Pernykštis sniegas vėl aplankė psichologą

ir skundės: „Nenusakomai man bloga,

Nes nuolat abejoju, kristi man ar ne,

Tarytum aktorius lietuviškam kine,

Kuris vis klaidžioja nuo lango iki lango

Kaip šmėkla dar tebeskrajojančio olando

Ir nuolat lieka veiksmo pradžioje

Šnabždėdamas gilius žodžius: Sekiau, verkiau, deja...“

Gi psichologas sniegui tarė: „Jau žinau sprendimą,

Nes vykdau Sigmundo švenčiausio palikimą.

Pirmiausiai, sniege, krisk patogiai ant kušetės

Ir leisk užšalusiems prisiminimams tirpt, laisvai lašėti,

Nes priežastis bėdų tavųjų slepiasi vaikystėj,

Prisimenu, sakei, vos tik užgimęs troškai kristi,

Bet dešimt šimtmečių nepalankus tam buvo oras,

Ir pasiliko užanty užspaustas šitas noras,

Katras ir lemia tavo būklę dabartinę 

Ir drasko pirmapradžiais geiduliais krūtinę.

Bet išeitis yra- tereik tą geismą sublimuoti

Ir giesmę dėkingumo Dangui dovanoti,

Už tą malonę

Smagią abejonę 

Maitint, 

Naikint

Ir vėl pas ją sugrįžti.

Ir nebėda,

Kai nežinai kada

Su kuo ir kur, 

Ar čia, o gal kitur

Galiausiai kristi,

Ar išvis nekristi“. 

Patyrusio koturno triukas -

Kaukšėt, kol baigiasi diena.

Lai siautėja žvalus teatriukas

Ar gundo klausą sirena.

Lai šoka rūškani karaliai

Netekę sostų ir kardų,

Lai lenkiasi karūnos daliai

Kohortos dangiškų veidų.

Raudas teisių̃ neprikaltų.

Kvadrato nevaryk į sferą,

 

Verba pasiųs pasauliui žinią:

Dar tebeskraidantys piloto batai
Vylingai kviečia saulę vakarienės,

Kiek viskio taurių prie gardžios uogienės

Ir kiek veganų karbonadų nusimato!

Ir kiek nakties skaisčiajai karalienei

Raudų ir posmų bus po kojom klota,

Nebesvarbu, pasiuntusiai pūkelį pienei,

Panūdusiai aplenkt pablūdusį pilotą.

Nusviesk gyvenimo dulkėtą terbą,

Išmanią lemtį išmainyk į verbą -

Vairolazdę po vakarykščio ralio -

Gal juokdarių, gal pranašų karaliui.

Lai sostas kadagių

Smagiai iš tolo moja,-

Vis tiek lauke rugių

Dangus tau kyštels koją.

Ar karklas beišties

Parengtą sprogti ranką,

Kai nebėra mirties,

Nors klausimų pakanka?

Viltis dulkėta kepure

Žaliom akimirkom dabinas,

Gardžiuojas pakelta bure

Gal sapnas, o gal prabudimas.

Gal sapnas, o gal alkana

Diena sugroja durų raktais,

Bet vien tik geismo negana

Kandžiai laukujų durų staktai.

Nuo Kapitolijaus kalvos
Keistai nepametu galvos.

Kartoju trečdaliui kolonos:
"Nedomina dievų salonas!"

Jei būtų bent vestalių Spa,
Raitytųs kitokia šneka.

Ir netgi Brutas nesuostų
Planų negrobt karalių sosto,

Tik, kiek dar leidžia padorumas,
Nugvelbti deimantą karūnos.

Ir, kol dar nepasklido gandas,
Skraidinti kilnią kontrabandą

Ten, kur nekvaršinant galvos,
Užkelt ant septintos kalvos,

Pasveikint amžinąjį miestą,
Aukojant vyną nepraskiestą,

Dievai nektarą kol gamina,
Puoton pakvietę Gediminą.

Kalėdų žvakė laukė pabaigos,
Svarstydama, gal nebedegt, o gal dar tebedegti?

Senokai reikia jau paunksmės, atvangos,

"Bet kas, jeigu ne aš pasauliui švies šią naktį?"

Tiek daug šviesų išlieta iš dangaus

Tebeklajojančių po amžinąjį miestą.

Kiekvienas savo dalį gaus, kai kas prigaus, apgaus,

Sau kelią trumpindamas į Edeno fiestą.

Kelių ne vienas, bet šį kartą gal

Nušvies tikriausią pagaliau dangaus verdiktas.

Ir nebereiks svarstyt, į priekį ar atgal,

Kol naują vašką lies šventasis Benediktas.

Po dramos užsitęsusios trijų dalių

Pirmykštis sniegas grįžta prie tikrų vertybių,

Nes gavo popierą direkcijos dangaus kelių,

Ir angelų saugos, ir debesų savivaldybių,

Katroj fiksuotas aplaidumas tarsi blynas dar penykštis ant kaktos

Ir piktnaudžiavimas šiurkštus laike nelemto karantino - 

Esą, sau snaudė sniegas it vištukė ant laktos

Ir net smulkia dulksna iškristi nemėgino.

Jei šitai tęsis, laukia jo bausmė saikinga, bet griežta,

Neleisianti gudraut, atseit, erdvėlaiky paklysti.

Dėl šios bausmės didžiai vėl sprogtų Visata,

Atėmus sniegui pareigą ir teisę šventą kada nors iškristi.

Jau trisdešimt mėnulių

Apsisuko,

Bet baugu,

Sunku

Startuot nuo nulio - 

Andromedos ūko,

Nebebūt saugiu

Vaiku.