Mindaugas Kubilius. Apie prasmę (IV)

Žmogus negali gyventi be tikslo ir vilties tąjį tikslą pasiekti. Juk kas yra tikslas ir viltis?

Akivaizdu, žmogus būna ir veikia visada kažko siekdamas. Nebūna taip, kad žmogus kažko nenorėtų. Nes ir nieko kažko nenorintis žmogus, iš tiesų, nori kažko kad ir tame paties įsivaizduojamame niekyje. Ir šiuo liūdnu atveju tas kažkas niekyje tėra kažkas tokio nežinomo, kas būtų priešinga žmogų nuvylusiam šitam.    

Iš neigiamosios pusės, to kažko siekimas visada yra alkiu, skausmu, liūdesiu ir panašiais trūkumais pasireiškiančio gyvasties kęsmo, o ir nebūties grėsmę iš esmės, šalinimas. Iš teigiamosios pusės, tas kažkas yra viltis įtvarinti savąją gyvastį nenykstamomis ir pilnatviškomis lytimis.

 Viltis sutelkia visas žmogaus pastangas būti ir nesunykti. Tai ir yra pamatinis žmogaus gyvenimo tikslas ir, tuo pačiu, prasmė – nenykstanti ir pilnatviška gyvastis. Į šią prigimties sklaidą – sąmoningai ar, dažniausiai, nesąmoningai - yra nukreipti visi tikslai. Ko kito gali siekti žmogus, jei ne gero, t.y. nenykstamo ir pilnatviško, gyvenimo? 

Iš tikslingų pastangų šio gero gyvenimo link ir susideda žmogaus gyvenimas. Antraip, jo gyvenimas būtų beprasmis, nepaisant prasmės dedamosios savo gyvenime suvokimo ir sau išsiaiškinimo lygio. Štai todėl kiekvienoje tikslingoje žmogaus pastangoje slypi prasmės lūkestis. Nes kiekvieną neišvengiamai trūkumu alkstantį žmogų ji sutelkia į jam vertingojo gėrio siekimą.

Būtent todėl, nepaisant susivokimo ir žinių apie savąją prigimtį lygio, taigi, kažkokios vilties vedinas žmogus vien savo valios pastangomis geba įprasminti sau savo gyvenimą.  

Mat kuo labiau žmogus vertina godojamo būvio – kaip jam tvariausią ir pilnatviškiausią - siekinį, tuo daugiau jis sutelkia pastangų siekiant šio tikslo; tuo jam brangesnis tampa ir šis jo godojamas gėris, jo siektinas geras gyvenimas; vadinasi, tuo žmogui jo gyvenimas tampa prasmingesnis.    

Įtikslintoje prigimtyje skleidžiasi prasmės nuojauta. Asmeniui būtinos pilnatvės - vaduojantis iš trūkumo ir nyksmo grėsmės - siekimo įtikslinimas, iš tiesų, yra vienintelis savojo gėrio, taigi, savosios laimės, laisvės ir prasmės, išgyvenimo būdas. 

Viltis lyg į tvarios būties, taigi, prasmės krantą plaukiantis laivas, kuriame amžinai tarpti trokšta neišvengiamo trūkumo beprasmybės kamuojamas žmogus. Svarbu, kad krantas būtų ne išmonė, o tiesa.

Jeigu viltis pamatuota ir tikslas teisingas – nes sutelkia gyvasčiai tvarumą - tada širdį džiugina ir protą lakina netrikdoma laisvė ir laimė. Iš kitos pusės, prigimties tvarumu nepamatuota, o, atvirkščiai, godžiu ir beatodairišku kaupimu įsivaizdinta viltis kildina prigimties atžvilgiu neteisingus tikslus ir įkalina žmogų saviapgaulėje bei veda prigimties iškrypimo ir savigriovos keliu. Laisvę riboja saviaupgaulės mastas; o laimę trikdo įsivaizdintos pilnatvės ribotumas, pastangų sunkis, ir ... pačios vaizduotės neribotas lakumas.