Mindaugas Kubilius. Apie prasmę (V)

Išmone ir saviapgaule  paremta viltis anksčiau ar vėliau teatveda į beprasmybės pojūtį. Gi prigimties sklaida tiesiasi į jai savąjį sotį, būtent, neišmoningo ar įsivaizdinto, bet tikrojo prigimties nenykstamumo ir pilnatvės: to, kas iš tiesų yrà ir ne ỹra.

Atminkime tąjį pojūtį, kuris ištinka pasiekus tikslą. Laimės pertekliaus džiaugsmą staiga keičia tuštumos ir beprasmybės pojūtis. Būna, įsliūkina klastingas klausiame: o tai kokia šito pasiekimo prasmė? Pamatinis atsakymas: tikslas prigimties atžvilgiu buvo nepamatuotas. Kitaip tariant, tikslas nesirėmė tiesa besikleidžiančios prigimties rodà. Anaiptol, tikslas rėmėsi žmogaus neribotos soties ir galios įgijimu grindžiama išmone. Būtent šiąja žmogaus išmonės sau įsivaizdintos vilties ir prasmės šviesoje soties ir galios kaupimas kurį ar net ilgą laiką išrodo prasmingas. Nes, kaip jau aptarėme, turto ir galios soties kaupimas džiugina žmogų, nes šalina kęsmą ir, tuo pačiu, leidžia maloniai tikėti savosios gyvasties tvarumu. Svaigi užmarša džiugina. 

Kiek praplėskime šią mintį. Kadangi pilnatvė yra būtina prigimties siekiamybė, žmogus neišvengiamai ją įsivaizdina. Nebūtinai įsitikslina ją kaip siekiamybę, tačiau visada įsivaizdina kaip malonios būsenos bent galimybę. Svajoti apie tai, kas gera visada yra gera. Ir visgi lakios ir gyvenimiškomis lytimis įvaizdintos svajos neišvengiamai prasmenga mirties nykvietėje tarpstančios gyvasties akivare. Štai tada neišvengiamai veriasi būties tuštumos ir gilaus liūdesio pragarmė ... mūsų gyvenimuose.

Iš tiesų, išmoningai įvaizdintuose pasauliuose prasmingumas tėra neapibrėžtas pojūtis, kuris lydi malonų godotinos pilnatviškos būsenos vaizdinį. Tiesos gi rodà grįsta sklaida išgyvenama kaip patikimai prasminga ir visada viltinga. Tiesos šviesoje pagrįsti tikslai tampa ne kažko vaizdingo, bet tikros gyvasties gausos kaupimo siekiniai.

Iš čia, išvada. Tėra dveji savęs įsigalinimo, taigi, iš kęsmo vaduojantys ir pilnatvės link vedantys keliai: vienas remiasi prigimties sklaida tiesoje, kitas – beatodairiškas soties ir galios kaupimas. Pirmasis yra prasmingas; kitas – beprasmis. Pirmasis veda į gyvasties tvarumą; kitas – saviapgaulę ir gyvasties nyksmą.