Prasmės poreikio atrastis gẽra savyje beatodairiškai kaupiantįjį ir apie save būtinai gerai ir lakiai manantįjį paprastai ištinka kaip įprastos soties kaupimo ir tenkinimosi ja trikdis. Soties kaupimo trūkio sunkis neišvengiamai atveria nebūties grėsmės pragarmę. Gi svyruodami ant pragarmės bedugnės irgi godžiai stveriamės to, kas tveria – kažko, kas būtų tikriau nei paties įvaizdinta ar kitaip išmoningai susikurpta netvari žmogaus viltis. 

Štai čia savyje klūstame ir iš prigimties gelmės klausiame: kas yra tai, kas iš tiesų yrà, ir ne ỹra.  

Jeigu prigimtis būtinai siekia įsisavinti tai, kas yrà; vadinasi tai, kas ỹra nėra sava, tad ir neprasminga žmogaus prigimties tiesos rodos šviesoje. Todėl, galų gale, suvokiame, kad prasmė išsiskleidžia mano gyvenime kaip prigimties sklaidos - tiesà ir dorà pasekmė. Nes prigimtis yra mūsų esmą įgalinanti duotis, taigi, esmiškai jos sklaidą lemianti tiesa; Tiesà tikrąją ir vienintele šio žodžio prasme. Prigimties sklaida būtinai tiesiasi į nyksmo netrikdomą pilnatvę, kurią pasiekti tegalima tik tiesingos ir teisingos prigimties sklaidos žmogaus gyvenime. Paprastai tariant, netrikdoma pilnatvė ir visavertė laimė bei laisvė pasiekiama tik gyvenant tiesos rodà, t.y. dorai.  Tuo tarpu išnykstančios, nes laikinumu tarpstančios, soties būsenos neišpildo būtinojo prigimties poreikio – tarpti pilnatviškai ir nesunykti.

Siekiama pilnatvė iš esmės ir yra žmogaus įsibūtinimas Tame, kas yrà ir ne ỹra. Šiame gi tapsme įvyksta ir visa prigimtimi godojamas pats tikriausias sotumas bei nesunykstantis pasitenkinimas. Taigi, prasmė yra pilnatviško džiaugsmo nenykstančios pilnatvės gyvastyje pojūtis, kylantis iš savasties atžvilgiu teisingo - tiesaus būvio. Prasmė skleidžiasi gyvenimu tiesoje.

Tad žmogus, suklusęs ir paklusęs mąstančiai tyrai ir tiesos roda grindžiantis tiesų, būtent dorą, gyvenimą, iš tiesų tarpsta būtinos, nes nenykstančios, soties viltimi, kuri atveria prasmės išgyvenimą begalybę.  

Prasmingas gyvenimas yra mirties pragarmę įveikiantis protingas gyvenimas. Tad, nepasitikėdami pasileidusia vaizduote – tiek sava, tiek ir iš aplinkos plūstančia - gręždamiesi nuo neprotingos, tad, pražūtingos išmonės, vis klūstame ir vis klausiame: kas yra tai, kas yra ir ne ỹra? Kaip būti išsitiesus, t.y. gyventi tiesa ir dora?

Pagaliau, doras gyvenimas, t.y. gyvasties sklaida Tiesos rodoje, įgalina skirti tai, kas iš esmės žmogiškai sava nuo to, kas ne sava, taigi, gyvasties atžvilgiu žalinga, vadinasi, ir neprasminga. Paprastai tariant, dora prigimties sklaida įgalina skirti gėrį nuo blogio.    

Žmogus negali gyventi be tikslo ir vilties tąjį tikslą pasiekti. Juk kas yra tikslas ir viltis?

Akivaizdu, žmogus būna ir veikia visada kažko siekdamas. Nebūna taip, kad žmogus kažko nenorėtų. Nes ir nieko kažko nenorintis žmogus, iš tiesų, nori kažko kad ir tame paties įsivaizduojamame niekyje. Ir šiuo liūdnu atveju tas kažkas niekyje tėra kažkas tokio nežinomo, kas būtų priešinga žmogų nuvylusiam šitam.    

Iš neigiamosios pusės, to kažko siekimas visada yra alkiu, skausmu, liūdesiu ir panašiais trūkumais pasireiškiančio gyvasties kęsmo, o ir nebūties grėsmę iš esmės, šalinimas. Iš teigiamosios pusės, tas kažkas yra viltis įtvarinti savąją gyvastį nenykstamomis ir pilnatviškomis lytimis.

 Viltis sutelkia visas žmogaus pastangas būti ir nesunykti. Tai ir yra pamatinis žmogaus gyvenimo tikslas ir, tuo pačiu, prasmė – nenykstanti ir pilnatviška gyvastis. Į šią prigimties sklaidą – sąmoningai ar, dažniausiai, nesąmoningai - yra nukreipti visi tikslai. Ko kito gali siekti žmogus, jei ne gero, t.y. nenykstamo ir pilnatviško, gyvenimo? 

Iš tikslingų pastangų šio gero gyvenimo link ir susideda žmogaus gyvenimas. Antraip, jo gyvenimas būtų beprasmis, nepaisant prasmės dedamosios savo gyvenime suvokimo ir sau išsiaiškinimo lygio. Štai todėl kiekvienoje tikslingoje žmogaus pastangoje slypi prasmės lūkestis. Nes kiekvieną neišvengiamai trūkumu alkstantį žmogų ji sutelkia į jam vertingojo gėrio siekimą.

Būtent todėl, nepaisant susivokimo ir žinių apie savąją prigimtį lygio, taigi, kažkokios vilties vedinas žmogus vien savo valios pastangomis geba įprasminti sau savo gyvenimą.  

Mat kuo labiau žmogus vertina godojamo būvio – kaip jam tvariausią ir pilnatviškiausią - siekinį, tuo daugiau jis sutelkia pastangų siekiant šio tikslo; tuo jam brangesnis tampa ir šis jo godojamas gėris, jo siektinas geras gyvenimas; vadinasi, tuo žmogui jo gyvenimas tampa prasmingesnis.    

Įtikslintoje prigimtyje skleidžiasi prasmės nuojauta. Asmeniui būtinos pilnatvės - vaduojantis iš trūkumo ir nyksmo grėsmės - siekimo įtikslinimas, iš tiesų, yra vienintelis savojo gėrio, taigi, savosios laimės, laisvės ir prasmės, išgyvenimo būdas. 

Viltis lyg į tvarios būties, taigi, prasmės krantą plaukiantis laivas, kuriame amžinai tarpti trokšta neišvengiamo trūkumo beprasmybės kamuojamas žmogus. Svarbu, kad krantas būtų ne išmonė, o tiesa.

Jeigu viltis pamatuota ir tikslas teisingas – nes sutelkia gyvasčiai tvarumą - tada širdį džiugina ir protą lakina netrikdoma laisvė ir laimė. Iš kitos pusės, prigimties tvarumu nepamatuota, o, atvirkščiai, godžiu ir beatodairišku kaupimu įsivaizdinta viltis kildina prigimties atžvilgiu neteisingus tikslus ir įkalina žmogų saviapgaulėje bei veda prigimties iškrypimo ir savigriovos keliu. Laisvę riboja saviaupgaulės mastas; o laimę trikdo įsivaizdintos pilnatvės ribotumas, pastangų sunkis, ir ... pačios vaizduotės neribotas lakumas.

Soties išgyvenimas, arba pasitenkinimas, yra labiausiai godotina patirtis. Žmogus siekia gauti – vėl ir vėl, ir dar daugiau - tai, ką patyrė ir pažino kaip jį patenkinantį gėrį. Todėl soties būseną jis siekia įtvarinti kaip dažnų pasitenkinimų tuo jam savu gėriu seką. Tokiu pasitenkinimų būsenų vėriniu tūlas maldina netrikdomo gero gyvenimo nenumaldomą poreikį. Tokiu būdu geras gyvenimas ir tampa nuolatiniu rūpesčiu sotimi, siekiant tvarios soties būsenos jau be jokių rūpesčių. Įprastas tūlo žmogaus gyvenimas: rūpestingas darbas dėl atostogų, siekiant užsidirbti atostogoms nuo rūpesčių ir nuolat svajojant apie gyvenimą laisvą nuo rūpesčių.

Čia gi godojama laimė tėra soties išgyvenimo būsenų netrikdoma tąsa, t.y. netrikdomas pasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu; tuo tarpu laisvė – soties būsenų pasirinkimų gausos neribotas kaupimas. Šitaip apibrėžiamą laimę ir laisvę vadiname tiesiog godumu ir paleistuvyste. Nežabotai tenkindamiesi prasmės stokos neišgyvename, ir gyvenimo prasmės klausimas nekyla.   

Zenono aporijos, paprastai suprantamos kaip skirtos parodyti daugio negalimumą, parodo ne tai, kad daugis yra negalimas, bet tai, kad grynasis vienis (su)tampa (su) grynuoju daugiu ir paneigia save patį: todėl tikrasis vienis yra ne kas kita, kaip minėtasis vienio ir daugio sutapimas. Pavyzdžiui, anot Zenono, norint nueiti kelią, reikia nueiti pusę kelio, o norint nueiti pusę, reikia nueiti tos pusės pusę, ir t. t., todėl norint nueiti kelią reikia nueiti begalybę kelių, taigi, kelio visai negalima nueiti. Žinoma, taip ir būtų, jeigu visa ši dalių įvairovė nebūtų sutelkta į vienį, vieną kelią, kurį ir nueiname. Nuo padalijimo į begalybę vienetų išgelbsti vienis, kuris nėra dalus, nes yra „virš“/„anapus“ vieneto, arba gryno tapatumo ir skirtumo, virš matematikos. Vienis yra ir visas kelias, ir jo dalys sykiu.

Tad, viena vertus, tapatumo principas atsiveria mąstymui kaip kalbai; kita vertus, tas pats mąstymas/kalba savuoju tapatumo principu įgalina ir begalinį skirtumą, todėl tikrajam tapatumo mąstymui reikalingas dar vienas žingsnis, kuriuo kalba tarsi išeina anapus savęs pačios, begaliniam tapatumo=skirtumo regresui sustojant ir pradui susitelkiant į vienį.

Diogenas iš statinės, pasakojama, pademonstravo Zenono argumentų „prieš judėjimą“ neteisingumą, t. y. įrodė judėjimo galimybę, tiesiog žengdamas. „Grynojoje kalboje“ iš tiesų kiekvienas žingsnis savyje talpina begalybę mažesnių žingsnių, o patyrimas (nepriešinamas kalbai) atveria žingsnį kaip vienį. Tad, matyt, iš tiesų Diogeno ir Zenono išvada ar įžvalga buvo ta pati – pradas kaip skirtumus sutelkiantis vienis.

Heideggeris taip pat teigia, kad Platonas ir Aristotelis kritikuodami elėjietiškąją filosofiją ir greta vienio vis daugiau dėmesio skirdami negatyvumo/daugio problemai, ne atitolo nuo elėjietiškosios minties apie vienį, bet tik ją eksplicitiškiau išsakė. Būtis yra būtent daugyje išryškėjantis vienis.

Graikų mąstymas, kaip apibūdina Heideggeris, kalba apie prezenciją. Graikams per mąstymą ir kalbą (nepriešinamą juslumui) atsiveria būtis (mąstymą ir kalbą užplūsta būtis savo turtingumu), ir šią atsivėrusią būtį jie apibūdina kaip vienį ir tapatumą. Šis vienis/tapatumas nėra tai, kas paneigia daugį ar juslumą. Tokios prieštaros graikams nėra. Būtis yra būtent daugyje išryškėjantis vienis. 

Tiksliai tai apibūdina Herakleitas – būtis yra „logos“ (λόγος), giminingas „legō“ (λέγω) – surinkti, sutelkti. Pirmasis tai yra sutelkimas, daugio sutelkimas. Heideggerio pateikiama ontologinė etimologija atkreipia dėmesį į „logos“ ir „algos“ (ἄλγος) giminingumą. „Algos“ kyla iš „alegō“ (ἀλέγω) – intensyvesnės „legō“, sutelkimo, formos. Algos reiškia skausmą. Daugybiškumo, susiskaidymo, kovos skausmas yra sutelkimas: daugio ir vienio tapatumas. Zenonas, „neigęs kaitą bei daugį“, ir Herakleitas, pasak kurio, „viskas teka“, kalbėjo apie tą patį.  

Nerijus Stasiulis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentas