Žmogus laisvės siekia visur ir visada. Nebūtų per drąsu teigti, kad laisvė yra žmogaus sielos oras. Be laisvės žmogus negali būti visaverčiu. Dėl laisvės žmonės ryžtasi neįtikėtiniems žygdarbiams; ant laisvės altoriaus žmogus aukoja net savo gyvybę.

Gyvenimo prasmė skleidžiasi sulig laisvės sklaida.   

Net turto žmonės siekia ne dėl paties turto, o dėl laisvės, kurį tas turtas suteikia. Paklauskite savo draugų ar pažįstamų: kam žmogui yra reikalingi pinigai? Būdingas ir dažniausias atsakymas yra šis: pinigai suteikia laisvę. Be abejonės, pinigų kaupimą lemia ir kiti lūkesčiai, pavyzdžiui, savivertės auginimas, augančių poreikių tenkinimas, galios įgijimas. Visgi laisvė kaip pinigų kaupimo tikslas yra įvardijama dažniausiai. Mat šis tikslas yra moraliausiais.

Ar gi nėra moralu belaisvį išvaduoti iš piktadario valdžios? Ar gi nėra didinga aukotis dėl laisvės? Ar nėra gražu vesti tautą į laisvę? Kodėl prie žodžio „demokratija” lipiname stebuklingą šiuolaikinį užkeikimą „liberali” (laisvoji) lyg demokratija dar nebūtų pakankamai laisva? Šių laikų Vakarų demokratija savo piliečiams prisako laisvintis be paliovos. Liberalios demokratijos sąlygomis užsiauginame laisvus teroristus, kurie laisvo pasaulio piliečiams laisvai kapoja galvas. Žiauru, bet tiesa. Ir viskas dėl taip godojamos laisvės. Visgi čia nespręsime gyvenimo “liberalioje demokratijoje” painiavos. Mūsų tikslas – įsigilinti į pamatinius žmogaus lūkesčius. Laisvė yra vienas giliausių ir iškiliausių. Mat tik laisvėje išgyvename žmogiškąjį orumą ir bet kokį įmanomą vertumą.    

Laisvė yra neabejotinai visuotinai branginama. Tačiau jos raiškos yra daugiareikšmės, o samprata – klaidi. Kas gi yra laisvė?

Svarstymo atspirtimi lai tampa populiarusis teiginys „pinigai suteikia laisvę”. Tai reiškia, kad pinigai žmogui yra vertingi tiek, kiek jie jam atneša dar didesnę vertę - laisvę. Taip samprotaujantys žmonės laisvę sieja su galimybių pasirinkti didėjimu. Laisvėjimo lūkestį kildina įsitikinimas, kad pinigų kiekis padidins ir pasirinkimų kiekį. Ar tai reiškia, kad pasirinkimų galimybių kiekis ir yra „laisvė”?

Iš karto norisi prieštarauti.  Juk žmonių poreikiai, ir galimybės labai skiriasi. Ar tai reiškia, kad žmonės yra skirtingai laisvi? Ar iš miesto dūzgesio į kaimo idilę pabėgęs ir kukliu ūkininkavimu užsiėmęs žmogus yra mažiau laisvas nei malonumų isterijoje besimaudantis biržos makleris? Nemanau. Neturto įžadą praktikuojantis vienuolis manosi esąs tikrai laisvesnis, nei tūlas prabangaus nekilnojamojo turto magnatas. Taigi abejotina, kad pasirinkimų galimybių kiekio didėjimą galėtume pavadinti šventu „laisvės” vardu. Laisvė yra kur kas daugiau.     

Pažvelkime, kaip keičiasi žmonės.  Vaikas yra patenkintas tuo, ką jam suteikia tėvai. Tačiau ir jis grįžta iš mokyklos nelaimingas, kai susipažįsta su išmanesniais nei jo paties draugų telefonais. Suaugusiųjų pasaulyje – tas pats. Pinigų turėjimas išaugina sparnus. O šiems išaugus norisi skristi, t.y. nuolat auginti pajamų ir kartu galimybių lygį, plėsti komforto zoną.  Žinia, būna labai skaudu nusileisti ant žemės, jei staiga skrydžio trajektorija ženkliai sumenksta. Išaugusių pajamų ir naujų galimybių kiekis ilgainiui tampa įprasta rutina, o  naujai įžvelgtos naujos galimybės, taiga, nauji laisvės horizontai ima masinti naujam skrydžiui. Tačiau kaip su “sena laisve”, kitaip tariant, su kažkada trokštu, bet jau pranoktu galimybių horizontu? Kažkada godota laisvė tapo nekenčiamu ribokliu. „Sena laisvė” tapo nauja nelaisve, kuri verčia trokšti naujai įžvelgiamų laisvės horizontų. Vadinasi, laisvė negali būti siejama su jokia ir didžiausia galimybių riba. Laisvė negali būti ribojama. Laisvė visada yra kažkas daugiau. 

Vaizdžiai tariant, laisvė yra besotė. Pasiekta galimybių riba tampa nelaisve. Tik nepasiektos galimybių ribos siekimas yra sietinas su laisvės būsena. Taigi, laisvė iš esmės yra vis aukštesnių būvio bei saviraiškos galimybių siekimas. Laisvė yra nuolatinis žengimas anapus įsisavintos galimybių ribos. Laisvė pirmiausiai yra tikslingo siekimo būsena. 

Ar šis siekimas turi ribą? Ne, neturi. Žmogus negali nesiekti jam savų, naujai įžvelgtų verčių klodų. Paprastai tariant, žmogus negali nesvajoti. Šiąja prasme žmogus visada siekia išlikti vaiku, kuriam yra svetimi suaugusiųjų pasaulio ribokliai.   

Vaikystė, iš tiesų, apnuogina žmogaus prigimtyje tūnantį begalinės vertės troškulį. Būti princesė, kosmonautu, žmonijos gelbėtoju – visa tai yra begalinės vertės trokštančios prigimties siekinių įsivardijamai. Ar ne vaikiška žiūrėti Holivudo kompanijų prodiusuotus filmus, kuriuose suaugusiems rimtai sekamos vaikiškos pasakos apie amžinas meiles ir šaunius visagalius gelbėtojus? Holivudo produkcija ir yra populiari, nes ji grąžina suaugusiems amžinos vaikystės ir kartu neribojamos laisvės eliksyrą. Mes visada tikėsime vaikiškomis pasakomis, nes begalinės vertės troškulys neišvengiamai kreipia žmogaus gyvasties ir gyvenimo kryptį laisvo pasakiško būvio linkme. Būtent šio prigimtinio troškulio tenkinimo patirtis ir yra tai, ką vadiname šiuo šventu vardu “laisvė”.

Negalime nesiekti begalinės vertės, nes tai būtų nežmogiška. Tačiau neturėtume kiekvieną troškimą vadinti išsilaisvinimu. Akivaizdu, ne kiekvienas troškimas žmogų išlaisvina. Vadinasi, ir svarstomas populiarus įsitikinimas - “pinigai suteikia laisvę” - tėra nepamatuotas lūkestis.

Kyla klausimas: kaip šį begalinį laisvės lūkestį išmatuoti? Kaip pamatuoti begalinę vertę, kurios žmogus siekia visa savo prigimtimi?

Prisimena populiari knyga “Vienuolis, kuris pardavė ‘Ferrari’ ”. Neperskaičiau tos knygos iki galo, nes nebeturėjau ūpo gilintis į ten siūlomą tobulėjimo kelią.  Manasis man yra pakankamas. Įsikūnijusio Dievo “Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14,6) ir yra manoji Laisvė. Visgi knygos pavadinimas, o ir pats autoriaus ketinimas yra verti didelės pagarbos. Pats šios ar kitų panašių knygų populiarumo faktas įrodo, kad žmonėms reikia priminimo apie jų prigimtį kaip begalinį ir nepamainomą vertės šaltinį. Jokie „Ferrari” ar panašūs prabangaus vartojimo produktai neužpildys žmogaus prigimties sotumu.  

Žmogaus begalybės lūkestis slypi jo prigimtyje, kurios nepatenkina joks pinigais išmatuojamas vertės pažadas. Pinigai ir jų nuperkamos patirtys visada yra riboti.

Kūrėjo sukurta pagal jo paties “paveikslą ir panašumą” (Pr 1,26) žmogaus prigimtis negali netrokšti tobulumo. Didis Vakarų mąstytojas šventas Augustinas po Biblijos populiariausiame per visą Vakarų kultūros istoriją veikale “Išpažinimai” primena: “Tu sukūrei mus, Viešpaties, ir nerami mano širdis kolei neatsiilsės Tavyje”. Tai reiškia, kad žmogus negali netrokšti Kūrėjo jam įskiepyto begalinio tobulumo ir, tuo pačiu, begalinio vertės troškimo. Todėl žmogus yra pasmerktas ieškoti išbaigtumo (t.y. tobulumo) nuolatinėje jam savos aukščiausios vertės įsisavinimo pastangoje. Jokia prekės ženklų kolekcija, jokia finansinių  išteklių suma nenumalšins prigimtinio vertės trūkumo. Kiekviena ribotos vertės įsisavinimo patirtis tik atidengia naują trūkumo ir, tuo pačiu, naujo siekinio bei naujos laisvės perspektyvą.

Laisvė yra labiausiai savo, t.y. man Geriausio, pasirinkimo ir aukščiausios vertės įsisavinimo būsena. Svarbu, kad tas „geriausias” ir „saviausiais” atitiktų prigimties savastį. Juk šiame pasaulyje įprastai „geriausias” ir „saviausias” yra tai, ką tokiu padarė galinga reklaminė mašina.

Iš čia išdėstyto samprotavimo plaukia, kad populiarusis tvirtinimas - „pinigai suteikia laisvę” - tėra saldi iliuzija. Laisvė yra pasirinkti save ir būti savimi. Nėra aukštesnės vertės, nei pati žmogaus prigimtis. Piniginės „vertės” iliuzijos dažnai tik trukdo atpažinti beribę prigimtinės savasties vertę. Mat iliuzinės nuostatos atveda į prekių ženklų bei visų kitų tuštybės mugėje siūlomų patirčių kolekcionavimą. Galų gale žmogus tampa madų mugėje vyraujančių nuostatų vergu. Jis tampa ribotu ir priklausomu vartotoju. Tuo tarpu laisvės kaip begalinės vertės paieškos horizontas jam negailestingai užsiveria. Deja, didžioji žmonijos dalis renkasi būtent štai tokią nelaisvę – niekada neparduoti taip sunkiai uždirbto “Ferrari”.

Vakaruose išpuoselėtos išminties tradicijos šviesoje lyderis yra žmogus, kuris siekia įsisavinti tvariausią vertę, kurią jam prigimtyje padovanojo Kūrėjas.  Tik toks prigimtinio tobulumo siekiantis Kelias ir yra vienintelis prigimčiai savas laisvėjimo Kelias.   

Laisvė yra rinktis ir įsisavinti Geriausia supratingu laisvu pasirinkimu.  

Visgi eilinis rutinos įpareigojamų pasirinkimų pasaulėlyje paskendęs žmogelis gali net nežinoti ir negebėti rinktis tai, kas Geriausia. Tad kaip būti laisviems, jei nei prigimtinė mąstymo praktika, nei Apreiškimo šviesa tūlo žmogaus neištiko? Ar Tiesa išlaisvina tik išskirtinius …

Visgi atsakymas yra masinantis. Tiesiog būkime kūrėjais. Kiekvienas kūrybos aktas yra žengimas anapus savojo ribotumo - prigimtyje slypinčios vertės išsklaida. Kūryba yra tiesus žingsnis Kūrėjo dovanotos prigimtinės laisvės link.

Laisvė visada pasireiškia kūryba ir tik kūrėjai pačia plačiausia prasme yra laisvėjantys žmonės.  

Šaltinis: www.cezaris.lt

Atrodo, kad Verslas ir Filosofija yra vienas nuo kito gan nutolę reiškinai.Tūlas galvoja taip: verslas yra praktiškas ir neužsiima kalbėjimu „apie nieką“; tuo tarpu filosofija niekina „žemus materialinius interesus“ ir aukštinasi kaip kilni dvasios mokslų karalienė. Kadangi esu iš tų retųjų, kuris nutiesė gan veiksnų tiltą tarp abiejų konfliktuojančių pusių, t.y. dirbu ir filosofijos plotmėse, ir esu sukūręs savo verslą, turiu progos pamatyti šių mitų neteisingumą. Bet ar šie mitai yra teisingi? Šį straipsnį parašyti mane paskatino neseniai leidinyje „The Economist“ pasirodęs komentaras „Philosopher kings“, kurio paantraštė skelbia: „Verslo vadovai turėtų naudos iš didžiųjų autorių studijų“. Komentaras pateikia aibę pavyzdžių, kaip filosofija dalyvauja didžiųjų verslo vadovų saviugdoje ir įtakoja jų darbą.  

Vienas pavyzdžių - Reid Hoffman. Ar savaime suprantama, kad IT technologijų meistras, vienas iš „Linkedin“ kūrėjų yra filosofas. Šiuo metu Damon Horowitz yra ne tik „Google“ inžinierijos direktorius, bet ir oficialus kompanijos (in-house) filosofas. Tokios oficialios pareigos! Pasirodo, Damonas, to paties „Google“ vadovybės paskatintas, padarė ‚techninę pertrauką‘ ir nėrė į filosofijos studijas Stanfordo universitete. Viename asmenyje mąstytojas, technologas ir verslininkas ėmėsi tirti technologijų pasaulio esmę žmogaus prigimties raiškos šviesoje. “Technologija yra pabėgimo (escape) pasireiškimas ... moralumo ir mąstymo darinys“, teigia jis. 

Kartu su Damonu išsikelkime klausimą: ar žmogaus prigimties pažinimas gali įtakoti technologijų kūrimą? Ne tik gali, bet ir turi. Nes prigimties raiška yra lemiantis veiksnys būtinam žmogaus savivertės įtvirtinimui. Technologas numano, ką jis galėtų išrasti. Filosofas žino, kas yra žmogaus būtis ir kaip žmogui yra gera būti. Tad žmogaus prigimtį studijuojantis Technologas numano, kokios turėtų būti technologijos, kurios reikštųsi kaip žmogaus prigimties gėris bei pastarajam tarnautų. Kitaip tariant, Technologijas išmanantis Filosofas išmaniai vizionuoja Technologijos plėtrą ir, vizijos vedinas, imasi kūrybinio iššūkio: sukuria aukšto lygio globaliu mastu paklausų produktą, sukuria tvarią vertės kūrimo grandinę. Būtent šito siekia „Google“ plėtrą vizionuojantys savininkai. Būtent todėl ir nusipirko Damon Horowitz gebėjimus kartu su visu jo verslu ( „Aardvark“).   

Ar kas pamena, kada buvo išrastas liečiamasis išmanaus įrenginio ekranas? Atrodo, kad tai buvo labai seniai. Mat jau sunkiai įsivaizduojame savo kasdienybę be patogiai valdomo įrenginio su išmaniuoju ekranu. O juk dar nepraėjo nė dešimtmetis po iPhone atsiradimo. Susipažinkime su pradžia. Išmaniojo ekrano istorija prasideda sulig Steve Jobs įžvalga. Steve Filosofas tiesiog numanė, kas būtų gražu ir patogu. Steve Technologas su visa savo kompanija ėmės tai išpildyti. Ir tai įvyko globaliu, t.y. visos žmonijos, mastu.   

Paklauskime filosofiniu būdu: kas lemia pagrįstą (nes tikrovėje išpildomą) kūrėjo viziją; viziją, kuri įtikrovina vartotojų globaliu mastu giliausias svajones; viziją, kuri tampa konkretaus verslo kuriama didžiąja verte? Ar kiekvieną kartą tai - kaži koks stebuklingas ‚trumpas sujungimas‘ kūrėjo galvoje“; ar obuolys iš dangaus - ant kūrėjo galvos? Jeigu „dangus“ yra kūrėjo viduje, tuomet šis „obuolys“ kūrėją ištinka iš pačios sielos vidaus. Savo studentus tiesiogine prasme šokiruoju paties Steve Jobs pasakojimu apie jam įvykusį ‚stebuklą‘. Mat stebuklo, pasirodo, jokio ir nebuvo. 

Kartą Steve Jobs ėmė ir paliudijo savo dvasinę istoriją Stanford universitete (2005 m.) ir pasauliui. Jis pasakojo apie savo didijį dvasinį atradimą, kuris nulėmė jo kūrybinę karjerą IT sektoriuje. Kas gali būti bendra tarp išmaniojo ekrano, „Apple“ produktų dizaino ir tykiame Viduramžių vienuolyno skriptoriume virš didelės knygos palinkusio benediktinų vienuolio? Šiuolaikinės IT kartos atsotovams tokį klausimą baugu net kelti. Pamanys, kad kvailas. 

Ir visgi ryšys - itin tiesioginis. 

Istorija tokia. Studentas Steve Jobs suprato, kad jo studijos brangiame koledže buvo tik laiko švaistymas. Širdis liepė mesti studijas. Steve Jobs atvirauja būtent tokio žodyno pagalba: ištara „follow your heart“ (sek savo širdimi) yra esminė šios Steve kalbos mintis. Ir jis savo širdžiai pakluso. Išlaisvėjusi širdis jį vedė į didijį atradimą ir visišką pasišventimą. Šis atradimas buvo kaligrafija (t.y. dailyraštis), atvėrusi jos sielos gelmę, į kurią ilgainiui pažvelgti buvo pakviestas kiekvienas „Apple“ produkcijos vartotojas. 

Kiekviena didžioji civilizacija turi savą dailyraščio tradiciją. Dažniau žavimės mums egzotišku rytietišku hieroglifų tapymo menu nei pažįstame savąją grožio rašymo (graik. kalos – gražus, grafia - rašymas) tradiciją. O sava – šimtmečius graikiškosios ir lotyniškosios estetikos pagrindais vienuolynuose puoselėta rašto įvairovė ir raštą palydinčios įstabios iliuminacijos. Telkti grožį žodžio rašysenoje yra sakralus ritualas iki šiol praktikuojamas įvairiose brandžiose kultūrose. Viduramžių krikščionis vienuolis tikėjo, kad dangiškam grožiui atsiduodanti siela galėjo gražia rašysena perteikti dangiškojo Žodžio prasmę; Žodžio, per kurį, anot Šv. Jono Evangelijos, buvo sukurti dangus ir žemė. Atrodytų, kad tokia šio straipnsio autoriaus kalbėsena toli gražu nutolsta nuo IT technologijų pasauliui savo žodyno. Tačiau būtent tokios mąstysenos, dvasinės įžvalgos meno bei dangiškai prasmingo Grožio patirties mokėsi Didysis šio šimtmečio pradžios Technologas. Steve Jobs‘as mokėsi įsiklausyti į save ir patirti Grožį; Grožį,  kuris jo saviraiškoje virs itin tikroviškomis išmaniųjų produktų vizijomis. Tiesiog jis mokėsi tapti atviru Grožio sklaidai kūrėju.   

Ši Steve Jobs‘o dvasinės istorijos atkarpėlė yra lyg tikslus senųjų Antikos išminčių ir, ypač, Platono filosofijos įprasminimas. Didieji Antikos filosofai mus moko, kad ‚nuostaba‘ yra buvimo kūrinijos ir Kūrėjo sukurto Grožio akivaizdoje būsena ir kartu meilės Išminčiai (graik. filosofia) šaltinis. Grožio vedinas filosofas klausia: koks Gėris visa tai apjungia ir kokią daiktų Tiesą jis slepia? Kas ir kaip daiktus įbūtina jų stovyje ir kisme? Filosofas žengia anapus juslėmis patiriamų daiktų patirties ir siekia įsivardinti daiktuose besiskleidžiančią visuotinybę, būtinai pasireiškiančią Grožiu, Gėriu ir Tiesa. Būtent iš tokios mąstymo patirties gimsta tikroviški skleistinų galimybių įsivardijimai - vizijos. Antikos mąstytojai šį vizionavimo būdą vadino theoria (mąstančios įžvalgos) praktika. Mąstytojas mato galimą tikrovės tapsmą. Tai reiškia, kad jis įžvelgia daiktų tapsmo galimybes. Juslinėse patirtyse įkalintas protas tokios galios neturi. 

Filosofas klasikine prasme nėra kaži koks savyke užsisklendęs keistuolis, o tiesiog mąstytojas – tikrovės tapatumo ir tapsmo įžvelgėjas. Svajotojas gyvas vaizduote. Mąstotojas (taigi, filosofas senąja ir tikrąja šio žodžio pasme) yra tikrovės esmės, sandaros ir tapsmo suvokėjas. Būti tokiu - nėra lengvas uždavinys. Tenka išsilaisvinti nuo juslių diktato, jų įsiūlytų komforto zonų; kantriai žvelgti į tikrovę iki atsiskleidžia tvarusis jo pagrindas visoje savo būties visuotinybėje, grožyje, o ir galioje tikrąja šio žodžio prasme.         

Perspektyvius ir tvarius verslus kuria tie, kurie išsiugdo būtent tokį išskirtinį mąstymo gebėjimą. Jie mąsto ne „kitaip“ ar „keistai“. Jie tiesiog MĄSTO ir kaip mąstantys žmonės įžvelgia visuotinas vertes, įstabiausias idėjas ir tikroviškas jų tapsmo galimybes. 

Turbūt visi didieji verslo kūrėjai galėtų pasidalinti apie slėpiningas kasdien praktikuojamas susibuvimo su savimi valandas, kai tyloje kantriai atpažįstama (arba ne) veiklos prasmė, gryninamos idėjos, įžvelgiami tvarūs šias vertes įgyvendinantys procesai. Dažnas versle triūsiantis žmogus to net nepavadins ‚filosofija‘. Tiesiog – natūraliu mąstančiu kūrėjo būviu. Ir jis bus šimtą procentų teisus. 

Telieka palinkėti, kad jaunųjų verslininkų ugdytojai Lietuvoje žengtų šiuo karališku keliu. Tuomet visuotinai džiaugsimės tvaria gerove ... pilna Gėrio, Grožio ir Tiesos.

Šaltinis: www.cezaris.lt

Praeitoje esė iškėlėme būtinybę pažinti žmogaus prigimtį. Lyderystės klausimas pirmiausiai sietinas su žmogaus prigimties galios ir jos teisingos sklaidos pažinimu. Jau išsiaiškinome, kad lyderystė turėtų būti tiesiog teisinga žmogaus prigimties sklaida. Žmogus iš prigimties siekia gėrio. O veiksniausias prigimtinio gėrio sklaidos būdas ir yra didžiausios žmogui vertės įkūnijimas – ne tik individui, bet ir bendruomenei.  Būtent tai mes ir turėtumėme vadinti “lyderyste”. Todėl ir keliame būtinybę pažinti giliausius žmogaus prigimties sąlygotumus, kurie, vienaip ar kitaip sąmoningai nukreipiami ar formuojami, nulemia vienokį ar kitokį vertės telkimo, arba lyderiavimo, būdą.

Taigi, toliau nuosekliai ir keliame klausimą apie giliausius prigimtinius vertės telkimo ar kūrimo sklaidą nulemiančius veiksnius. Šio klausimo VERTA nebijoti. Stokime į drąsią akistatą su šiuo klausimu ir savimi pačiu: ko žmogus BŪTINAI siekia – visada ir visur?

Atrodo, žmonės žino, ko jie siekia. Arba mano žiną. Visais atvejais žmogus pažįsta savo čia ir dabar jį ištikusį norą – savo būtinai čia ir dabar įgyvendintiną siekinį. Protingi žmonės susipažįsta su savo norais, juos pasveria ir numato jų tenkinimo veiksmus. Išmoningesni - susikuria planus, žiūrėk, net ir strategines sistemas. Nelygu išmoningųjų apetitų mastas. Vaikas gali norėti ledų ir įnirtingai saldumyną iš mamos išzysti; girtuoklėlis sukonstruos išmoningą buteliuko susiveikimo schemelę; pokerio žaidėjas – gudrią taktiką; verslininkas – verslo planą ir jo įgyvendinimo strategiją; valstybės veikėjas – galios kaupimo schemą; didelės valstybės veikėjas – pasaulinės įtakos strategiją.  

Mano paskaitų ar mokymų dalyviai, suprask, sąmoningai pažinimo siekiantys žmonės, irgi daugiau ar mažiau išsamiai ima ir papasakoja apie savų norų sistemas ir jų atsiradimo motyvus. Jie žino, kad tai, ko jie siekia jiems yra brangu. Tuo tarpu labiausiai pažinime pažengą galėtų net nusakyti, kodėl jų norai jiems yra brangūs.

Visgi išsižadėti brangiais tapusių norų retas žmogus ryžtasi. Juk įnoriai norom nenorom tampa asmenybę formuojančiais įpročiais. Ar gali žmogus lengvai imti ir perplėšti save, išsižadėti taip sunkiai sukurptos asmenybės? Tad ar verta klausti apie norų priežastis?! Ar verta žengti anapus norų diktato į proto sritį, kur visu rimtumu ir mąstymo galia klausiama apie puoselėjamų norų teisingumą, svarstoma apie jų reikalingumą, teisingumą. Ar verta rizikuoti ir imti abejoti? Ne tik įnorių tikslingumu, bet ir savo gyvenimo prasme,  asmenybės pamatiniais principais, pagaliau, teisingumu.

  

Išeiti iš įnorių apspręsto „žinojimo“ komforto zonos, sutikime, yra iš tiesų baugu. Baugu išeiti iš savo “pilnatviškų” patirčių pažinimo zonos. Nes juk anapus riboto pažinimo slypi bauginanti nežinia.

Galbūt anapus sužinosiu, kad brangios “pilnatviškos” būsenas yra ne tokios pilnatviškos ir nebūtinai vertingos.  Ir tai, kas iki šiol įsivaizduojamai tvirta ir tvaru tėra trapu ir laikina. O suabejoti tuo, kas yra brangu ir būtina reiškia prarasti gyvenimo pamatą. Ar tikrai verta rizikuoti sunkiai įgytu komfortu? Melas gali būti saldus. Smagu, kai saldu. Ar yra kitoks „prasmingas“ gyvenimo tikslas? Tad kam ta karti Tiesa?  

Maloniai traukiasi cigaretė, kuri, akimirksnis, tampa nieko neverta nuorūka. Smagiai geriasi vynas, kuris su kitu skaniai suvartotu maistu - akimirksnis! - ir tampa išmatomis. Ir visas smagiai visą gyvenimą vartojęs mano kūnas neišvengiamai nyksta ir taps, galbūt, garbingai palaidota pūvančia ir kirmėlių vartojama atmata. ... ar ne šlykštu?  

Štai tokį  nyksmo siaubą (kai imi ir sąžiningai pagalvoji) čia pat užgožia komfortą įgalinanti visagalė mantra: „viskas yra gerai ir bus gerai“. Ir čia pats seka galingas “pilnatviškų” vartojimų seką įgalinantis veikimas. Dar ir dar viena cigaretė; dar ir dar viena vyno taurė; vis nauji ir nauji pasiplepėjimai apie grožio salonus, gražias moteris, naujus svaigius iššūkius ir naujas mašinas, ir visus kitus vartotinus žaisliukus ar psichinių saviapgaulių receptus. Visa, ką šiame būvyje, kurį vadiname “gyvenimu”, darome yra bėgimas nuo stygiaus ir nyksmo patirties.    

Deje, viskas šioje žemėje yra trapu ir laikina. Ir, svarbiausia, žmogaus gyvenimas - taip pat. Tiesa visgi yra ir ji yra karti.

Protingai savistabai drįsę ir nežinojimo baimės nepabūgę įsivardina tai, kas žmogui yra iš TIESŲ svarbu: žmogus bijo sunykti ir išnykti; žmogui būtina BŪTI ir būti kuo PILNATVIŠKIAU. Baimė NE-būti ir siekis BŪTI nulemia visą žmogaus šioje žemėje būvį. Visa žmogaus elgesio paskatų įvairovė iš esmės yra nulemta šių dviejų sieloje priešgyniaujančių polių.

 BŪTI ar NEBŪTI?  Štai kur yra KLAUSIMAS!  

Tai - vienintelis prasmingas žmogaus problemą (kuria kiekvieną akimirka, kiekvienu oro kvapsniu kvepiame) įvardijantis klausimas. Akistatoje su savimi žmogus neišvengiamai prisipažįsta, kad BŪTINAI siekia BŪTI – visada ir visur. Pagaliau tai, ką vadiname „lyderyste“ yra šio pamatinio siekio BŪTI sprendimo būdas, ar it meniu malonioje literatūroje patiekiami „būdai“.

Svarstymų fone „apie lyderystę“ neįprasta klausti apie pačią žmogiško būvio prasmę. Įprasti „lyderystės“ skaitalai – tiek moksliniai, tiek ir populiarūs – išimtinai siejasi su savęs ar kitų įgalinimo pastanga. Lyderystė yra lyg įgalumo pažadas, žadinantis tik „šviesias“ svajones. Tačiau be įsiklausymo į pačią žmogaus prigimtį, t.y. be būtiško mąstymo pastangos (taigi, svarstymo filosofinio svarstymo lygmeniu) „lyderystės“ receptai tėra trumpalaikiai niekalai, nes nesprendžia esminės žmogaus prigimties (t.y. nebūties) problemos ir neatliepia prigimties lūkesčio – būti amžinai ir pilnatviškai.

Ir visgi gausi literatūra apie įsigalinimo (t.y. „lyderystės“) būdus gausiai ir akivaizdžiai atskleidžia, kad žmogui būdinga gydyti prigimtinę neįgalumo ligą, kuri, savo ruožtu, atsiremia į nyksmo, arba būties trūkumo, problemą.

Apie lyderystę kalbėti tik kaip įtakos galių didinimo įrankį ar sėkmingo vadovavimo schemą būtų lėkšta. Lyderiavimo paskata glūdi giliai žmogaus prigimtyje. Tai - viltis tapti vertingu žmogumi. Vertės nešėju sau ir kitiems. 

Kyla neišvengiami klausimai. Kas yra žmogaus vertė? Kaip ji išauginama? Koks yra jos tvarumo laipsnis? Šie klausimai taiko ne į lengvai „sukramtomų“ lyderystės receptų lygmenį. Šiuos ir kitus pamatinius klausimus šimtmečiais svarsto klasikinės filosofijos tradicija.  Be gilesnio žvilgnsio į žmogaus prigimtį, be siekio „pažinti save“, be būtino suklusimo ties prigimties tiesa lyderystė gali tapti labiausiai masinančio (suprask, populiaraus) galios siekio tenkinimo įrankiu. 

Mąstyti ir drąsiai žvelgti į savo prigimties gelmę nėra lengvas uždavinys. Žmogaus elgsenos stebėsena ir empiriniais tyrimų duomeninimis besiremiantis mokslas toli gražu prie pamatinių klausimų žmogaus prigimties slėpinių taip ir nepriartėjo, o ir „prigimties“ sąvokos iš viso nepažįsta. Tad ir  mokslo trupiniais besiremiačios šiuolaikinės lyderystės teorijos toli gražu neišpildo pamatinių žmogaus lūkesčių.  

  

Kodėl žmogus būtinai nori būti ir būti pilnatviškai? Vardan ko Lietuvos Trys milijonai yra taip apsėsti pergalės poreikio? Kodėl pralaimėjimo kartėlis yra toks atgrasus? Kodėl pasaulio  žmones įtikina „Coca- cola“ reklamų siūlomas pasitenkinimas? Kodėl yra dievinamas „Apple“ prekės ženklas? Kodėl pinigų ir valdžios siekis, lytinis pasitenkinimas yra bene svarbiausi žmogaus poreikiai, iššaukinatys pačius stipriausius jausmus? 

Be prigimties slėpinio atskleidimo, atsakymai į šiuos ir panašius žmogaus būties klausimus ir lieka po uždangos skraiste. Tuo tarpu šioje esė apie lyderystę serijoje - klasikinės filosofijos (o kartu ir psichologijos) požiūriu - mes ir bandome prigimties slėpinio uždangą kiek praskleisti. 

Klasikinis atsakymas į visus žmones labiausiai kankinančius klausimus yra vienas: žmogaus prigimtis būtinai siekia pilnatvės, ir mes nuolat kenčiame dėl jos trūkumo. Laimė yra galima, jei ji yra pilnatviška. Tad ir pabandykime suprasti: kas yra žmogaus pilnatvė?

VI a. Romos filosofoas Boecijus mums siūlo štai tokį žmogaus pilnatvės ir laimės įvykio supratimą: „Visų gėrių turėjimas kartu ir tobulai“ (Omnium bonorum tota simul et perfecta possessio). Atrodo, kad nieko naujo. Argi sena filosofinė tiesa nenusako taikliai kasdien savyje ar kituose atrandamą godumą,kai iš pasąmonės išlenda siekinys: viskas ir iš karto!  

 Žmogus nuolat ieško vertės. Kasdienybėje tai pasireiškia nepaliaujamu pasitenkinimo siekimu. Mes nepaliaujame trokšti, kad VISKAS mus patenkintų. Šis „VISKAS“ yra tam tikra ir kiekvienam individui savaip siekiama gerovės būsena, individualus pilnatvės vaizdinys, tam tikra „komforto zona“. 

Ir visgi akivaizdu, kad žmogaus negali turėti visų gėrybių vienu metu. Todėl jis visada gyvena pilnatvės įvykio viltimi. Mes esame įnirtingai jos siekiame. Dabarties akimirka tik maitina gerovės išsipildymo viltį tolimoje ar netolimoje atietyje. Mes niekada nesame patenkinti dabartyje pasiekta gerovės visuma. Juk net ir sąlyginai viskuo aprūpintas ir patenkintas pensininkas eina kasdien žaisti šachamtais, kad vėl ir vėl laimėtų. O laimėti verta dėl pergalės džiaugsmo - dėl pilnatviškesnio būvio, kurį įteigia savos galios patirtis. 

Tačiau tūlas išminčius pamokys: parduok „Ferari“, išsižadėk žemiškų aistrų, gyvenk dabarties akimirka ir patirsi pilnatvę. Tačiau tik uždarius „Ferari“ dureles pilnatvė neužplūsta. O ir materialinių gėrybių išsižadėjimas yra tik kelio į aukštą dvasinių aukštumų kalną pradžia. Visagalė pilnatvės viltis niekada neapleidžia. Net ir visiško išsižadėjimo būsenoje. Net ir mirties akimirką. Net ir persisotinimo būsenoje. Nėra tokios „komforto zonos“, kurios nesugriautų dar didesnio komforto viltis. 

Klasikinei filosofinei įžvalgai antrina ir dangiškoji išmintis. Kristus byloja, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Įst 8, 3; Lk 4, 4). Duona suteikia kūnišką sotumą, sąlytis su Dievu – dvasinį. Bet ką reiškia „sąlytis su Dievu“? Jeigu ir Dievas maitina žmogų dvasine „kasdienine duona“, koks tad yra Dievo žmogui dovanojamo dvasinio maisto saikas? Kitaip tariant, kokiu saiku Dievas seikėja žmogui sotumą? Teologija mums išaiškina, kad Dievo prigimtis ir jo  dovanojamos žmogui dvasinės malonės, vadinasi, ir pilnatvės saikas neturi ribų. Nes žmogus yra sukurtas pagal neriboto Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26). Vadinasi, iš prigimtimi žmogus negali nesiekti jam taip savos ir kartu brangios neaprėpiamos pilnatvės.   

Pasidalinsiu praėjusios vasaros patirtimi. Mielą užsiėmimą derinau su tingiu poilsiu Prancūzijos rivjeros pliaže. Su žmona keliaudavome į tolimiausią nusidriekusios smėlėtos juostos pliažo kampą. Pirmosiosmis dienomis smalsumą masino priešas pliažą tvarkingai išsirikiavusių prabangių jachtų armada. Mat dalis Saint-Tropez uoste ar įlankoje prisišvartavusių jachtų kasdien išpaukia pasižmonėt ten, kur nugula žymiajame kurorte apsigyvenusių poilsiautojų minia. Neįmanoma nesigrožėti jachtų grožiu ir brangumu. Tačiau pirmiems įspūdžiams nublankus ir jau įpratus kiekvieną dieną jas čia atrasti, galvoje ima kvirbėti įvairios mintys. Ar čia koks jachtų „pliažas“? Kodėl jos suplaukia būtent čia, o ne kitur? Juk aplinkui tiek gražių kitų įlankų ir pliažų!  

Ir kažkurią dieną suvokiau esąs kažkokio „jachtų pliažo“ spektaklio dalyvis. Pasirodo, nuo kranto į jachtas žiopsantys žmonės  atlieka svarbią jachtų grožio ir brangumo vertintojų funkciją. Ir tai yra dalis poilsio Saint -Tropez išskirtinio komforto! Jachtų savininkai dienomis čia tvarkingai išsirikiuoja tam, kad mažiau, bet visgi pasiturintys spoksotojai vertintų ir trokštų jų pasiektos pilnatvės lygio. Vakare gi prabangiausios iš jų vėl išsirikiuoja Saint-Tropez krantinėje, ir tie patys pliažo statistai sliūkina išilgai krantine, stebėdami jachtose puotaujančius savininkus, ir toliau - kaip ir dienos metu - matinasi trokštamos pilnatvės svaja. 

Čia vyksta mainai: vertintojas maitina savo pilnatvės lūkestį brangaus turto artumu; tuo tarpu brangaus turto savininkas siekia savo turto įvertinimo. Tačiau abu siekia vieno ir to paties tikslo – kuo pilnatviškesnių patirčių. Ir abu - tiek turėtojas, tiek stebėtojas - abu yra tos pačios pilnatvei godžios žmogaus prigimties įkaitai.  

     

Lyderystė irgi yra lyg trokštama prabangos prekė. Lyderis yra branginamas tiek, kiek jo gerovės pažadas atliepia konkretaus sekėjo pilnatvės svajonę. Kuo labiau lyderis yra siejamas su trokštamu pilnatvės idealu, tuo labiau pasekėjo jis yra branginamas.  

Jeigu žmogus suvokia savo prigimties šauksmą ir sąmoningai jį formuoja, jis turi du kelius: vieną – dorybės, kitą - puikybės. Dorybė yra Dievo sukurtos prigimties ugdymas ir gerosios kūrybingos valios išlaisvinimas savo ir kitų labui. Dorybingasis lyderis tampa kuriančiuoju autoritetu. Tuo tarpu savanaudis prisistato esąs pilnatvės ikona ar net šaltinis, bet kokiu atveju - žmonių pilnatvės lūkesčio išsipildymo garantas. Tokiu būdu puikuolis siekia pajungti žmonių valią ir protą, kad sukauptų kuo daugiau galios. Pavyzdžių yra pilna prekinių ženklų ar politinių ideologijų rinkos: nuo „Coca- cola“ kalėdinės laimės pažado ir pop žvaigždžių itin branginamų sėdmenų iki Hitlerio grynaveislių arijų ar Putino rusų pasaulių.  

Žinia, iškreiptas ir prigimties tiesai neadekvatus pilnatvės pažadas yra netvarus. Iliuzija anksčiau ar vėliau sužlunga ir sužlugdo. Žmogaus prigimčiai tapačios pilnatvės paieška yra neatsiejama nuo tiesoieškos ir nuodugnaus savęs pažinimo. Tik šiame ieškojime ima pildytis tvarios pilnatvės viltis, iškyla tvarius santykius tveriantys, kitus ugdantys ir prigimties gėrio kūrybai masinantys autoritetai. 

Šiuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinei verslo mokyklai (TVM) vadovaujantis, buvęs „Teo Lt“ generalinis direktorius Arūnas Šikšta bado pirštu į verslininkų bėdą – jie nenori įmonės uždirbtu pelnu dalintis su darbuotojais.

Pernai metų vasarį iš „Teo LT“ generalinio direktoriaus pareigų pasitraukęs A. Šikšta buvo tituluojamas vienu geriausiai apmokamu vadovu šalyje. Indėlių ir investicijų draudimo direktorei Aurelijai Mažintienei buvo išsprūdę skaičiai, jog generalinis direktorius, vadovaudamas telekomunikacijų įmonei, per mėnesį galėjo uždirbti apie 80 tūkst. Lt.

Vis dėlto didelis atlyginimas A. Šikštos neužhipnotizavo. Šalia Vilniaus, „Le Meridien“ viešbutyje, vykusioje vadovų konferencijoje EBIT 2014 dabartinis TVM vadovas prasitarė apie telekomunikacijų bendrovės akcininkų nenorą sukurta verte pasidalinti su darbuotojais.

„Kai po dešimt metų praktikos turėjau diskusiją su investuotojais vienoje telekomunikacijų kompanijoje apie tai, kad 16 proc. biudžeto tesudaro personalo kaštai, o beveik 4 tūkst. žmonių grupė sukuria daugiau nei 40 proc. pelno (EBIDA), mes galėtume galvoti apie poros procentų pasidalinimą su žmonėmis. Man buvo pasakyta – tvarkoje, bet tai yra tavo klausimas, tu esi vadovas, mes tau mokame geriausią atlyginimą Lietuvoje. Man ilgai skaičiuoti nereikėjo. Pasakiau, kad mano vieno atlyginimo neužteks pasidalinti su 4 tūkst.“, - pasakojo A. Šikšta.

Vyras spėja, kad toks atsainus požiūris į darbuotojus turi būti keičiamas nuo pamatų – švietimo sistemos.

„Turime kuo skubiau daryti reformą mokslo srityje, pradedant nuo darželio – kad net valytoja būtų vadinama mokytoja, nes ji gali išmokyti tvarkyti namus, kad išmoktų vaikai gerbti paprasčiausią profesiją. Tuomet, manau, daug kas pasikeistų“, - kalbėjo buvęs „Teo LT“ vadovas.

Kaip pavyzdį, A. Šikšta paminėjo Izraelio sėkmės istoriją – jau raškomi prieš dvylika metų pradėtos aukštojo mokslo reformos vaisiai.

„Visos geriausios technologijos pasaulyje yra padovanotos žydų valstybės ir Izraelio laboratorijų. Izraelio valstybė neturi jokių iškasenų, jokių gamtinių resursų, kaip ir Lietuva, bet ji yra antra pasaulyje pagal savo aukštąjį mokslą“, - pastebėjo A. Šikšta.

Žinoma, TVM vadovas akcentuoja, kad darbuotojai turi ir patys daugiau galvoti apie tai, ką duoda įmonei.

„Ar dažnas darbuotojas, ruošdamasis darbui, pagalvoja, kokią vertę šiandien sukurs darbe – kokią vertę sukurs sau, kokią darbdaviui, kokią vertę pajus paslaugos vartotojai. Ir ar mes (vadovai – DELFI) galime suprasti, kaip ta vertė po mėnesio, ketvirčio bus padalinta?, - retoriškai konferencijos dalyvių klausė A. Šikšta. - Akcininkas turi dalintis aiškiomis proporcijomis su tais, kurie sukuria vertę“.

Šaltinis: www.delfi.lt 

Verslo mokyklos dažnai perteikia tik teorinius modelius, kurie ne visada pasitvirtina praktikoje. Be to, dažnai nepakankamas dėmesys yra skiriamas verslumo įgūdžių lavinimui; išskaidyti kursai neleidžia studentui suvesti žinias į vieną visumą. Žinios išlieka padrikos ir paviršutiniškos, nes nėra ne tik praktikos ašies, bet ir gebėjimo mąstyti.

Šio kurso išskirtinumas slypi jo paprastume ir genialume. Sudarytas iš teorinių paskaitų, praktinių užduočių, bendravimo su verslininkais, šis kursas pakankamą žinių ir praktikos kiekį naujam sėkmingam verslui pradėti. Didelė šio kurso kuriama pridėtinė vertė yra mokymas suprasti gilesnes - žmogaus prigimtyje slypinčias - verslo vystymo prielaidas.  

Naujausia pasaulinė tendencija verslininkų ugdymo praktikoje yra verslo mokymąsi susieti itin glaudžiai su verslo praktika. Šis kursas yra Lietuvoje sukurtas inovatyvių verslo studijų kūrinys.

Lyderystės magija, didysis vertės stebuklas, mases telkianti charizma ar bauginanti galia – šie ir kiti panašūs mistinio skonio posakiai maloniai prablaško. Visgi praktiškus žmones diskusija apie lyderystę verčia užsiduoti ir praktiškus klausimus : kaip gi tapti veiksniu, kalnus nuverčiančiu ir pergalingu lyderiu?

Mūsų sąmonėje lyderystė siejama išimtinai su pirmavimu ir rezultatyviu veikimu. Paprasta ir aišku.

Tačiau kaip praktiškai įgyvendinti čia diskutuojamą tvarios lyderystės modelį? Prisiminkime: lyderystė yra tvaraus santykio ir tveriančio rezultato kūrimas, kur lyderis yra žmogui savito gėrio sklaidos įgalintojas.   

Anot šio apibrėžimo, lyderis yra tam tikra vertės ikona, įkvepianti sekėją laisvanoriškai sklaidai. Svarbu įsisąmoninti, kad nuoširdi ir visavertė žmogaus sklaida įmanoma tik laisvės sąlygomis. Neįmanoma priversti gyvą organizmą visavertiškai skleistis prieš savo prigimtį, žmogaus atveju – prieš laisvą valią. Laisvos valios sprendimas yra įsišaknijęs žmogaus supratime apie tai, kas jam yra absoliučiai vertinga. Tik šiam supratimui keičiantis, žmogus laisva valia keičia ir savo sklaidos kryptį. Vaizdžiai tariant, naujai atrasta ‚lobių sala‘ diktuoja ir naują paieškos kryptį.

Aišku, laivo kapitonas turi įtikinti jūreivius, kad jis vienintelis težino, kur yra paslėptas paslaptingasis lobis. Tik tuomet samdyta darbo jėga taps lobio dalies godojančiais bendrininkais, o laivo kapitonas – jų lyderiu.

Bet ar godžių samdinių, kad ir tapusių ieškomo gėrio dalininkais, komanda yra patikima? Ar, godumo apakinti, nepersišaudys ant atrastos aukso krūvos? Akivaizdu, kad tik gerovės pažadas nėra pakankamas tvaraus santykio įtvirtinimui ir tvaraus rezultato pasiekimui.

Kaip jau aptarėme, tvarus santykis reiškia žmogui būdingų galių (t.y. savo gėrio) sklaidą, vadinasi ir kūrybą įvairiausiomis formomis. Todėl ‚gerovės pažadas‘ (kurį čia įsivardijome kaip ‚lobio salą‘) tvarios lyderystės praktikoje turi būti ne godų kaupimą skatinanti iliuzija (nes godumas ir iliuzija yra neatsiejama pora), bet turi atsiremti į pačiam žmogui savą prigimtinį gėrį ir jį išskleisti lyderystės praktikos pagalba. Tvarus lyderis visada yra vertės sklaidos įgalintojas.

Grįžkime prie praktinio klausimo: kaip lyderiui būti ne iliuzijų apie aukso kalnus  piešėju, bet kūrybos įkvėpėju ir  žmogaus vertės sklaidos įgalintoju? Juk lobių sala iš tiesų yra pirmiausiai atrandama žmogaus viduje! Kitaip tariant, kaip būti Žmogumi Žmogui iš didžiosios raidės? Atsakymas – būti tvarią gerovę kuriančiu Autoritetu.

Idant nepasimestume dažnai klaidinančioje kalbų apie lyderystę „mistikoje“, svarbu teisingai suprasti šių plačiai vartojamų žodžių ‚autoritetas‘ ir ‚gerovės pažadas‘ originalias, t.y. pamatines, reikšmes. Tvari lyderystė reikalauja patikimumo, o svarstymas apie ją - tikslumo.

Autoritetas kyla iš lotyniško žodžio ‚auctoritas‘. Savo ruožtu, šis žodis kyla iš žodžio ‚auctor‘, kas reiškia ‚augintoją‘ - tą, kuris įgalina ir puoselėja augimą, būvio tvarumą (TLG žodynas: he that brings about the existence of any object, or promotes the increase or prosperity of it, whether he first originates it, or by his efforts gives greater permanence or continuance to it). Iš šio žodžio kyla ir tarptautinis žodis ‚autorius‘, kuris mums pirmiausiai reiškia ‚kūrėją‘.           

Tuo tarpu žodis ‚auctoritas‘, iš kurio tiesiogiai kyla žodis ‚autoritetas‘, nurodo vertės sklaidos įgalintoją ir kūrybos proceso bei reiškinių tvarumo palaikytoją. ‚Autoritetas‘ yra kūrybinių procesų aktyvioji priežastis; jis yra žinojimo apie tuos procesus šaltinis; jis pats yra vertės ir tobulos jos raiškos įkūnytojas, sektinas pavyzdys. Taigi, Autoritetas yra galią turintis kūrėjas ir žmogaus vertės sklaidos įgalintojas.

Mums įprasta manyti, kad galios turėjimas ir jos praktika yra bene esmingiausias Autoriteto uždavinys. Deja, dažnai šis populiarus klaidingas įsitikinimas nustumia į paraštes autoriteto sampratai taip pat esminius ‚kūrėjo‘ ir ‚vertės augintojo‘ dėmenis. Pavyzdys: žodžio ‚autoritarinis‘ vartojimas. Mūsų sąmonėje šis žodis reiškia laisvos raiškos demokratinėje visuomenėje naikinimą. ‚Autoritaras‘ ir lyderis - viena kitai prieštaraujančios sampratos. Tačiau romėniškųjų ‚auctor‘ ir ‚auctoritas‘ pamatinių reikšmių analizė atskleidžia, kad būtent bendrašaknis žodis ‚autoritetas‘ - kaip kūrėjas ir vertės augimo įgalintojas - yra tapatus tvaraus lyderio sampratai.

Antikos Graikijos ir Romos sutelktas Vakarų civilizacijos vertės pagrindas remiasi ‚autoriteto‘ samprata, būtent, čia diskutuojamo ‚tvaraus lyderio‘ prasme.

Visgi lengva nuslysti tik į galios turėjimo meilę. Tačiau tai - ne tvaraus lyderio kelias. Tik Autoritetas tikrąja šio žodžio prasme kuria žmogaus gėrio sklaidos stebuklą.

Tuo tarpu galios turėjimo tikslas turi būti kūrybos ir žmogaus vertės sklaidos įgalinimas. Tai yra ir tvaru, ir moralu.

Apie Autoritetui būdingo ‚gerovės pažado‘ prigimtį, o ir tolesnė čia išsikeltų klausimų diskusija – kitose esė. 

Šaltinis: www.cezaris.lt

Lyderystės užsiėmimų metu dažnai tenka diskutuoti tokiu klausimu: ar Adolfas Hitleris buvo lyderis? Įtaigiai ir visuotinai siūlosi atsakymas „taip“. Juk šis žmogus turėjo neeilinę charizmą, kurios dėka sukūrė didelę organizaciją, paskui save patraukė tautą, ir iki šiol traukia nacizmu apsėstus milijonus. Netgi nuo fašizmo itin smarkiai nukraujavusioje Rusijoje! Ar toks laike ištįsęs fenomenas nėra tvirčiausias lyderystės įrodymas?! 

Ir visgi mano atsakymas būna vienareikšmiškas „ne“. Nes Adolfas Hitleris nesukūrė tvarių rezultatų. Jo lyderystės rezultatai yra nacijos apgavystė, valstybės griūtis ir rasine neapykanta grįstas įsigalinimo pažadas. Milijonus vis dar masina svastika ir A.Hitlerio asmuo kaip rasinio išskirtinumo teigimo kitų niekinimo sąskaita simbolis.

Ar žmonių lyderystė gali būti grįsta neapykanta ir žmogiškosios vertės žeminimu? Nelygu, kokiais ‚lyderystės‘ kriterijais vadovausimės.

Lyderystės sąvokos neapibrėžtumas yra ne tik lyderystę kaip fenomeną tyrinėjančių mokslininkų diskusijų objektas; bet ir itin tikroviška darbinių santykių, ypač versle, problema. Problema, nes ‚lyderystė‘ sukelia pasitikėjimą ir kitus pozityvius lūkesčius, kurie, deja, ne visada išsipildo. Lyderystės pozityvumo, arba tvarumo, klausimas tampa itin svarbus dabartyje, kada verslas vis labiau orientuojasi į žmogaus kūrybinio potencialo atskleidimą. Taigi vardan šio potencialo išskleidimo ir pabandykime tiksliau apbrėžti, kas yra lyderystė.

Lyderystę remiantis principas yra akivaizdus: lyderystė yra žmonių santykių forma. Panagrinėkime tris galimas santykių formas sulig pastarųjų intensyvumo lygiu.  

1.     Žmogus  tarp žmonių.

2.     Viršininkas  – pavaldiniai. 

3.     Lyderis – sekėjai.

‘Žmogus tarp žmonių’ (I forma) reiškia neįpareigojančių horizontalių santykių būvį. Pastarajai yra būdinga žemas santykių intensyvumo lygis, todėl, ir santykių netvarumas. Tiesiog esame žmonės tarp žmonių, kuriuos matome skubančius pro šalį, ar kartu stovinčius eilėje, valgančius prie gretimo staliuko, zujančius dideliame biure ir t.t. (Čia nesvarstome horizontalių įpareigojančių santykių formą, kurie remiasi pagrįsta vertės santykiuose projekcija, pvz., šeima, draugai, bendruomenė.) Horizontalūs neįpareigojantys santykiai tėra neįpareigojanti lygiava, kuri nekildina jokios lyderystės.

‘Lyderystė’ yra tam tikra vertikalių santykių tarp žmonių forma. Vertikalūs santykiai reiškia valingą ar nevalingą subordinaciją ‚aukštesniam’, nes labiau vertinamam žmogui. Čia ir slypi galimos sumaišties prielaidos. Ypač anglakalbėje erdvėje lyderyste dažnai vadinamas santykis būtent šia plačiąja prasme. O ir mūsų lietuviškoje kasdienoje lengvai vardijame kompanijos ar valstybės vadovus kaip ‚lyderius‘, tačiau niekaip nesusimąstome, kiek mes tą lyderį iš tiesų vertiname. Mąstantį vertinimą dažnai mumyse išstumia emociniai ištiktukai ‚patinka - neptinka‘. Beje, Veidaknygėje (Facebook) tokie ištiktukai yra siūlomi kaip lėkštų pseudo vertinimų sistema.   

Vertikalūs santykiai gali būti oficialūs, t.y. darbo sutartimi ir teisiškai priklausomybe grįsti (II forma), ar neoficialūs – grįsti tik laisva valia kildinamu įvertinimu (III forma). Pirmuoju atveju turime klasikinę viršininko - pavaldinių santykių formą, kurioje aukštesnę poziciją turintis žmogus kitus įvardija kaip savo „viršininkavimo“ resursus. Šioje padėtyje žmonės iš tiesų tampa tik žmogiškaisiais resursais (human resources). Ši iš korporacijose vis dar paplitusi samprata tvirtina galia grįstą santykį ir verčia pavaldinius bukais darbo įrankiai, taigi, tikrąja šio žodžio prasme - nužmogina. Jokiu būdu neteigiu, kad kiekvienoje korporacijoje taip ir vyksta. Anaiptol. HR samprata vis plačiau kritikuojama kaip atgyvenusio korporatyvinio agresyvumo klišė. Net ir sąvoka ‚žmogiškasis kapitalas‘ (human capital) neatliepia šiuolaikinių iššūkių versle, kuris stiebiasi pirmiausiai žmogaus potencialo sklaidos. 

Tuo pačiu ši nauja tendencija giliau pabrėžia kokybės žmonių santykių vertikalėje poreikį. Taigi lyderystės pagrindas nėra įprasti - formalizuoti ar ne - naudų mainai. Lyderystė remiasi laisva valia kildinamu vertinimo aktu (III forma). Žmogus tampa lyderiu todėl, kad asmuo ar asmenų grupė jį vertina kaip žmogiškosios vertės šaltinį, o ne tik galimai naudų savininką. Šiąją prasme ir ‚bosas‘ tampa kažkam lyderiu, jeigu ‚bosas‘ pirmiausiai yra vertinamas kaip asmuo, t.y. tvaraus žmogiškojo santykio ir  vertės šaltinis. Tad lyderystės santykio pamatinis principas yra pasekėjo siekis tvariai telkti savyje jam būtiną vertę, kitaip tariant, tobulėti.  

Šis principas atskleidžia dar vieną pamatinį lyderystės dėmenį – tvarumą. Tvarios vertės telkimas kyla iš pačios žmogaus prigimties. Tai yra visuotine ir neišvengiama. Dėl žinojimo ir pasirinkimų įvairovės prigimtinis tvarumo poreikis išpildomas pačiais įvairiausiais ir net prieštaraujančiais būdais: viena vertus, dvasiniu tobulėjimu (pilnatviškai būti), kita vertus turto kaupimu ar vartotojiško pasitenkinimo besotyste (pilnatviškai turėti). Nelygu, ką žmogus atpažįsta kaip savo prigimties gėrį. Visgi prigimties tvarumo ir pilnatvės siekimas yra būtinas žmogaus tapsmo individualiai ir  kartu visuotinas visos žmonijos progreso šaltinis. O tvarus lūkestis reikalauja ir tvaraus vertės šaltinio, taigi, tvarios lyderystės. Todėl ir būtinas lyderystės kriterijus yra tvarus santykis, kurio dėka žmogus telkią jam savą gėrį kaip vertę ilgalaikėje perspektyvoje.             

Remiantis šiais kriterijais Adolfas Hitleris nėra joks ‚lyderis‘. Nes neapykanta griauna. Galios iliuzijos vampyrai tėra ‚bosai‘, ir jokie prigimties gėrio sklaidos įkvėpėjai.

Pagal aptartus kriterijus tūlas skaitytojas gali lengvai pasitikrinti lyderystės tvarumą. Pastarieji įgalins atpažinti bei įvertinti menkai pastebimus kukliuosius lyderius, kurie savo aplinkoje kuria darbo sutartyje neapibrėžtą moralinį gėrį.      

Lyderystė prasideda ir tarpsta kaip vertės šaltinis, kaip neišsemiamas žmogaus stebuklo įvykis. Apie tai toliau svarstysime kitose esė.      

       

Šaltinis: www.cezaris.lt

„Mes buvome nustebę, netgi šokiruoti, kai sužinojome, koks turėtų būti lyderis, kuris galėtų perkeisti kompaniją iš geros į puikią. Tokie (good-to-great) lyderiai yra nekrentantys į akis, ramūs, santūrus, netgi drovūs.  Šie lyderiai yra paradoksalus asmeninio nusižeminimo ir profesionalios valios mišinys“ (Jim Collinsas „Nuo gero prie puikaus“).

Prisipažinkime, kad nuostata „būti nusižeminusiu“ sunkiai dera su „būti lyderiu“ ambicija. Į sėkmę orientuotas verslus žmogus, atrodo, sunkiai suderintų savyje šias dvi prieštaras. Ir vis dėl to sukluskime. Jim Collinsas yra ne koks eilinis entuziastingas lyderystės guru. Jis yra tyrinėtojas. Jo knyga „Nuo gero – prie puikaus“ (amazon.com duomenimis, viena pasaulyje perkamiausių knygų apie verslą jau antrą dešimtmetį) yra kruopštaus ir išsamaus 5 metų tyrimo rezultatas, kurį atliko Jim Collinso vadovaujama 20 mokslininkų grupė.

O viskas prasidėjo nuo klausimo: kodėl vienos įmonės pasiekia puikių rezultatų ir tampa savo srities lyderės, o kitos išlieka rinkos vidutiniokėmis? Minėta mokslininkų grupė sugretino pasaulio mastu gerai žinomas (nes puikių rezultatų pasiekusias) kompanijas su vidutiniokėmis ir išsikėlė „juodosios dėžės“ hipotezę: kas nulemia reikšmingą skirtumą tarp lyginamų kompanijų? Kas slypi toje dėžėje?

Ir tyrimas atsakė: ten slypi savo lyderystės reikšmę menkinantis kuklus profesionalas.

Sutikime, kad rezultatai, o ne populiarūs įvaizdžiai įrodo, kas yra puiki lyderystė. Bet kaip yra sunku išsivaduoti iš susikurtų įvaizdžių pasaulėlio ir priimti tyrimu įrodytą tiesą. Kaip „nusižeminimas“ gali būti vienu iš puikios lyderystės veiksniu?! Emocinga atmetimo reakcija yra garantuota.

Kartą savo įžvalgomis apie religinių nuostatų įtaką verslui dalinausi garbingų verslininkų klube. Vieni klubo nariai rimtai ir tykiai klausėsi. Kiti – staiga aistringai man ėmėsi įrodinėti savo vadybos ar kitas žinias, kurios nebūtinai siejosi su aktualiai dėstoma tema. Įdomi ir įprasta detalė: dalis verslininkų ant stalo buvo pasidėję savo naujuosius iPhone‘us. Vakarų visuomenėje toks elgesys būtų laikomas nelabai mandagiu. Akivaizdu, kad mūsiškiams buvo svarbu demonstruoti savo vertę. Ir į mano aptariamus pavyzdžius apie religijos įtaką vienam ar kitam iškiliam pasaulio mastu verslininkui dalis klausytojų reagavo gan, sakyčiau, priešiškai. Mat, Dievo tema dažnam yra skausminga.

Kaip savo vertę teigiantys lyderiai (iPhone‘ų dėliojimų ant stalų būdu!) galėtų pakęsti aukštesnės jėgos dominavimą?! Kaip „kietas“ lyderis gali būti kam nors paklusnus?

Palikime emocingas reakcijas kartu su savo vertę trumparegiškai teigiančiais „kietais“ lyderiais.  Protinga būtų paklausti: kokiu būdu Jim Collinso aprašomas sėkmingiausio lyderio tipas sukuria didžiausią pridėtinę ir tuo pačiu tvarią vertę?

J. Collinso keliama „juodosios dėžės“ hipotezė mums atveria ne ką kitą, o žmogiškosios prigimties mįslę. O pastaroji mums nuaidi Antikos laikais ant Delfų šventyklos vartų iškaltu amžinai aktualiu liepiniu: „Pažink save, mirtingasis“.  

Klasikinė išmintis, priešingai nei vyraujančios „kieto vyruko“ nuostatos, mums netikėtai atveria žmogaus vertės ugdymo lobius. Brangiausių išminties perlų tarpe spindi ir „nusižeminimas“. Pabandykime tai suprasti.

„Nusižeminimą“ mes siejame su vergišku paklusnumo ir todėl atgrasiai jo kratomės.  Visgi „nusižeminimas“ nėra „nuolankumas“. Nusilenkti kažkam nėra tas pats, kas priglusti prie žemės. Angliškas žodis „humility“ kyla iš lotyniškojo žodžio „humus“ – (dirva, žemė) ir iš esmės reiškia tą patį, ką ir lietuviškasis „nusižeminimas“ – prigludimą prie žemės.

Tai kokia gi „prigludimo prie žemės“ vertė? Ar gi lyderis nesistiebia į aukštumas? Senovės išmintis, kurios veikimą šiuolaikinių lyderių praktikoje įrodė ir Jim Collinso tyrinėjimai, tvirtina, kad tvirtas stovėjimas ant žemės yra skrydžio į aukštumas pagrindas. Turbūt didžiausias ir daugiausiai žalos žmonijos istorijoje pridariusi nelaimė yra nepagrįsti lūkesčiai. Kitaip tariant – aukštos, bet tuščios svajonės. Kiek žmonių išžudyta dėl kaži kieno prisisvajotos didybės, kiek veiklų sužlugo dėl tikrovės matu nepamatuotų vizijų ir t.t.

Nusižeminimas yra savo žmogiškųjų ribų pojūtis. Tai nuostata, kuri leidžia susivokti tikrovėje ir atpažinti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Nusižeminimas yra jokiu būdu ne šliaužiojimas po kitų kojomis. Tai yra charakterio galia, kurios pagalba lyderis susitelkia į tikroviškų verčių ir galimybių atpažinimą. Būtent tokiu būdu atpažįstamas realus pagrindas ir nubraukia iliuzijas bei leidžia išsiskleisti tikroviškoms, t.y. tikrovę keičiančiom, svajonėms, jos vertę didinančioms vizijoms. Šitai senoliai vadino didžiadvasiškumu (lot. magnanimitas), apie kurį pakalbėsime kitose esė.

Kodėl aš apie tai rašau? Kažkada ryžausi pažinti save ir pažinti vertingąjį žmogaus tapsmą. Po ilgų studijų metų garbinguose universitetuose atėjo praktikos laikas. Vėliau verslo, socialinių veiklų praktikoje išbandytas žinojimas kildino dar gilesnį žmogaus prigimties ir trokštamos vertės supratimą. Taip prieš keletą metų gimė akademinis kursas, kurį it brangų deimantą šlifavau dėstydamas Vilniaus, ISM, Kazimiero Simonavičiaus universitetuose. O kažkada ateina laikas, kad subrandintas žinojimas veržiasi iš širdies prasmingo teksto forma. Šia kilnia prasme ir ketinu su Jumis dalintis.       

Mindaugas Kubilius          

Šaltinis: www.cezaris.lt