra labiau krikščioniškas už kitus. Tad krikdemų ideologijoje remiamasi kiekvienu iš jų. Krikščioniškosios politikos dimensija atsiranda bandant apibrėžti priežastis, dėl kurių karai kyla ir kaip pateisinamas dalyvavimas juose.
Dar ir šiandien gausiai cituojamas Sun Tzu, kinų generolas, valstybės valdovo patarėjas ir eseistas, gyvenęs apie 500 m. pr. Kr. Sun Tzu teigė, kad karo strategija iš esmės reikalinga tam, kad partneris, oponentas ar priešas vykdytų mūsų politinę valią. Priešininką reikia spausti diplomatija, ultimatumais, grasinimais, bet jei jie neveikia, galiausiai tenka imtis jėgos. Kai kuriais atvejais karas neišvengiamas– politikoje tai visiškai natūralus reiškinys. Šiandien su tuo sutinka beveik visi. Pragmatiškajai mūsų laikų politikai svarbūs atrodo Sun Tzu teiginiai apie tai, kad karas gali būti planuojamas ir apskaičiuojamas, todėl galima kariauti visiškai racionaliai – pasverti galimus nuostolius ir apskaičiuoti laimėjimus, jokiu būdu nepadedant karo, jei balansas abejotinas. Svarbiu dalyku dabarčiai yra Sun Tzu svarstymai apie vadinamą politinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Čia galime įžiūrėti ir krikščionišką motyvą – neleisti jėgai veikti be proto ir sąžinės kontrolės.
Anot antikinės Graikijos istoriko Tukidido, karas yra natūrali istorijos dalis, tačiau ilgainiui karo racionalumas – gėris ar blogis tampa vis labiau reliatyvūs - juo karas ilgesnis, tuo labiau visi demoralizuojasi ir nebėra “teisingo” ir “neteisingo” karo. Paskaitykime atidžiai, juk su šiais teiginiais ir šiandien daugelis sutiktų.
Nauju ir net revoliuciniu požiūriu į karą galima laikyti Carlo von Clausewitzo idėjas. Ir šis teoretikas teigė, kad karas yra politikos dalis, tiksliau – prievartos priemonėmis vykdoma politika. Tokia prievarta dažnai yra neišvengiama, ir jos poreikis atsiranda kintant santykiams tarp valstybių, dėl valdžios ir politinių idėjų kaitos, ginklavimosi varžybų, ir geografinių ar mokslinių atradimų ir pan. Fundamentaliai nauju dalyku laikytinas Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu, vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo. Šioje vietoje stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą. Clausewitzo teorijos tiesa įrodyta ne kartą. Štai Antrajame pasauliniame kare Sovietai elgėsi kaip agresyvūs nugalėtojai, o Vakarų sąjungininkai, kaip nugalėtojai, vėliau įtraukę pralaimėjusius į savo integracijos procesus. Šiandien dažnai kalbama, kad JAV ir jos sąjungininkai nesunkiai laimi karus, tačiau nesugeba „laimėti taikos“. Tad Clausewutzą jiems verta paskaityti dar kartą. Taikos, o ne pergalės tikslas galiausiai atrodo labai krikščioniškai.
Kur kas mažiau krikščioniškai atrodo marksistų mokymai apie neišvengiamą karą tarp atskirų visuomenės grupių ar teroristinį karą – visuomenės destabilizavimą, naudojant prievartos priemones.
Ar krikščioniška Clausewitzo teorija dar tinka dabar, kai pasaulis, anot Zbigniewo Brzezinskio, tapo visai nebevaldomas? Ginčas, koks yra Pasaulis – politinė anarchija ar kokia nors tvarka – nėra visiškai tuščias.
Pasaulio Tvarka - tai visuma politinių, kultūrinių, etinių faktorių, visuotinai priimtinų ir laikomų tarptautinės teisės norma. Tačiau nėra visiškai aišku, kas yra tarptautinė teisė, ir kas yra visuotinai priimta norma. Juk iš esmės nėra jokio dokumento, kuris būtų pripažintas Pasaulio Konstitucija ar pagrindiniu įstatymu. “Visuotinai priimto” ar visuotinai pripažinto dalyko sąvoka dar labiau sudėtingėja, atsižvelgiant į faktą, kad šiandien europietiškosios politikos etikos normos neturi pasaulinio monopolio. Kaip ten bebūtų, reikia nustatyti taisykles, kuriomis vadovaujantis 7 milijardai žmonių galėtų bent jau nekariauti tarpusavyje. Galima pastebėti, kad tokių bandymų būta, ir žmonės sutikdavo laikytis to, kas yra neva visuotinai pripažinta ir priimtina.
Šiandien kalbama apie tokias pasaulio „tvarkas“, kaip Pax Americana, Europos ekonominės integracijos Rojus, „Naujasis Kalifatas“, Kinijos-Rusijos „Drakono ir Meškos sąjunga“, BRICS šalių dominavimas ir pan. Ne tokie racionalūs politikai sako, kad galimas ir Naujasis Mesijas – dar viena, jokiose oficialiuose dokumentuose nepublikuojama vizija, kažkas, kas yra veikiau žmonių širdyse, o ne oficialiose programose. Nors politologai ir sociologai ir stengiasi visuomenės gyvenimą traktuoti kaip objektyvų reiškinį, nelabai priklausantį nuo žmogaus emocijų ir net proto, žmonijai reikia naujų lyderių, naujų didžių pasitikėjimo vertų asmenybių, vadinasi, reikia naujų mesijų. Jėzus kažkada apvertė Romos imperijos dvasią ir sugriovė iš tikro iki tol buvusią Pasaulio Tvarką. Tad Naujojo Mesijo laukimas yra ir logiška išeitis iš visų krizinių situacijų, galimų anksčiau skelbtuose scenarijuose.
Politiką ir istoriją vis dėl to kuria žmonės. O žmonės yra amžini svajotojai. Jų gyvenimas prasideda ir baigiasi nesibaigiančia svajonių, planų, idėjų grandine. Tai svajonės apie profesiją užaugus, apie mylintį žmogų, apie svaiginančią karjerą ir šviesią senatvę. Bet koks pasirinkimas, netgi iš pirmo žvilgsnio motyvuotas kokių nors objektyvių priežasčių, prasideda nuo svajonės apie jį.
Naujųjų amžių futurologai įsivaizduodavo pasaulį kaip tvarkingą, teisingą ir laimingą bendruomenę. Postmodernybės epochoje mėgstama piešti veikiau apokaliptinius Žemės rutulio ateities vaizdus. Suprantama, tam esama pagrindo. Žmonija ideologiškai skaidosi: nepaisant „universalių“ vertybių ir „universalių“ žmogaus teisių, įvairių rasių, įvairių tikėjimų ir istorijos akibrokštų suformuotos tautos jau beveik įteisino tarpusavio neapykantą. Ten, kur susiliečia civilizacijos, kyla vis didesnės neapykantos ir nepasitikėjimo sienos, bręsta „šventieji“ civilizacijų karai.
Ar galimas šventasis karas krikščioniškame pasaulyje, juk krikščionybė tebėra sparčiausiai auganti religija? Šiandien sunkiai tikėtina, kad krikščioniškos valstybės imtų kariauti viena su kita vien dėl kokio nors konfesinio argumento, tiesa, krikščionys yra persekiojami kitatikių ne vienoje šalyje, tačiau kažko panašaus į Kryžiaus žygius šiandien vargu ar bus. Tačiau niekas nėra tikras, kad nebus rytoj, juolab, kad pranašaujama vadinamoji Naujųjų viduramžių epocha. Krikščioniškas atgimimas jaučiamas visų pirma Rytų krikščionių šalyse, ryškus Bažnyčios suartėjimas su pasaulietine valdžia. Panašu, kad tai savotiška mobilizacija grėsmės akivaizdoje, ypač turint galvoje, kad suartėjimas labiausiai jaučiamas šalyse, kurios jaučiasi politiškai pralaimėjusios ar nuskriaustos. Bažnyčios niekas nekaltina, Bažnyčia guodžiasi. Kosovo serbų tarpe dvasininkija vis įtakingesnė – tai tikras identiteto sargas, identiteto, kurio neištrinsi tiesiog pakeitęs valdžią ar šalies pavadinimą.
Ar galimas šventas islamo karas? Niekas į tokį šventumą nežiūri rimtai, juolab, kad islamas neturi jokio aukščiausiojo autoriteto visiems musulmonams. Tad ir čia dar galima pasiginčyti. Jokios kitos religijos atstovai šiandien taip nežudo vieni kitų, kaip musulmonai, būtent šis regionas ir yra vadinamosios „nestabilumo arkos“ (anot Zbigniewo Brzezinskio) dalis. Būtent čia didžiausia tarpusavio karų, visai nešventų karų, tikimybė.
Tad apibendrinant galima teigti, kad saugumo ir gynybos politika, sukurta ginti ne tik žmogų kaip asmenį, bet ir pamatines krikščioniškas, vertybes yra prioritetinė krikščioniškosios demokratijos politikos dalis. Gynyba yra doras ir politiškai sveikintinas veiksmas. Kiekvieno žmogaus orumas yra pamatinis, tad natūraliai krikščioniškoji demokratija siekia globalios taikos ir sutarimo, ji neišvengiamai turi pasisakyti už tas pamatines vertybes, kuriomis paremta šiandieninė pasaulio tvarka.






