Pasirodė danguje didingas ženklas:

 moteris, apsisiautusi saule, 

po jos kojų mėnulis, 

o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas

(Mišių introitas)

Šiandien minime vieną iš seniausių Marijos švenčių, kurios ištakos siekia IV a. I pusę. Ši tikėjimo tiesa, kurią popiežius Pijus XI paskelbė dogma 1950 m., dažnai klaidingai ir paviršutiniškai suprantama ne tik protestantų ar pasaulio žmonių, bet ir tų, kurie save vadina katalikais. Dažniausiai metami „kaltinimai“ yra šie: apie tai nerašo Šventasis Raštas, ši istorija sutinkama apokrifuose, popiežius ją dogmatizavo tik 1950 m. Pabandykime trumpai panagrinėti šiuos teiginius.

Šventojo Rašto liudijimas

Taip, Naujajame Testamente nėra tiesiogiai parašyta, kad Marija buvo paimta į Dangų, tačiau ten nerašoma ir kad ji mirėǃ Nerasime taip pat aprašymo, kaip Kristus prisikėlė, tačiau dėl to neimame neigti Jo prisikėlimo. Evangelistas Jonas mums paaiškina, kokia yra Naujojo Testamento paskirtis: „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 31). Paskui įsakmiai priduria net du kartus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.“ (Jn 20,30), „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti.“ (Jn 21,25). Taigi, šventieji autoriai iš didelio pasakojimų lobyno atrinko tik tai, kas reikalinga mūsų sielų išganymui. Jie neturėjo tikslo parašyti Jėzaus gyvenimo bei darbų enciklopedijos nuo jo prasidėjimo iki Dangun žengimo. Todėl kiti dalykai liko žodinėje Tradicijoje ir buvo įraštinti vėliau. Tad ir Marijos slėpinys Naujajame Testamente aptariamas tiek, kiek pasitarnauja tiesos apie Kristų skleidimui. Kartu regime mįslingas frazes, kurios nurodo į daug gilesnę ir didingesnę tikrovę, kurią Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama, atras:

1. malonėmis apdovanotoji – gratia plena (Lk 1, 28)

2. labiausiai palaiminta iš visų moterų (Lk 1, 42)

3. palaiminta mane vadins visos kartos (Lk 1, 48)

4. visoje Jono tradicijoje Marija vadinama Moterimi, stovėdama po savo Sūnaus kryžiumi, ji kentėjo dvasines kančias („buvo nėščia ir dėjavo“) ir tapo daugelio vaikų motina. 

5. „atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia“ (Apr 11, 19) – Marija tiek Luko, tiek Jono pristatoma kaip Naujosios Sandoros skrynia.

Pats Dangun Ėmimo su kūnu slėpinys nėra svetimas Šventajam Raštui. Senajame Testamente minimi du asmenys, kurie nepatyrė kūno mirties ir buvo paimti pas Dievą: tai Enochas (Pr 5, 24) ir pranašas Elijas (2 Kar 2,11). Abu buvo apdovanoti tokia garbe dėl ypatingo ryšio su Dievu. Apaštalas Paulius mokė, kad Paruzijos metu, kas tuo metu gyvens, bus perkeisti bei paimti į Dangų: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti.“ (1 Kor 15, 51-52). Apaštalas Jonas aprašo Sandoros Skrynią (svarbiausią Dievo Artumo ženklą Senojoje Sandoroje), kuri atsiduria Dievo Šventykloje, ir iškart kalba apie Moterį, kuri pasirodo Danguje ir pagimdo berniuką – Mesiją. Šis tekstas katalikų egzegetų visada buvo suprantamas kaip simbolinis pasakojimas apie Dievo Motinos išaukštinimą Danguje.

Nekanoninės tradicijos

Greta Bažnyčios rašytojų kūrybos, II – III a. ypatingai paplinta ir nekanoninė literatūra – apokrifai. Nors Bažnyčia visais laikais nepripažino šių šaltinių vertės, tačiau jie yra svarbūs to meto tikėjimo ir liaudiškojo pamaldumo liudininkai. Dažniausiai apokrifai būdavo sukuriami jau esančiai liturginei ar tikėjimo praktikai įteisinti, nukeliant ją į apaštalų laikus. Turbūt Jeruzalės Bažnyčioje gimusi žodinė tradicija apie Mergelės Marijos mirtį įraštinama po 130 m. vykusio II žydų sukilimo, kuomet Jeruzalė paverčiama griuvėsiais. Mus pasiekęs seniausias pasakojimas „knyga apie Marijos mirtį“ siekia II a. pab – III a. pr. ir yra ezoterinės – gnostinės kilmės. O apie 350 m Palestinoje ar Sirijoje paplito VI knygų pasakojimas – šiame apokrife pasakojama, kad apaštalai nustato tris dienas metuose, kuomet reikia pagerbti Dievo Motiną: antrą dieną po Kristaus gimimo, gegužės 15 d. ir rugpjūčio 13 d. Jie taip pat nustato tų dienų apeigas: laikomos pamaldos su Šventojo Rašto skaitiniais, laiminama duona, kuri parsinešama į namus . Žinoma, apokrifo autorius apaštalų autoritetu įteisina jo bendruomenėje gyvavusias liturgines apeigas Dievo Motinos garbei. Minėtos šventės ir duonos laiminimo apeigos periimtos iš pagoniškos agrogultūros papročių. Šios tradicijos yra labai skirtingos ir sutinka tik keliomis detalėmis: Marijos mirties vieta yra Jeruzalė; su ja atsisveikina beveik visi apaštalai; Kristus ateina pasiimti savo Motinos sielos; Marijos kūnas perkeliamas į Rojų; žydų neapykanta Marijai.

Bažnyčios Tėvų liudijimas

Pirmieji trys amžiai Bažnyčiai nebuvo lengvi laikai. Reikėjo kovoti su tiek išorės, tiek vidaus sunkumais: priešiškumas iš judėjų ir pagonių aplinkos iš vienos pusės, - skilimai ir erezijos iš kitos. Tad Bažnyčios Tėvai daugiau dėmesio skyrė pagrindiniams kristologijos klausimams. Tačiau jų raštuose netrūko dėmesio Mergelės Marijos vaidmeniui Išganymo plane. 

377 m. parašytame Panarione, smerkiančiame įvairias erezijas, šv. Epifanijus pirmasis iš Bažnyčios rašytojų prakalba apie Dievo Motinos likimą: „šventoji Mergelė galbūt mirė ir buvo palaidota – jos užmigimas buvo garbingas, o mirtis tyra, o jos vainikas buvo mergystė. O galbūt ji buvo pasmerkta mirčiai – kaip Raštas teigia: ir kalavijas pervers jos sielą, - jos šlovė tarp kankinių ir jos kūnas, iš kurio kilo šviesa pasauliui, [ilsisi] tarp palaimintųjų. Arba ji išliko gyva, nes Dievui yra įmanoma viskas, ko Jis nori. Niekas nežino jos [gyvenimo] pabaigos.“  Epifanijus šiame tekste pakartoja to meto aplinkoje gyvavusias tris teorijas apie Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį:

1. Marija mirė garbinga mirtimi išlikdama Mergele;

2. Marija tapo kankine;

3. Marija nemirė – Ji yra pas Dievą.

Pats Epifanijus nepalaiko nei vienos teorijos, tačiau jų ir nepaneigia. VIII a. subrandino gilius teologinius svarstymus Marijos Ėmimo į Dangų tema. Šv. Andrius Kretietis († 740 m.) paliko tris homilijas šia tematika. Jis Marijos mirtį laiko dalyvavimu Kristaus pergalėje, dėl kurios Ji yra prikeliama. Kiekvieno krikščionio mirtis tėra dormitio (užmigimas). Marijos Prikėlimas užbaigia žmonijos atpirkimo istoriją: „Mirtis, kuri yra sava žmogui, taip pat pasiekė ir ją, tačiau ne tam, kad įkalintų, kaip yra su mumis, arba idant nugalėtų ją. Dieve, apsaugok! Jai tai buvo tik saugus užmigimo (Dormition) patyrimas, kuris atėjo iš aukščiau, vedantis ir mus aukštyn, link mūsų vilties šaltinio.“ 

Šv. Germanas, Konstantinopolio patriarchas (715- 730 m.) savo homilijose Mariją pristato kaip Išganymo bendradarbę, žmonių Užtarėją: „aš tave padarysiu pylimu pasauliui, tiltu tiems, kurie blaškomi potvynio, arka tiems, kurie yra išgelbėti, lazda tiems, kurie vedami už rankų, nusidėjėlių užtarėja ir kopėčiom, kurios nuveda žmogų į Dangų.“ 

Vienos iš paskutinių patristinio laikotarpio Dormitio šventės homilijų yra parašytos apie 730 – 740 m. šv. Jono Damaskiečio († 750 m.). Jose Marijos Išaukštinimas pristatomas kristocentrinėje perspektyvoje. Kadangi Kristus iš Marijos gavo žmogiškumą, tai mainais Jis panoro apdovanoti savo Motiną ypatinga privilegiją – paimdamas ją į Dangų su kūnu ir siela. Marija yra Valdovė ir Karalienė. Dėl Jos išaukštinimo Kristus visa palenkė Marijos valdžiai: „pirma ji turėjo būti paskirta mirtingumui, kad būtų apgaubta nemirtingumu, nes kūrinijos Viešpats neatmeta bausmės mirtimi. Ji mirė kūnu, sunaikino mirtį mirtimi, per gendamumą suteikė negendamumą ir savo pačios mirtį padarė prisikėlimo šaltiniu.“

Liturgijos liudijimas

Liturginis Marijos paminėjimas Natalis Mariae (Marijos gimimas Dangui) Rytų Bažnyčioje imtas švęsti IV a. pab  - V a. pr. Jeruzalės bažnyčia šią šventę mini rūgpjūčio 15 d., Konstantinopolis ir Sirija – gruodžio 26 d., o Egipto krikščionys – sausio 16 d.  Ši šventė buvo susieta ne su Marijos mirtimi ir Išaukštinimu, bet su Jos dieviškąja motinyste. Buvo skaitoma Izaijo pranašystė apie Mergelę ir Emanuelį (Iz 7, 10-16), Pauliaus mokymas apie Dievo Sūnų gimusį iš moters (Gal 3, 29 – 4,7) bei Evangelija apie Kristaus gimimą (Lk 2, 1-7).  Jeruzalėje ši šventė buvo švenčiama Kathisma Theotokos (Dievo Gimdytojos poilsio) bažnyčioje, esančioje tarp Jeruzalės ir Betliejaus. Ši bažnyčia pastatyta toje vietoje, kur pasak Jokūbo proevangelijos Marija ilsėjosi prieš pasiekiant Betliejų.  Kita svarbi Marijos kulto vieta Jeruzalėje, tiesiogiai susijusi su Marijos mirtimi – tai Marijos kapo bažnyčia, pastatyta ant I a. nekropolio apie 450 m. Bažnyčia pastatyta Getsemanėje, kur bent jau nuo V a. pr. buvo gerbiamas Marijos kapas.  Tikriausiai V a. pab arba VI a. I p. Natalis Mariae virto koimesis Theotokos (Dievo Gimdytojos užmigimas). Yra išlikę liturginiai himnai šiai šventei iš 560 m.  Taip pat šventimo vieta perkelta iš Kathisma bažnyčios į Marijos kapo. Šios šventės turinio pasikeitimas įvyko palaipsniui, mat įprastai dies natalis buvo suprantama kaip šventojo gimimo Dangui diena, tad natūralu, kad Marijos dies natalis virto ne jos dieviškos motinystės, o jos dangiškos garbės paminėjimo diena. Tad ankstesnis šventės turinys persikėlė į naują Apreiškimo Marijai šventę. 

Panašus virsmas įvyko ir Aleksandrijos bažnyčioje, čia VI a. pr. Tobe mėnesio 21 d. (sausio 16 d.) minėta Marijos motinystės šventė tampa jos Dormitio (Užmigimo) švente. Iki 550 m. koptų liturgijoje įvedama nauja šventė skirta Marijos Paėmimui į Dangų – Mesore mėnesio 16 d. (rugpjūčio 9 d), taip gimsta savitas 206 dienų liturginis laikotarpis, nuo Marijos palaidojimo iki jos kūno prikėlimo. Marijos Užmigimo šventė greitai išplito po visą Rytų Bažnyčią ir buvo populiari, nes Imperatorius Mauricijus († 602 m.), VI a. pab ją įvedė visoje Bizantijos imperijoje ir nustatė jos datą – rugpjūčio 15 d. Tuo tarpu Vakaruose Marijos Paėmimo (Asumptio) šventė buvo minima VI a. II p. Galijos Bažnyčioje, sausio 18 d.  Romą ji pasiekė tik VII a. viduryje.

Katalikų Bažnyčios mokymas

Didieji Viduramžių teologai, tokie kaip šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, neskyrė šiai temai atskiro veikalo, tačiau savo darbuose visuomet tvirtino, kad Marija yra paimta į Dangų su kūnu ir siela. Šv. Bonaventūras († 1274 m.) teigė, kad Marijos laimė nebūtų buvusi pilnutinė, jei ji į Dangų būtų paimta be kūno, nes tik drauge su siela ir kūnu žmogus yra pilnas asmuo: „siela nėra asmuo, bet siela sujungta su kūnu yra asmuo. Yra apreikšta, kad ji yra ten [Danguje] su siela ir kūnu. Kitaip ji nepaveldėtų pilnutinio palaiminimo.“  Dauguma teologų rėmėsi IV Dievo Įsakymu, liepiančiu gerbti tėvus, tad Marijos Išaukštinimą jie laikė Kristaus meilės Motinai išraiška. Teigta, kad kūnas, kuris nešiojo ir pagimdė Dievą, negalėjo būti atiduotas sugraužti kirminams.  Įtakos tokiam teiginiui turėjo tuo metu plitęs mokymas apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą. Scholastinės teologijos mokymą šia tema galima išreikšti teze: potuit, voluit, fecit (Dievas galėjo tai padaryti, Jis norėjo tai padaryti, Jis tą padarė). Epochoje po Tridento Susirinkimo (1545 – 1563 m.) Marijos Dangun Ėmimas buvo aiškinamas remiantis šiomis priežastimis: 

1. Marija kaip Naujoji Ieva – Jos Išaukštinimas yra galutinė Moters pergalė prieš gyvatę (Pr 3,15); 

2. Nepertraukiamas Marijos ir Jos Sūnaus ryšys;

3. Nekaltojo Prasidėjimo privilegija ir asmeninis nenuodėmingumas;

4. Amžinoji Mergystė – kūnas nesuterštas nuodėme;

5. Marijoje Dievas parodė, kas laukia visų tikinčiųjų.

Dievo Tautos liudijimas

1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX savo apaštaline konstitucija Ineffabilis Deus dogmatizavo mokymą, kad Marija nuo pat pirmos savo prasidėjimo akimirkos buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės. Kartu ir mokymas, kad Marija po mirties į Dangų paimta su kūnu ir siela tapo daugiau nei Bažnyčios tradicija ar teologų mokymu, bet beveik būtina katalikams tikėti tiesa, nors ir nedogmatizuota.  Nesutepta gimtosios ir jokios asmeninės nuodėmės, tuo būdama išskirtinė iš visos žmonijos, Marija negalėjo patirti mirties kaip nuodėmės pasekmės ir sutrūnyti kape. Tad jos pomirtinis išaukštinimas atrodė teologiškai teisingiausia ir patikimiausia bei labiausiai pagrįsta idėja. Todėl kilo idėja dogmatizuoti ir šį mokymą. Tarp 1849 – 1950 m. į Vatikaną buvo nusiųsti 113 kardinolų, 18 patriarchų, 2500 vyskupų, 32 000 kunigų ir vienuolių, 50 000 moterų vienuolių ir 8 000 000 pasauliečių prašymai paskelbti Marijos Ėmimo į Dangų dogmą.  Popiežius Pijus XII (1939 – 1958 m.) nuo savo pontifikato pradžios domėjosi šiuo klausimu, iniciavo istorinius ir teologinius tyrimus apie Marijos Ėminą į Dangų, o 1946 m išleido encikliką Deiparae Virginis Mariae, kurioje klausė hierarchų nuomonės: „Mes norime sužinoti, ar jūs, garbingieji broliai, su remdamiesi savo mokslingumu ir išmintimi galvojate, kad Nekaltosios Mergelės Marijos Paėmimas su kūnu gali būti pateiktas ir apibrėžtas kaip tikėjimo dogma ir ar greta jūsų pačių noro to trokšta ir jūsų dvasininkija bei žmonės.“  Iš parašiusių 1181 vyskupų, su dogmos definicija nesutiko 22 (6 iš jų netikėjo, kad tai apreikšta tiesa, o 16 nematė tam būtinybės), iš 29 abatų ir prelatų nesutiko 2, iš 206 apaštalinių vikarų – 3, iš 381 titulinio vyskupo – 5.  Gavęs Dievo Tautos pritarimą, popiežius nusprendė šią tiesą dogmatizuoti.

Dogmos aspektai

1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII savo apaštaline konstitucija Munificentissimus Deus, dogmatizavo mokymą, kad Mergelė Marija po mirties į Dangų buvo paimta su siela ir kūnu: „Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“  Aiškindamas šį Marijos gyvenimo slėpinį, popiežius išskiria kelis aspektus, kurie liudija šios tikėjimo tiesos teisingumą:

Nekaltojo Prasidėjimo privilegija – Pijus XII moko, kad kiekvienam žmogui lemta patirti mirtį ir kūno suirimą ir tik tuomet gauti atpildą iš Dievo. Tik laikų pabaigoje kūnas bus prikeltas ir sujungtas su siela. Kadangi Marija pradėta be gimtosios nuodėmės, jai ši bendra taisyklė negalioja ir jos kūno pašlovinimo nereikėjo laukti iki laikų pabaigos. 

Marijos ryšys su Kristumi – Marija kaip Naujoji Ieva ir kaip Dievo Sūnaus Motinai, visiškai priklauso Kristui ir yra su Juo glaudžiai susieta. Ji kartu su Kristumi dalyvavo kovoje prieš piktąją dvasią – gyvatę (plg Pr 3,15), todėl dabar dalyvauja ir Kristaus pergalėje: „Todėl, kaip šlovingas Kristaus prisikėlimas buvo esminė šios pergalės dalis ir galutinis ženklas, taip ir ta kova, kuri Palaimintajai Mergelei ir Jos Dieviškajam Sūnui buvo bendra, turi užsibaigti jos mergiško kūno išaukštinimu.“ 

Bažnyčios Mokymas – Popiežius apžvelgia Bažnyčios Mokymą šiuo klausimu. Jis cituoja šv. Joną Damaskietį, šv. Germaną iš Konstantinopolio, Amadėjų iš Lozanos, šv. Antaną Paduvietį, šv. Albertą Didijį, Šv. Tomą Akvinietį, šv. Bernardiną Sienietį, šv. Robertą Belarminą, šv. Pranciškų Salezą ir kitus. Pasiremdamas tuo, kad ilgus amžius Bažnyčios Mokymas šia tema buvo panašus, popiežius pripažįsta tai kaip įrodymą, jog Marijos Ėmimas į Dangų yra Dievo apreikšta tiesa, kadangi Bažnyčią veda Šventoji Dvasia: „tuo būdu iš įprastinio mokomojo Bažnyčios autoriteto visuotinio sutarimo, mes gauname tikrą ir tvirtą įrodymą, kad Palaimintosios Mergelės Marijos kūno Paėmimas į Dangų, kurio savo prigimtinėmis jėgomis tikrai negalėtų pažinti jokia žmogaus proto galia, kadangi tai yra susieją su skaisčiojo mylinčios Dievo Motinos kūno išaukštinimu danguje, yra tiesa, kuri buvo apreikšta Dievo, ir todėl visi Bažnyčios vaikai turi tuo tvirtai ir ištikimai tikėti.“ 

Dievo Tautos liudijimas – Pijus XII pamini daugybę prašymų paskelbti šią dogmą, teigiamus atsiliepimus į jo apaštalinį laišką Deiparae Virginis Mariae bei nenutrūkstamą Dievo Tautos pamaldumo pašlovintajai Dievo Motinai liudijimą,  kuris sutapdamas su Bažnyčios Mokymu, leidžia čia atpažinti Dievo veikimą: „Šis nuostabus vyskupų bei tikinčiųjų sutarimas patvirtina, kad Dievo Motinos kūno paėmimas į dangų gali būti apibrėžtas kaip tikėjimo dogma, kadangi jis parodo mums sutapimą įprastinio Bažnyčios mokomojo autoriteto mokymo su tikėjimu krikščioniškosios liaudies, kurią tas pats mokomasis autoritetas palaiko ir nukreipia, taip savaime ir visiškai tikru ir neklaidingu būdu įrodydamas šią privilegiją esant Dievo apreikšta tiesa ir glūdinčią <...> dieviškame depozite.“ 

Liturgijos liudijimas – kadangi liturgija „yra dangiškųjų tiesų išpažinimas, pavaldus aukščiausiajam mokomajam Bažnyčios autoritetui, [ji] gali pateikti ne mažesnės vertės įrodymų ir liudijimų, kai sprendžiama dėl kokio nors atskiro krikščioniškos doktrinos punkto.“  Popiežius pateikia Marijos Ėmimo į Dangų šventės raidą ir liturgines maldas, tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų Bažnyčios liturginio šios šventės lobyno. Popiežius pastebi, kad liturgija kyla iš tikėjimo, todėl toks visur paplitęs ir iškilmingas šios šventės minėjimas, įrodo, kad ši tikėjimo tiesa yra sava ir priimtina.

Pavyzdys ir viltis tikintiesiems - Galiausiai popiežius paliečia savo laikmečio žaizdas – materialistines diktatūras, kurios sukėlė II Pasaulinį karą ir savo ideologijose nuvertino žmogaus kūną, laikydamos jį tik įrankiu, todėl viliasi, kad išaukštintos Dievo Motinos pavyzdys aiškiausiai paliudys, kas laukia kiekvieno tikinčiojo laikų pabaigoje: „todėl, kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų plaukiantis moralinis sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos. Pagaliau, viliamės, kad tikėjimas Marijos kūno Paėmimu į dangų padarys mūsų tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.“

Žolinės šventė mums primena svarbią tiesą, kad mūsų gyvenimo tikslas yra Dangus. Ne žemė. Ne užauginti vaiką, pastatyti namą bei pasodinti medį, - bet išgelbėti savo sielą ir nueiti į Dangų. Taip, šioje žemėje yra daug gražių ir nuostabių dalykų, tačiau Ten – nesuskaičiuojamai kartų gražiau ir nuostabiau. Prašykime mūsų dvasinės Motinos lydėti mūsų žingsnius į dangiškąją Tėvynę.

84. Deja, kasdieninė patirtis liudija, kad tas, kuris kelia skyrybų klausimą, planuoja iš naujo susituokti, aišku, be katalikiškų bažnytinių sakramentų. Kadangi skyrybos yra nelaimė, kuri, kaip ir visos nelaimės, vis dažniau pasitaiko ir katalikiškoje aplinkoje, būtinas neatidėliotinas šios problemos sprendimas. Šį klausimą tiesiogiai sprendė Susirinkimo Tėvai. Juk Bažnyčia įkurta tam, kad visus žmones, ypač pakrikštytuosius, vestų į išganymą, ir ji negali palikti pačių likimui tų, kurie, jau susieti sakramentiniu ryšiu, bandė sudaryti naują santuoką. Bažnyčia taip pat nenuilsdama stengsis atiduoti jų dispozicijai savo turimas išganymo priemones.

Tegul ganytojai žino, kad dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį. Juk yra skirtumas tarp tų, kurie stengėsi išsaugoti pirmąją santuoką ir visai neteisingai buvo palikti, ir tų, kurie suardė teisėtą santuoką dėl sunkios savo kaltės. Pagaliau yra ir tokių, kurie iš naujo susituokė, kad galėtų išauklėti vaikus, o jų sąžinė subjektyviai įsitikinusi, jog galutinai iširusi ankstesnė santuoka niekada nebuvo teisėta.

Kartu su Susirinkimu karštai kviečiu ganytojus ir visą tikinčiųjų bendruomenę teikti paramą išsiskyrusiems, nuoširdžiai rūpinantis, kad jie nesijaustų atskirti nuo Bažnyčios; jei gali, be abejonės, turi dalyvauti jos gyvenime. Tebūnie skatinami klausytis Dievo Žodžio, dalyvauti šv. Mišiose, ištvermingai melstis, aktyviau įsijungti į bendruomeninę meilės ir teisingumo veiklą, krikščioniškai auklėti vaikus, ugdyti atgailos dvasią ir rūpintis atgailos darbais, tuo būdu nuolat prašant Dievo malonės. Tegu Bažnyčia meldžiasi už juos, tegu juos drąsina, tegu būna gailestinga motina, kuri palaiko jų tikėjimą ir viltį.

Tačiau Bažnyčia iš naujo patvirtina savo nuostatą, kuri remiasi Šventuoju Raštu, neleisdama priimti eucharistinės Komunijos išsiskyrusiems, kurie sudarė naują santuoką. Jiems negali būti leista priimti Komuniją nuo to momento, kai jų gyvenimo būdas objektyviai prieštarauja meilei tarp Kristaus ir Bažnyčios, meilei, kurią išreiškia ir įgyvendina Eucharistija. Be to, yra ir kitas motyvas: leidimas priimti jiems Eucharistiją galėtų suklaidinti tikinčiuosius ar versti juos abejoti Bažnyčios mokymu apie santuokos neišardomumą.

Susitaikyti – priimdami Atgailos sakramentą, kuris atvertų kelią eucharistinei Komunijai, – gali tik tie, kurie, gailėdamiesi, kad buvo neištikimi Kristui, yra pasirengę taip sutvarkyti savo gyvenimą, kad jis neprieštarautų santuokos neišardomumui. Tai bus tada, kai vyras ir moteris dėl svarbių priežasčių – pavyzdžiui, vaikų auklėjimo, – negali išsiskirti ir „nusprendžia gyventi visiškai santūriai arba susilaikydami nuo aktų, kurie leistini tik sutuoktiniams“.

Panašiai pagarba, skirta Santuokos sakramentui, patiems sutuoktiniams, jų giminaičiams ir tikinčiųjų bendruomenei, draudžia ganytojui dėl kokių nors motyvų ar priežasčių iš naujo besituokiantiems išsiskyrusiems teikti kokias nors bažnytines apeigas. Juk tai sudarytų naujos sakramentinės santuokos įspūdį ir galėtų suklaidinti, tarsi teisėtai sudaryta santuoka gali būti išardyta.

Taip elgdamasi Bažnyčia yra ištikima Kristui ir Jo tiesai; taip pat vadovaujasi motiniškumo jausmu savo vaikams, ypač tiems, kurie buvo nekalti, kad juos paliko teisėtas sutuoktinis.

Bažnyčia tvirtai tiki, jog net tie, kurie neįvykdė Viešpaties įsakymo ir iki šio laiko taip gyvena, gali gauti iš Viešpaties atsivertimo ir išganymo malonę, jeigu ištvermingai melsis, atgailaus ir mylės. 

---

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.

II. Kai kurie ūkinio ir socialinio klausimo atžvilgiai

Po karčių nuostolių, po kietų suvaržymų ir ypatingai po baiminančio netikrumo, žmonija laukia, šiam karui pasibaigus, gilaus ir galutinio šios liūdnos būklės pagerėjimo. Valstybių vyrų pažadai, mokslininkų ir technikų įvairios mintys ir pasiūlymai, bedvasės ūkinės ir visuomeninės santvarkos nelaimingose aukose pažadino apgaulingą lūkestį — gimsiant visiškai naują pasaulį, perdėtą tūkstančio metų visuotinės laimės viešpatavimo viltį.

Tokia nuotaika teikia palankią dirvą radikaliausių programų propagandai. Ta propaganda skiepija dvasiose kad ir suprantamą, betgi neišmintingą ir nepateisinamą nekantravimą, kuris nieko nelaukia iš organinių reformų, bet visko — iš perversmų ir smurto veiksmų.

Ir krikščionis rimtai išgyvena mūsų laikų trūkumus bei skurdą. Tačiau priešingai anoms kraštutinėms srovėms, krikščionis pasirinkdami pagalbos priemones, lieka ištikimi tiems dėsniams, kuriuos patyrimas, sveikas protas ir krikščioniškoji socialinė etika deda pagrindan, kaip principus kiekvienai teisingai reformai.

Jau Mūsų pirmtakas nepamirštamos atminties p. Įgimta teisė Popiežius Leonas XIII savo garsiojoje Enciklikoje „Rerum novarum" pastatė pagrindinį dėsnį, pagal kurį visokioje teisingoje ūkinėje ir visuomeninėje santvarkoje „teisė į privatinę nuosavybę turi likti kaip nepajudinamas pagrindas". Taigi yra tikra, kad Bažnyčia visuomet pripažino „prigimties suteiktą teisę į asmeninę nuosavybę, įskaitant ir paveldėjimo teisę" (1). Ne mažiau yra tikra, kad šią asmeninę nuosavybę pirmoje eilėje sudaro natūralūs darbo vaisiai, žmogaus įtemptos kūrybos išdava. Nuosavybės įsigijimas dirbančio ryžtinga valia turi tą skatinantį pagrindą, kad įgalina rankų jėgomis užtikrinti ir pagerinti savo paties ir visos šeimos egzistenciją. Dirbantysis nori tokiu būdu sukurti sau ir saviesiems teisingos laisvės pagrindą, ir tai ne tik ūkinės, bet ir politinės, ir kultūrinės, ir religinės srities, kiek jų reikalavimai yra teisingi.

Krikščioniškoji sąžinė negali pakęsti kaip teisingos visuomenės tokios santvarkos, kuri įgimtą teisę į asmeninę nuosavybę, į kasdieninio vartojimo daiktus ar į produkcijos įrankius arba iš pagrindų paneigia ir praktiškai panaikina, arba palieka tiktai teorinę teisę be praktiškos vertės.

Ne daugiau galima pritarti ir toms sistemoms, kurios teisę į privačią nuosavybę, tiesa, pripažįsta, tačiau jai teikia visai klaidingą prasmę, tokiu būdu taip pat prieštaraudamos tikrai ir sveikai visuomenės santvarkai.

Dėl šios priežasties Bažnyčia yra pasmerkusi kaip prigimties teisei priešingą pvz. tokį kapitalizmą, kuris pagrįstas ta klaidinga pažiūra, anot kurios, savininkas į savo nuosavybę turi neribotą teisę, jokiu būdu nesubordinuotą bendrajam gėriui.

Šiandien taip pat dažnai mes matome, kaip vis pastoviai daugėjanti darbininkų masė atsiduria prieš nežmonišką ūkio gėrybių sutelkimą, kurios — dažnai visokių anoniminių firmų skraiste — sugeba išsisukti nuo visuomeninių pareigų ir darbininkiją padaro nepajėgią įsigyti kokią nors asmeninę nuosavybę.

Mes matome, kaip nyksta ir praranda savo vietą visuomeniniame gyvenime smulkioji ir vidutinė nuosavybė, kadangi ji yra sunkiai slegiama ir verčiama vis sunkiau ir beviltiškiau gintis.

Vienoje pusėje mes matome neapskaičiuojamus turtus, kurie užvaldo privatų ir viešąjį ūkinį, o kartais net ir pilietinį gyvenimą, iš kitos pusės — nesuskaitomą daugybę tų, kurie, neturėdami nei tiesioginio, nei netiesioginio savo egzistencijos užtikrinimo, neteikia daugiau jokios vertės tikrosioms ir aukštosioms dvasinėms vertybėms, neturi jokio supratimo ir jokio pasiilgimo tikrosios laisvės; nieko negalvodami, jie visiškai pasiduoda bet kokiai partijai, pasidaro vergiški sekėjai kiekvieno iš tų, kurie jiems pažada nesvarbu kokiu keliu suteikti duonos ir ramybės. Ir patyrimas parodė, kokią tironiją žmonija gali sukurti tokiomis sąlygomis net mūsų laikais

Bažnyčia, gindama privačios nuosavybės teisę, tuo siekia aukšto etinio — socialinio tikslo, ji toli gražu nemano, be jokių pataisų ir atodairos pritarti dabartinei tvarkai, tarsi joje matytų dieviškosios valios išraišką. Ji nemano tik ginti turtuolius ir plutokratus prieš vargšus ir nieko neturinčius. Visai priešingai! Nuo pat savo pradžios jinai buvo gynėja prispaustųjų ir silpnųjų nuo galingųjų tironijos ir visados stojo už teisingus dirbančiųjų luomo reikalavimus, kovodama prieš bet kokią neteisybę. Tais visais būdais Bažnyčia siekia privačios nuosavybės instituciją padaryti tuo, kuo ji turi būti pagal dieviškosios išminties ir prigimties tvarkos planus: visuomeninė santvarkos pagrindiniu akmeniu, būtinu dalyku, kad žmogaus darbas teiktų jam malonumo, būtų paskatinimu veikliai siekti laikinių ir amžinųjų tikslų ir tuo pačiu būtų akstinu žmogaus laisvei ir jos vertei. Žmogus gi sutvertas panašus į Dievą, į tą patį, kuris nuo pat pradžios žmogų skyrė viešpatauti medžiaginiams daiktams žmogaus naudai ir labui.

Atimki iš dirbančio žmogaus viltį įsigyti asmeniškon nuosavybėn bet kokių gėrybių — kokį kitą paskatą galėtum jam pasiūlyti, kad jį paragintum imtis intensyvaus darbo, ypač šiais laikais, kada nemaža žmonių ir tautų yra viską praradę ir nieko kito negali vadinti savu, išskyrus pajėgumą dirbti? Arba gal nori visiems laikams palikti karo laiko ūkį, tą prievartos ūkį, per kurį kai kuriuose kraštuose vyriausybės turi jėga suėmusios į savo rankas visas gamybos priemones ir suprantama, kietos drausmės botagu, pačios visais ir viskuo rūpinasi? Arba galvojama visa pavergti vienos politinės grupės diktatūrai, kuri pati save iškelia į valdančiųjų klasę ir kaip tokia pasisavina visas gamybos priemones, — tačiau tuo pačiu ir tą dieną bei to išvadoje pavienių asmenų darbo laisvę?

Ateities socialinė ir ūkinė politika, derinanti valstybės, visuomenės ir profesinių korporacijų veiklą, bus aukštasis krikščionių veiklos tikslas - tikras visuomeninio gyvenimo vieningumas ir tautinis ūkis su normalia gamyba pastoviai galimi tik tada pasiekti, kai jie gerbs ir gins gyvybiškai svarbų privatinės nuosavybės vaidmenį su jos asmenine ir visuomenine reikšme. Kur metodai ir sistema, kaip kad nuosavybė dabar yra laikinai paskirstyta, šiam tikslui sudaro kliūtį, — kas nebūtinai ir ne visada kyla iš privačios nuosavybės augimo, — visuomenės labui valstybė gali įsikišti ir nuosavybės vartojimo būdus sutvarkyti ir, jeigu kitu prieinamu keliu nerandama išeities, tai už atitinkamą atlyginimą privačią nuosavybę panaudoti. Tuo pačiu tikslu smulkieji ir vidutiniai savininkai žemės ūkyje, įvairiuose amatuose, prekyboje ir pramonėje privalo būti ginami ir apsaugojami. Reikia išlaikyti jų pirmavimą ir jungiantis į įvairias bendroves. Kur šiandien didelės įmonės pasirodo dar esančios produktingesnės, ten turi būti sudaryta galimybė darbo sutartis palengvinančiai papildyti bendruomeninėmis sutartimis (2).

Niekas tenesako, kad tokiai santvarkai prieštaraujanti techninė pažanga. Savo įsibėgėjimu technika visur vedanti į milžiniškas įmones ir milžiniškas organizacijas, prieš kurias turi neišvengiamai suklupti visuomenės santvarka, paremta pavienių asmenų privačia nuosavybe. Ne, techniškoji pažanga toli gražu nenulemia ūkinio gyvenimo, kaip koks fatališkas neišvengiamas faktas. Technika dažnai betgi dirbtinai nusilenkė visokių machinacijų egoistiniams apskaičiuotiems reikalavimams, kad patenkintų nepasotinamą kapitalo dauginimą. O kodėl šis nepasotinamas kapitalizmas neturėtų nusilenkti būtinumui visų privatinę nuosavybę, tą visuomeninį santvarkos kertinį akmenį, išsaugoti ir garantuoti? Ir technikos pažanga visuomenės gyvenime yra tik vienas iš faktorių ir kaip toks neturi būti pastatytas aukščiau už bendrąjį gerą. Ir ta pažanga verčiau turi būti pagrįsta bendruoju geru ir jam subordinuota.

Šis karas išbloškė iš senojo kelio visas žmonių veiklos sritis ir pasuko jas nauja vaga. Jam pasibaigus iškils karšta kova tarp įvairių srovių ir nuomonių dėl busimųjų socialinės santvarkos formų. Tuo atveju krikščioniškajai visuomeninei pažiūrai tenka sunkus, bet užtat garbingas uždavinys. Kitų doktrinų sekėjams ji privalo teoriškai ir praktiškai įrodyti, kaip šioje taikiam žmonijos sugyvenimo išsivystymui ir taip svarbioje srityje — tikrojo teisingumo reikalavimai gali būti puikiai suderinti su krikščioniškaisiais dėsniais, kad iš to suderinimo plaukia išganymas ir gerovė visiems, kurie, atsisakydami prietarų ir aistrų, moka savas ausis atidaryti tiesai. Mes tvirtai pasitikime, kad katalikų pasaulio Mūsų ištikimieji sūnūs ir dukros, kaip krikščioniškųjų visuomeninių idėjų didvyriai — nors tai pareikalautų žymaus savęs atsižadėjimo — prisidės prie vis platesnio įgyvendinimo to socialinio teisingumo, kurio turi trokšti ir alkti visi tikri Kristaus mokiniai.

(1) Plg. Rerum novarum.

(2) Plg. Rerum novarum.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Šaltinis: www.propatria.lt

Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius Antrojo Pasaulinio karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.

I. Krikščioniškosios kultūros gynimas

Šiandien baigiasi penkeri metai nuo karo pradžios. Žmonija, atsigręžusi į praeitį, peržvelgia tą kelią, kraujo ir ašarų kelią, kuriuo ji ėjo šį tamsų penkerių metų laikotarpį. Ir jinai sudreba prieš tą vargo bedugnę, į kurią ją įstūmė smurto ir laukinės jėgos viešpatavimo dvasia. Tačiau, prisimindama praeitį, žmonija nenustoja drąsos. Jinai greičiau su smalsumu tyrinėja tos nepataisomos dvasinės ir medžiaginės katastrofos priežastis, pasiryžusi būtinai panaudoti pačią sėkmingiausią priemonę, kad užbėgtų už akių tai baisiai tragedijai, galinčiai pasikartoti kitomis formomis.

Daugelis gerai nusiteikusiu sielų, sukrėstos, tokios daugybės griuvėsių ir pelenų pabunda tarytum iš sunkaus sapno ir dairosi, ar kartais ir kitur — tų stovyklose, kurie iki šiol buvo laikomi tolimais ir svetimais — neatsirastų bendraminčių ir bendrų kovotojų dideliam pasaulio atstatymo darbui, to pasaulio, kurio pamatai yra išjudinti, kurio esminė struktūra sugriuvo.

Tikrai, nieko nėra natūralesnio, nieko tinkamesnio — pavartojant būtinas atsargumo priemones — nieko labiau įpareigojančio.

Tiems, kurie didžiuojasi krikščionių vardu ir savo tikėjimą į Kristų išpažįsta neiškreiptai bei savo elgesiu, ištikimumu Kristaus įstatymams, šis noras ir nuolatinis nusiteikimas tikrai broliškos solidarios dvasios vadovaujamam bendradarbiavimui yra ne tik privalomas paprastas piliečio pareigų atlikimas; jiems įstatymas yra nepalyginti aukštesnės vertės: tai yra Dievo ir artimo meilės įstatymas, iš kurio kyla anas sąžinės reikalavimas. Tas reikalavimas sutvirtinamas dabar mūsų gyvenamo momento ženklais ir supratimu — kokio pajėgų įtempimo reikalauja tautų išgelbėjimas.

Taip istorijos laiko rodyklė šiandien visai žmonijai atskleidžia sunkaus likimo lemiamą valandą. Senas pasaulis guli griuvėsiuose. Matyti kiek galint greičiau kylant iš griuvėsių naują pasaulį, sveikesnį, teisingumo atžvilgiu geriau sutvarkytą pasaulį, geriau besiderinantį su žmogaus prigimties reikalavimais pasaulį: toks yra iškankintų tautų degantis troškimas. Kokie bus statybos vadovai, kurie paruoštų naujo statinio ir jo pagrindų planą? Kokie bus proto darbininkai, kurie duos jam galutinį pavidalą?

Ar po tokių skaudžių ir nepagydomų praeities klaidų turėtų sekti kitos ne mažiau apgailėtinos? Ar pasaulis turėtų nuolatos blaškytis iš vieno kraštutinumo į kitą? Ar pagaliau švytuoklė sustos, išmintingieji tautų vadovai sustabdys ją tvirtai tuose dėsniuose ir išvadose, kurie neprieštarauja dieviškajai teisei, žmogiškajai, o ypač krikščioniškajai sąžinei?

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Europos ir pasaulio krikščioniškosios kultūros likimas. Krikščioniškoji kultūra! Ji toli gražu nekliudo ir nestelbia daugelio savarankiškų ir tokių įvairių pilietinio gyvenimo formų, kuriame pasireiškia kiekvienos tautos savotiškumas. Ji siekia to gyvenimo šaknų ir jas perima aukščiausiais doroviniais dėsniais, kurie yra: į žmonių širdis įrašytas žmonių Tvėrėjo įstatymas, iš Dievo kyląs prigimties įstatymas, pagrindinės teisės ir neliečiamas žmogiškojo asmens garbingumas. Kad būtų šiems dėsniams palankesnės žmonių valios, krikščioniškoji kultūra įkvepia atskiriems asmenims, visai tautai, tautų bendruomenei energijos, kokios nė iš tolo nepajėgia suteikti jokia žmogiškoji galia, ir kartu jinai, pagal prigimties jėgas, teikia apsaugą ir apgina nuo tų nuodingų pradų, kurie gresia sugriauti dorovinę tvarką.

Iš to aišku, kad krikščioniškoji kultūra įvairios kilmės kultūrų sveikųjų elementų ne tik neslopina ar neatmeta, bet pagrindiniuose jų siekimuose juos suderina ir tokiu būdu sukuria visas apimančių jausmų ir dorovinio pajautimo vienybę. Tokia vienybė yra tvirčiausias pagrindas tikrai taikai, socialiniam teisingumui ir broliškai meilei tarp visų žmonijos didelės šeimos narių.

Pastarieji šimtmečiai buvo liudininkai tos pilnos prieštaravimų raidos, kaip tai parodo to laiko istorija. Iš vienos pusės, sistemingai kastasi po krikščioniškosios kultūros pagrindais, tuo tarpu iš kitos pusės, ta kultūra vis labiau plito visose tautose. Europa ir kiti žemės kraštai gyvena, tiesa, įvairaus laipsnio ir masto, dar vis tomis krikščioniškos minties lobyno jėgomis ir pagrindais, kuriuos jie paveldėjo su dvasine giminyste krikščionybei. Kai kurie šį brangų paveldėjimą pamiršo, jie jo nebe- brangina ir net atmeta. Tačiau šio paveldėjimo faktas vis tiek pasilieka. Sūnus gali išsiginti savo motinos, tačiau dėl to nesiliauja jos priklausęs savo kūno ir dvasinės gyvybės kilmės atžvilgiu. Taip atsitinka ir čia su sūnumis, kurie iš tėvo namų pabėgo ir nuo jo atšalo: jie visados girdi krikščioniškosios kultūros atgarsį, kartais nesąmoningai, tarsi kraujo balsą, ir tai dažnai juos apsaugoja ir apgina, kad savo mąstyme ir elgesyje visiškai jų nenugalėtų ir nepavergtų klaidingos idėjos, kurioms jie pritaria ar faktiškai yra net atsidavę.

Visų gerai nusiteikusių ir kilniadvasių teisingas supratimas, atsidavimas, drąsa, išradinga dvasia ir broliškos meilės jausmas nurodys saiką ir laipsnį, kuriuo krikščioniškas galvojimas skatinamai ir kūrybingai galės dalyvauti milžiniškame bendruomeninio, ūkiško ir tarptautinio gyvenimo atstatymo darbe, pagal planą, kuris neprieštarautų krikščioniškosios kultūros religiniam ir doriniam turiniui.

Tam tikslui Mes kreipiamės su gyvu paraginimu į visus mūsų sūnus ir dukteris plačiajame pasaulyje. Kreipiamės kartu ir į tuos, kurie nors Bažnyčiai ir nepriklauso, tačiau šią valandą gal nepakeičiamu sprendimu yra surišti su mumis teisingai įvertinti nepaprastą šio momento svarbą ir suprasti, kad krikščioniškosios kultūros lobiams ištikimumas ir vyriškas jos gynimas nuo visų bedieviškų prieškrikščioniškų srovių turi stovėti daug aukščiau už bet kokį atsitiktinais motyvais atsiradusį bendradarbiavimą su skirtingos ideologinėmis srovėmis ir socialinėmis jėgomis. Ši krikščioniškajai kultūrai ištikimybė yra tas svarbiausias dalykas, kuris niekad ir jokia kaina neturi būti paaukotas už jokią laikiną naudą ir už jokias kintančias kombinacijas.

Tikėdami viliamės, kad šis Mūsų paraginimas suras pasaulyje vertą atgarsį milijonuose sielų. Tuo Mes labiau už viską siekiame to tikro ir vaisingo bendradarbiavimo visose srityse, kuriose geresnės teisinės būklės kūrimo, atrodo, ypatingai reikalauja ir krikščioniškasis požiūris.

Tai pirmoje eilėje galioja visam kompleksui didžiųjų problemų, kurios turi ryšio su ūkinės ir visuomeninės santvarkos sukūrimu, kuri daugiau atitiktų amžinąjį Dievo įstatymą ir geriau derintųsi su žmogaus verte. Pagal krikščioniškąją pažiūrą vienas iš esminių tos problemos elementų yra proletariato pakėlimas. Tai darbas, kurio drąsus ir didžiadvasiškas įgyvendinimas kiekvienam tikram Kristaus sekėjui turi stovėti prieš akis ne tik kaip žemiškos pažangos žingsnis, bet kaip dorovinės pareigos atlikimas.

(Bus daugiau)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Popiežiaus Pranciškaus enciklika "Laudato Si'" katalikiškame pasaulyje ir už jo ribų sukėlė daugybę diskusijų. Kai kurie jos teiginiai sulaukė pagyrų iš kairiųjų pasaulio valstybių vadovų ir ne mažiau kritikos iš konservatyvių katalikų. Pristatome internetinio dienraščio "The Stream" parengtą santrauką, kurioje atrinktos kai kurios vertingos enciklikos ištraukos, kurių tikriausiai neišvysite sekuliariosios žiniasklaidos antraštėse, kalbančiose vien apie klimato kaitą ir globalinį atšilimą.

1. Kūrinija turi Kūrėją ir yra daugiau nei vien „evoliucionavusi gamta“

(75) Dvasingumas, užmirštantis Dievą kaip visagalį Kūrėją, yra nepriimtinas. Tuomet pradedame garbinti žemiškąsias jėgas arba uzurpuojame Dievo vietą, net imdami teigti, jog turime neribotą teisę trypti Jo kūrinijos pėdsakus. Geriausias būdas sugrąžinti vyrus ir moteris į jiems teisėtai priklausančią vietą, nutraukiant jų absoliutaus dominavimo žemėje pretenziją, yra vėl pradėti kalbėti apie Tėvo asmenį, kuris kuria ir kuriam vieninteliam priklauso pasaulis. Kitu atveju žmonės visada bandys tikrovei primesti savus įstatymus ir interesus.

(77) „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs“ (Ps 33,6). Tai mums sako, kad pasaulis atsirado dėl sprendimo, ne dėl chaoso ar atsitiktinumo, ir tai jį tik dar labiau išaukština. Kuriantysis žodis išreiškia laisvą pasirinkimą. Visata neatsirado kaip savavališkos visagalybės, jėgos demonstravimo ar troškimo pasirodyti rezultatas. Kūrinija yra meilės tvarkos dalis. Dievo meilė yra fundamentali visus kūrinius judinanti jėga: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs" (Išm 11,24). Taigi kiekvienas kūrinys yra Tėvo švelnumo, suteikiančio vietą pasaulyje, objektas. Net trumpalaikis paties mažiausio kūrinio gyvenimas yra Jo meilės objektas, ir Dievas apglėbia savo meile tas kelias jo egzistavimo sekundes. Šv. Bazilijus Didysis apibūdino Kūrėją kaip „neišmatuojamą gėrį“, o Dantė Aligjeris kalbėjo apie „meilę, judinančią saulę ir žvaigždes“. Dėl tos priežasties galime kilti nuo sukurtų būtybių iki „Dievo didybės ir Jo mylinčio gailestingumo“.

2. Žmogaus ekologija reiškia vyriškumo ir moteriškumo skirtumų pripažinimą bei vertinimą

(155) Žmogaus ekologija implikuoja dar kai ką labai reikšmingo: ryšį tarp žmogaus gyvenimo ir moralinio įstatymo, kuris įrašytas mūsų prigimtyje ir kuris būtinas kuriant kilnesnę aplinką. Popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie „žmogaus ekologiją“, besiremiančią tuo, kad „žmogus taip pat turi prigimtį, kurią privalo gerbti, ir negali manipuliuoti kaip panorėjęs“. Užtenka pripažinti, kad mūsų kūnas nustato tiesioginį mūsų santykį su aplinka ir kitomis gyvomis būtybėmis. Tam, kad galėtume pasveikinti ir priimti visą pasaulį kaip iš Tėvo gautą dovaną ir mūsų bendrus namus, turime savo pačių kūnus pripažinti esant Dievo dovana. Tuo metu manymas, kad turime absoliučią valdžią savo kūnų atžvilgiu, virsta, nors dažnai subtiliai, įsitikinimu, kad turime neribotą valdžią visai kūrinijai. Mokymasis priimti savo kūną, juo rūpintis ir gerbti jo giliausią paskirtį, yra pagrindinis žmogaus ekologijos elementas. Taip pat yra būtina vertinti savo moteriškumą arba vyriškumą tam, kad pažintume save susidurdami su kitu, kitokiu nei aš. Tokiu būdu galime džiaugsmingai priimti ypatingas kito vyro ar moters dovanas, Dievo Kūrėjo darbą, ir abipusiai praturtėti. Būtų nesveikas toks požiūris, kuris siektų „paneigti lyčių skirtumus, nes nebežinoma, ką su jais daryti“.

3. Jėzus pašventina žmogaus darbą

(98) Jėzus dirbo savomis rankomis, kasdien susidurdamas su materija, kurią sukūrė Dievas, ir jai savo meistriškumu teikė formą. Sukrečia, kad didžioji dalis Jo gyvenimo buvo paskirta šioms paprastoms gyvenimo užduotims, tarsi nekeliančioms jokio susižavėjimo: „Ar jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6,3). Šiuo būdu Jis pašventino žmogaus darbą ir apdovanojo jį ypatinga svarba mūsų vystymuisi. Kaip mokė šv. Jonas Paulius II, „kentėdamas darbo triūsą kartu su Kristumi, nukryžiuotu dėl mūsų, žmogus tam tikra prasme bendradarbiauja su Dievo Sūnumi atperkant žmoniją“.

4. Pakelkite akis nuo savo telefonų ir susitikite vieni su kitais

(47) Kai žiniasklaida ir skaitmeninis pasaulis apima visas mūsų gyvenimo sritis, jų įtaka gali neleisti žmonėms išmokti išmintingai gyventi, giliai mąstyti ir dosniai mylėti. Taip rizikuojame, kad didieji praeities išminčiai liks neišgirsti per visą tą triukšmą ir pamišimą, kurį sukelia informacijos perteklius. Reikia stengtis, kad ši žiniasklaida taptų naujojo kultūrinio žmonijos progreso šaltiniu, o ne grėsme mūsų giliausiems turtams. Tikroji išmintis, kaip savęs tyrinėjimo, dialogo ir dosnaus susitikimo tarp žmonių vaisius, nėra įgyjama paprastu duomenų kaupimu, kuris galiausiai veda prie pertekliaus ir sumišimo, tam tikros protinės taršos. Tikruosius santykius su kitais, kartu su visais iššūkiais, kurie su jais susiję, dabar pakeičia virtuali komunikacija, kuri įgalina mus užsigeidus paprastai rinktis ar nutraukti santykius. Taip duodama pradžia visiškai naujo tipo nenatūraliai emocijai, turinčiai daugiau bendro su prietaisais ir tuo, kas rodoma ekrane, nei su žmonėmis ir prigimtimi.

5. Gelbėkite žmonių kūdikius

(120) Kadangi viskas yra tarpusavyje susiję, rūpinimasis gamtos apsauga nesuderinamas su aborto pateisinimu. Kaip mes galime nuoširdžiai mokyti rūpinimosi kitomis pažeidžiamomis būtybėmis svarbos, kad ir kiek jos keltų problemų, jei nesugebame apsaugoti žmogaus embriono, net jei jo buvimas yra nepatogus ir kelia sunkumų? „Jei prarandamas asmeninis ir socialinis jautrumas naujos gyvybės priėmimui, tuomet kitos visuomenei vertingos priėmimo formos taip pat nyksta.“

(136) Kelia nerimą, kad kai kurie ekologiniai judėjimai gina aplinkos integralumą, teisingai reikalaudami, kad moksliniams tyrimams būtų įvesti tam tikri apribojimai, jie kartais netaiko tų pačių principų žmogaus gyvybei. Matoma tendencija pateisinti bet kokių ribų peržengimą, kai eksperimentai vykdomi su gyvu žmogaus embrionu. Mes pamirštame, kad nepaneigiama žmogaus vertė peržengia jo išsivystymo lygį. Kai technologija atmeta didžiuosius etinius principus, ji galiausiai pradeda bet kokią praktiką laikyti teisėta.

(91) Gilios bendrystės su likusia gamta jausmas negali būti tikras, jei mūsų širdys stokoja švelnumo, atsidavimo ir susirūpinimo kitais žmonėmis. Akivaizdžiai nenuoseklu yra kovoti prieš prekybą nykstančiomis gyvūnų rūšimis tuo pat metu esant visiškai abejingam prekybai žmonėmis, skurdžiai gyvenančiųjų padėčiai ar kito žmogaus, laikomo nereikalingu, sunaikinimui.

6. Pagalba vargšams yra daugiau nei vien išmaldos davimas

(128) Nuo pat sukūrimo momento esame pašaukti dirbti. Neturėtume siekti, kad technologinis progresas masiškai pakeistų žmogaus darbą, nes tai būtų žalinga žmonijai. Darbas yra būtinybė, tai dalis mūsų gyvenimo šioje žemėje prasmės, kelias į augimą, žmogaus vystymąsi ir asmeninį savęs realizavimą. Padėti vargšui finansiškai visada turi būti tik laikinas sprendimas, padedantis jam patenkinti būtinuosius poreikius. Tikrasis tikslas visada turi būti leisti jiems padaryti savo gyvenimą orų per darbą.

7. Žmonių perteklius nėra problema

(50) Vietoje to, kad spręstų nepasiturinčiųjų problemas ir galvotų, kai kas apsiriboja pasiūlymais sumažinti gimstamumą. Dažnai besivystančios šalys patiria tarptautinį spaudimą, kai ekonominė pagalba padaroma priklausoma nuo konkrečių „reprodukcinės sveikatos“ priemonių įgyvendinimo. „Nors tiesa, kad nelygus populiacijos ir prieinamų resursų pasiskirstymas sukelia sunkumų vystymuisi ir tvariam aplinkos naudojimui, reikia suprasti, kad demografinis augimas yra visiškai suderinamas su integraliu ir tolygiu augimu.“ Kaltinti populiacijos augimą vietoje kraštutinio ir selektyvaus vartotojiškumo – tai atsisakyti pažvelgti į problemą.

8. Tikroji ekologija reikalauja tikrosios antropologijos ir pagarbos žmogaus orumui

(118) Negali būti jokio atsinaujinimo mūsų santykyje su gamta pirmiausia neatnaujinus paties žmogiškumo. Negali būti ekologijos be adekvačios antropologijos. Kai žmogus yra laikomas tik vienu tarp daugelio, atsitiktinumo ar fizinio determinizmo pasekme, tuomet „mūsų bendras atsakomybės jausmas nyksta“. Neteisingai nukreiptas antropocentrizmas nebūtinai turi pereiti į „biocentrizmą“, nes tai sukeltų dar vieną išbalansavimą, neišspręstų dabartinių problemų ir tik sukeltų naujų. Negalima iš žmonių reikalauti jausti atsakomybės už pasaulį, kol nevertiname jų unikalaus išmanymo, valios, laisvės ir atsakomybės.

(65) Biblija moko, kad kiekvienas vyras ir moteris yra sukurti iš meilės ir pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Tai mums atskleidžia begalinį orumą kiekvieno žmogaus, „kuris nėra tik daiktas, bet yra asmuo. Jis gali mokytis, save valdyti, laisvai save atiduoti ir patirti bendrystę su kitais žmonėmis.“ Šv. Jonas Paulius II pabrėžė, kad ypatinga Kūrėjo meilė kiekvienam žmogui „suteikia jam ar jai begalinį orumą“. Tie, kurie atsidavusiai gina žmogaus orumą, krikščionybėje gali tam rasti giliausias priežastis. Koks nuostabus yra žinojimas, kad nė vienas žmogus nėra pakibęs beviltiškame chaose, pasaulyje, kurį valdo grynas atsitiktinumas ar nesibaigiantys pasikartojantys ciklai! Kūrėjas kiekvienam iš mūsų gali pasakyti: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau“ (Jer 1,5). Mes buvo pradėti Dievo širdyje, ir todėl „kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties rezultatas. Kiekvienas iš mūsų buvo norėtas, kiekvienas iš mūsų yra mylimas, kiekvienas iš mūsų yra reikalingas“.

9. Tikrajam pasikeitimui reikia pasikeitimo kultūroje, ne tik politikoje

(123) Negalime galvoti, kad politinių pastangų ar įstatymo galios pakaks tam, kad apsisaugotume nuo veiksmų, turinčių įtakos aplinkai, nes kai pati kultūra yra sugedusi ir atmeta objektyvios tiesos bei universalių principų egzistavimą, tuomet įstatymus galima suvokti tik kaip savavališką piktnaudžiavimą ar kliūtis, kurių reikėtų vengti.

(211) Net efektyviausių įstatymų ir reguliavimo egzistavimas yra nepakankamas siekiant pažaboti blogą elgesį ilguoju laikotarpiu. Jei norima, kad įstatymai atneštų svarbių ir ilgalaikių pasekmių, dauguma visuomenės narių turi norėti juos priimti. Tik viešai praktikuodami dorybes žmonės galės pasiekti nesavanaudiškų rezultatų ekologijos srityje.

10. Bažnyčia nesiekia pateikti atsakymų į mokslinius klausimus, dėl jų mums reikalinga nuoširdi ir atvira diskusija

(60) Galiausiai, mums reikia suprasti, kad yra daugybė skirtingų prieigų ir mąstymo būdų, liečiančių šią situaciją ir galimus jos sprendimo būdus. Vienas kraštutinumas apima tuos, kurie atkakliai laikosi įsikibę progreso mito ir teigia mums, kad ekologinės problemos bus išspręstos paprasčiausiai pritaikius naujas technologijas, kad tam nereikia jokių etinių svarstymų ar gilių pokyčių. Kitas kraštutinumas apima tuos, kurie laiko vyrus ir moteris, ir visus jų išradimus grėsme, keliančią pavojų pasaulio ekosistemai, todėl, jų teigimu, žmonių skaičius planetoje turėtų būti sumažintas, o bet kokia intervencijos forma uždrausta. Galimi ateities scenarijai turės būti kuriami tarp šių kraštutinumų, nes nėra vieno galimo problemos sprendimo. Tai atveria kelią daugybei galimų pasiūlymų, kurių visi gali surasti vietą dialoge, siekiančiame išvystyti visapusiškus sprendimų būdus.

(188) Yra konkrečių aplinkosaugos klausimų, kuriais nelengva pasiekti sutarimą. Dar kartą pabrėžiu, kad Bažnyčia nesiekia pateikti atsakymų į mokslinius klausimus ar užimti politikos vietą. Tačiau man rūpi paskatinti sąžiningą ir atvirą diskusiją, kad konkretūs interesai ar ideologijos neužgožtų bendrojo gėrio.

11. Būtina sustabdyti cinizmą, sekuliarizmą ir amoralumą

(229) Turime grįžti prie įsitikinimo, kad mums vieniems kitų reikia, kad mes turime bendrą atsakomybę rūpintis kitais ir pasauliu, ir kad verta būti geriems bei sąžiningiems. Mums jau užtenka viso to amoralumo ir etikos, gėrio, tikėjimo bei sąžiningumo parodijos. Laikas suprasti, kad neatsakingas paviršutiniškumas mums neatnešė nieko gero. Kai surūdija patys socialinio gyvenimo pamatai, lieka tik kovos dėl susikertančių interesų, naujos smurto ir brutalumo formos bei kliūtys autentiškos rūpesčio mus supančia aplinka kultūros augimui.

Šaltinis: https://stream.org/

Nekalbant apie senesnius laikus, moralinis potraukio tai pačiai gimčiai vertinimas pateikiamas dviejuose Katalikų Bažnyčios dokumentuose, paskelbtuose 1975 ir 1986 metais. 1975-ųjų Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų Persona humana („Žmogaus asmuo“) kalbama, jog bet koks su gimtiškumu susijęs veiksmas, tam, kad būtų moraliai geras, turi atitikti du kriterijus: išreikšti pilną abipusės savęs dovanojančios meilės prasmę bei būti atviras gyvybės pradėjimui (PH, 5). Kadangi homoseksualūs santykiai šių prasmių neįgyvendina, jie laikomi nuodėme.

Kita vertus, tik potraukis tai pačiai gimčiai nėra laikomas nuodėme. Tokio potraukio žmogus nepasirenka laisva valia: jį savyje vyras ar moteris gali jausti ir prieš savo valią. Remiantis požiūriu, jog nuodėmės sunkumas priklauso nuo veiksmo vertės supratimo bei vidinės laisvės, taip pat ir vertinant homoseksualius santykius pabrėžiama, jog nuodėmės „svorį“ gali reikšmingai lengvinti į tokius santykius kreipiantis emocinis spaudimas – aistra, kurią nėra paprasta suvaldyti valia.

1986 m. kardinolo Josepho Ratzingerio vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija paskelbė Laišką Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Homoseksualumo klausimas“). Jo pradžioje sakoma, jog 1975 m. Deklaracijoje pabrėžtas klasikinis veiksmo ir polinkio moralinės vertės skirtumas – t. y. kad tik santykiai, o ne homoseksualus potraukis yra nuodėmė – neretai buvo suvokiamas neteisingai. „Po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje, – rašoma Laiške, – pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera“ (HP, 3). Bet juk tikrai, moralinės teologijos požiūriu, pats polinkis arba potraukis tai pačiai gimčiai dar nėra nuodėmė. Tad kaip čia yra? Kodėl „tas konservatorius Ratzingeris“ kvestionuoja tokį švelnų ir „pažangų“ požiūrį?

Homoseksualaus polinkio moralinis vertinimas

Paradoksalu, tačiau požiūris, kad homoseksualūs polinkiai niekam nedaro žalos ir yra vos ne geras dalykas, kai kuriuose kraštuose buvo ginamas iš Bažnyčios vidaus. Štai vienas jaunas amerikietis, atvažiavęs studijuoti teologijos į Tarptautinį teologijos institutą Austrijoje, pasakojo, jog Jungtinėse Valstijose XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje stoti į kunigų seminariją mėgino du kartus. Pirmą kartą jis nebuvo priimtas dėl to, kad priėmimo metu į klausimą, ar homoseksualumą laiko nuodėmė, atsakė „taip“. Kitais metais į kitą seminariją įstojo, tačiau pirmame kurse buvo laikomas balta varna bei kritikuojamas už tai, kad nepritarė seminarijoje vyravusiai „gėjų kultūrai“. Neištvėręs seminariją metė ir išvyko studijuoti į užsienį.

Bent jau Amerikoje panašių pasakojimų galima išgirsti daug. Tad nesunku matyti ryšį tarp palankaus potraukio tai pačiai gimčiai vertinimo bei vaikų išnaudojimo tragedijos Bažnyčioje.

2004 m. JAV Vyskupų Konferencija paskelbė savo užsakyto pedofilijos tyrimo duomenis. Tyrimą atliko garsi Johno Jay kriminalinės teisės kolegija. Iš tyrimo paaiškėjo, jog net 81 procentas išnaudotų vaikų buvo berniukai arba paaugliai. Nors pasaulietiškai nusiteikusi kolegija niekaip negalėjo pripažinti akivaizdžios tiesos, kad jos pačios atlikto tyrimo duomenys kalba apie homoseksualumo skandalą, susijusį su nusižengusiais kunigais, yla, kaip sakoma, išlindo iš maišo. Tad Tikėjimo mokymo kongregacijos pastoraciniame laiške išsakomą neigiamą ne tik homoseksualių veiksmų, bet ir paties polinkio vertinimą nesunku suprasti. Trečiame Laiško skyriuje teigiama, jog „nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu esmingai blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu“.

Lotyniškai – oficialia Laiško kalba – homoseksualus polinkis vadinamas propensio (potraukis), obiective inordinata. Lietuviškame vertime vartojamas žodis „netvarkingas“ gal ne visai tobulai atspindi sąvokos prasmę, nes inordinatus gali reikšti ir „nukrypęs“, „sumišęs“. Bet kokiu atveju čia aiškiai pasakoma, kad homoseksualus polinkis nėra nei neutralus, nei geras dalykas. Pasakymas „objektyviai sutrikęs“ reiškia, jog homoseksualus potraukis yra moraliai netvarkingas, nepriklausomai nuo aplinkybių ar kokių nors asmens gyvenimo detalių. Kaip sakė viena danų teologė, taip šį polinkį reikėtų vertinti net tada, jei jį būtų turėjęs šventasis.

2005 m. jau Katalikiškojo auklėjimo kongregacija paskelbė Instrukciją dėl asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, pašaukimo atpažinimo kriterijų svarstant jų priėmimą į seminarijas ir leidimą priimti šventimus. Joje nurodoma, jog į seminarijas negali būti priimami ir šventimai negali būti teikiami trim atvejais: jei asmuo praktikuoja homoseksualius santykius, jei jo asmenybėje homoseksualūs polinkiai yra giliai įsišakniję ir jei jis remia „gėjų kultūrą“. Šias sąvokas smulkiai aptarsime vėliau, kai būsime aptarę potraukio tai pačiai gimčiai priežastis.

Kiti Laiško dėl homoseksualių asmenų pastoracijos teiginiai

Dokumente teigiama: „Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą“ (HP, 10). Tačiau čia taip pat sakoma, kad pagarba tokiems asmenims nereiškia, jog homoseksualumo būklė nėra moraliai problemiška. Kitaip tariant, laikomasi klasikinio krikščionybės principo: „Mylėk nusidėjėlį, nekęsk nuodėmės.“

11-ame skyriuje nagrinėjamas laisvos valios klausimas: jei homoseksuali orientacija yra nulemta tam tikrų nuo paties žmogaus nepriklausančių priežasčių, tai gal toks žmogus yra priverstas elgtis homoseksualiai? Į tai atsakoma, jog „svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims“. Kalbant apie emocijų įtaką veiksmų moralinei vertei, drįsiu pašmaikštauti, prisimindamas žymaus austrų teisės psichiatrijos specialisto Reinhardo Hallerio pastebėjimą: kai nesuvaldome savo impulsų ir viršijame greitį, mus sustabdęs policininkas išrašo kvitą ne mūsų smegenų prefrontalinei skilčiai (tai smegenų struktūra, kuri atlieka savikontrolės funkciją), bet mums patiems. Tad, kaip ir kalbant apie kitas problemas, Bažnyčia gerbia ir homoseksualų polinkį turinčių asmenų laisvę: šios pamatinės laivės iki galo nesunaikina netgi vienaip ar kitaip stipriai žmogų veikiantys emocijų nulemti impulsai.

„Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai?“ – klausiama Laiške. „Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą“ (HP, 12).

Kenčiantiems dėl tokio potraukio ir neturintiems išankstinio nusistatymo šį tikrai Šventosios Dvasios įkvėptą dokumentą verta paskaityti. Pridursiu, kad žymus moralės teologas amerikietis prof. Williamas E. May atkreipia dėmesį į čia cituojamo 12 skyrelio paskutinio paragrafo sakinį: „Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pakviesti gyventi skaisčiai.“ Jei skaistumą suprasime kaip susilaikymą nuo gimtinių santykių, į tai kviečiami visokio amžiaus ir padėčių žmonės, kurie nėra vedę: paaugliai, našliai, senberniai, labai sveiki jaunikio amžiaus vyrai, ligoniai, „pensininkai“... O ir vedusius krikščionis Bažnyčia kviečia būti skaisčius – taikyti periodinį susilaikymą, jei negalima turėti daugiau vaikų. Kristus yra radikalus: Kalno pamoksle vyrams Jis draudžia susidomėjus net pasižiūrėti į pusnuogės merginos paveikslėlį ant žurnalo viršelio perkant sviestą maisto prekių parduotuvėje (plg. Mt 5, 27–28). (Juk ten tie vyrai ir nuperkami...) Nė vienas skaistumo nepasiekia nepakovojęs geros kovos, bet tikra laisvė, kaip sako Jeanas Vanier, yra laisvė nuo nuodėmės.

Krikščioniškas žurnalas šeimai „Artuma“, Nr. 3, 2014 m. kovas.

Šaltinis: www.propatria.lt