Mindaugas Kubilius. Apie prasmę (III)

Neribojamo pasitenkinimo tąsa įtikėjęs žmogus įtikina save savos gyvasties tvarumu, tuo pačiu išstumdamas iš omenies savo sunykimo ir išnykimo grėsmę. Pilnatviškos patirtys išstumia kęsmą ir grindžia pasitikėjimą savojo esmo tvarumu ir, dar daugiau, savuoju esmingumu. 

Štai skirtumas tarp neturtėlio, kuris nėra įsitikinęs, ar ryt poryt turės maisto; ir turtingojo, kuris įsitikinęs, kad ne tik ryt poryt, bet ir iki dienų pabaigos nealks ir nestokos. Pastarasis pasitikėjimą stotinguoju savimi grindžia įsitikinimu savąja galia įgalinančia netrikdomą sotybės turėjimą ir tenkinimąsi ja. Tačiau, būna, pasitikėjimas susvyruoja, o į omenį įsliūkina abejonė savuoju stotinguoju tvarumu. Juk ištinka ligos, mirtys artimoje aplinkoje, prarandamas turtas, neišvengiamai auga akivaizdi savos nykties ir mirties grėsmė. Ir tada anas vėl verčiasi, siekdamas nauja kaupimo pastanga įgalinti prarandamą pasitikėjimą savimi. Arba anas žengia susidūrimo su trūkumo gyvastyje ir apskritai būties grėsme pripažinimo link.  

Nenykstančios gyvasties ir apskritai tvarios būties paieška yra žmogaus gyvasčiai būtina, tad, visiškai neišvengiama. Būtent tai ir vadiname – prasmingu gyvenimu. 

Todėl, nors pasitenkinimu savimi sotus žmogus tuo tarpu neišgyvena ir neklūsta savyje dėl nebūties grėsmės, gyvasčiai būtino tvarume slypinčios pilnatvės, taigi ir prasmės, paieška neišvengiamai sąlygoja žmogaus gyvenimą. Ko mes taip godžiai – to daugiau ir vis daugiau trokštame? Trokštame neribotos pilnatvės – to, kas glūdi žmogaus prigimtyje. Tai – gyvenimo prasmė. Tačiau kas yra ta neribota pilnatvė – išlieka mįslė.