Rodomi pranešimai su žymėmis Menai. Rodyti visus pranešimus
Menai
Pernykštis sniegas vėl aplankė psichologą
ir skundės: „Nenusakomai man bloga,
Nes nuolat abejoju, kristi man ar ne,
Tarytum aktorius lietuviškam kine,
Kuris vis klaidžioja nuo lango iki lango
Kaip šmėkla dar tebeskrajojančio olando
Ir nuolat lieka veiksmo pradžioje
Šnabždėdamas gilius žodžius: Sekiau, verkiau, deja...“
Gi psichologas sniegui tarė: „Jau žinau sprendimą,
Nes vykdau Sigmundo švenčiausio palikimą.
Pirmiausiai, sniege, krisk patogiai ant kušetės
Ir leisk užšalusiems prisiminimams tirpt, laisvai lašėti,
Nes priežastis bėdų tavųjų slepiasi vaikystėj,
Prisimenu, sakei, vos tik užgimęs troškai kristi,
Bet dešimt šimtmečių nepalankus tam buvo oras,
Ir pasiliko užanty užspaustas šitas noras,
Katras ir lemia tavo būklę dabartinę
Ir drasko pirmapradžiais geiduliais krūtinę.
Bet išeitis yra- tereik tą geismą sublimuoti
Ir giesmę dėkingumo Dangui dovanoti,
Už tą malonę
Smagią abejonę
Maitint,
Naikint
Ir vėl pas ją sugrįžti.
Ir nebėda,
Kai nežinai kada
Su kuo ir kur,
Ar čia, o gal kitur
Galiausiai kristi,
Ar išvis nekristi“.
Menai
Dubuo iš ąžuolo dar laukia
Galbūt Kalėdų, gal pietų,
Kol laukia, ne už dyką traukia
Raudas teisių̃ neprikaltų.
Pakol rauda neranda nišos
Erdvėj paliaubų ir karų,
Širdis spyriojas, it pamišus,
Kol sprunka, kur nebesūru.
Tavęs neseks ten druskos kelias,
Ir šilko kelias nevilios,
Vien tūlas angelas apšalęs
Sapnuosis saulės aviliuos.
Menai
Šiame straipsnyje aptariamas Tomo Kačerausko istorinio romano „Karo laiškai“ 1 dalies pristatymas festivalio „Inkultūracija“ metu. Pristatymas vyko Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekoje 2024 m. rugsėjo 28 d. Renginyje drauge su autoriumi dalyvavo istorikas Vaidas Pamparas ir literatūrologas Marijus Šidlauskas.
Pristatydamas romaną, Pamparas atkreipė dėmesį į to meto Europos įvykius. Tuo tarpu Šidlauskas svarstė apie knygos meninius aspektus. Jo teigimu, „Karo laiškai – ne tik faktas, bet ir įvykis, kuris <...> išjudina istoriosofinę mintį, metafizinį kontekstą ir literatūrinę vaizduotę.“
Pats romano autorius papasakojo apie rašymo procesą atkreipdamas dėmesį, kad daugiausia laiko atėmė istorinių šaltinių (amžininkų atsiminimų, reliacijų, korespondencijos) skaitymas. Be to, užtruko meninio rakto paieškos.
Pamparas taip pat pristatė XVII a. vidurio geopolitinį kontekstą Europoje, karą siedamas su naujojo pasaulio atradimu ir mažėjančiu prekių srautu per Rusiją. Tai privertė Maskvą ieškoti lango į Europą, drauge plėsti stačiatikybės ideologiją. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lenkijos-Lietuvos valstybėje plėtota bajoriška demokratija, judant prieš bendras Europos tendencijas.
Tomas Kačerauskas yra VILNIUS TECH Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius.
Viso renginio vaizdo įrašas „Youtube“ platformoje:
Menai
Šiuo straipsniu pristatome filosofės, poetės, meno kritikės Aušros Kaziliūnaitės pokalbį su filosofu ir rašytoju prof. dr. Tomu Kačerausku. Pokalbis buvo skirtas Kačerausko romano trilogijos "Karo laiškai" pristatymui.
Pokalbio metu romano autorius papasakojo, kad jis sąmoningai romane vaizduoja ypač dramatišką mūsų istorijos laikotarpį norėdamas parodyti, kad įveikiamos bet kokios kliūtys. Jis taip pat praskleidė savo kūrybos virtuvę minėdamas rašymo sunkumus ir atradimus.
Kaziliūnaitė mini sutapimą: „Karo laiškus“ ji skaitė savo tėvų sodyboje Biržų rajone, o romane kaip tik minimi Biržai. Autorius prisipažino, kad romane pavaizduota daug istorijų iš jo giminės Biržų krašte istorijos. Be to, įtrauktas mitologinis klodas stilizuojant pasakas ir padavimus. Autorius taip pat paminėjo, kad „asmeninės“ (įskaitant jo giminės ir tautos) istorijos padėjo išjudinti romano rašymą.
Kaziliūnaitė taikliai pastebėjo, kad romanas siejasi su Jorge Lui Borgeso stilistika. Autorius prisipažino, kad Borgesas išties darė įtaką šalia Hermano Hesse’ės, Umberto Eco ir daugybės kitų XX a. rašytojų, priklausiusių įvairioms XX a. literatūros srovėms.
Tomas Kačerauskas yra VILNIUS TECH Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius.
Aušra Kaziliūnaitė yra VILNIUS TECH Filosofijos ir kultūros studijų katedros asistentė.
Menai
2023 m. gruodžio 11 d. Vilniaus Gedimino Technikos universitete lankėsi poetas, literatūrologas, eseistas, istorikas Tomas Venclova. Čia jis susitiko su studijų dalyko „Kūrybinis rašymas“ studentais.
Renginį moderavo šio dalyko dėstytojas prof. dr. Tomas Kačerauskas. Jis uždavė poetui visą eilę auditoriją ypač dominusių klausimų: apie poeto studijas Tartu universitete, apie pasaulinio garso semiotiką Jurijų Lotmaną, apie jo disidentinę veiklą. Taip pat klausta, kaip poetas susipažino su žmonėmis, kurie priešinosi sovietiniam režimui ir siekė pakeisti sovietinę tikrovę. Buvo paliesta ir šiuo metu daug dėmesio sulaukianti tema: poeto santykiai su savo tėvu poetu ir rašytoju Antanu Venclova.
Poetas taip pat papasakojo, kaip jis įsitvirtino JAV, emigravus iš Lietuvos, kaip pakilo į akademines aukštumas Jeilio universitete. Taip pat klausta, kuo Venclova save laiko pirmiausia – poetu, semiotiku, eseistu, vertėju, mokslo populiarintoju, memuaristu ar istoriku? Diskutuota apie poeto unikalų stilių, apie jo atvirumą ir dialogą su kitais intelektualais. Poetas paprašytas pakomentuoti savo grįžimą į Lietuvą. Galiausiai klausta apie Venclovų muziejaus ateitį.
Tomas Kačerauskas yra VILNIUS TECH Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius.
Visos diskusijos vaizdo įrašas „Youtube“ platformoje
Menai
Kvadrato nevaryk į sferą,
Palik ramybèj noosferą.
Lai laigo angelai kiemuos,
Neradę rojuj ramumos.
Panūdę bokštų artumos,
Lai pasilieka jie kiemuos
Ir tavo sielos diktą skrydį
Šįkart šiek tiek toliau palydi.
Kurkas toliau, nei jie, palydi
Wizzair’uos neplanuotą skrydį,
Kol plaikstos bokštuos saulės rūbas,
Namo netrokšta Dievo klubas.
Kol stringa bokštuos Dievo rūbas,
Maištu lai sprogsta rojaus lubos,
Kol švenčia angelai kiemuos,
Kol nežinia, kiek čia žiemos,
Kol pro kapoto proto sferą
Grįžti į rojaus atmosferą.
Menai
"Daugiau nebenuvys žolė,
Jau nebebūsit nusiminę,
Kol ruošit puokštę ar trauktinę
Prieš vakarienę paskutinę,
Katron pakvies žvaigždžių gėlė.
Dangus plukdys aukštybių luotą,
Skubės, prašokdamas stotis.
Kai tiek pasaulių paaukota,
Nepadoru vėluot į puotą
(Net jeigu irklas virs į šluotą),
Kol pėdas angelai pustys."
Menai
Gal prabudau, gal nebuvau užmigęs,
Gal atgimiau šriftu, gal arka rūmuos knygų,-
Girdžiu, ant Gedimino kalno vėlėi staugia tauras,
Prie katedros monetą vaikos minotauras, gal kentauras.
O kas tu pats, brolau pramigęs, būsi?
Aversas ar reversas tos monetos - tavo veidas?
Ir kokio tomo puslapiuos lengvai nubusi
Kaip velnio pirštas, Dievo pirštui leidus?
Menai
Nusviesk gyvenimo dulkėtą terbą,
Išmanią lemtį išmainyk į verbą -
Vairolazdę po vakarykščio ralio -
Gal juokdarių, gal pranašų karaliui.
Lai sostas kadagių
Smagiai iš tolo moja,-
Vis tiek lauke rugių
Dangus tau kyštels koją.
Ar karklas beišties
Parengtą sprogti ranką,
Kai nebėra mirties,
Nors klausimų pakanka?
Menai
Keistai nepametu galvos.
Kartoju trečdaliui kolonos:
"Nedomina dievų salonas!"
Jei būtų bent vestalių Spa,
Raitytųs kitokia šneka.
Ir netgi Brutas nesuostų
Planų negrobt karalių sosto,
Tik, kiek dar leidžia padorumas,
Nugvelbti deimantą karūnos.
Ir, kol dar nepasklido gandas,
Skraidinti kilnią kontrabandą
Ten, kur nekvaršinant galvos,
Užkelt ant septintos kalvos,
Pasveikint amžinąjį miestą,
Aukojant vyną nepraskiestą,
Dievai nektarą kol gamina,
Puoton pakvietę Gediminą.
Menai
Senokai reikia jau paunksmės, atvangos,
"Bet kas, jeigu ne aš pasauliui švies šią naktį?"
Tiek daug šviesų išlieta iš dangaus
Tebeklajojančių po amžinąjį miestą.
Kiekvienas savo dalį gaus, kai kas prigaus, apgaus,
Sau kelią trumpindamas į Edeno fiestą.
Kelių ne vienas, bet šį kartą gal
Nušvies tikriausią pagaliau dangaus verdiktas.
Ir nebereiks svarstyt, į priekį ar atgal,
Kol naują vašką lies šventasis Benediktas.
Menai
Po dramos užsitęsusios trijų dalių
Pirmykštis sniegas grįžta prie tikrų vertybių,
Nes gavo popierą direkcijos dangaus kelių,
Ir angelų saugos, ir debesų savivaldybių,
Katroj fiksuotas aplaidumas tarsi blynas dar penykštis ant kaktos
Ir piktnaudžiavimas šiurkštus laike nelemto karantino -
Esą, sau snaudė sniegas it vištukė ant laktos
Ir net smulkia dulksna iškristi nemėgino.
Jei šitai tęsis, laukia jo bausmė saikinga, bet griežta,
Neleisianti gudraut, atseit, erdvėlaiky paklysti.
Dėl šios bausmės didžiai vėl sprogtų Visata,
Atėmus sniegui pareigą ir teisę šventą kada nors iškristi.





.jpg)










