Mindaugas Kubilius. Apie prasmę (II)

Soties išgyvenimas, arba pasitenkinimas, yra labiausiai godotina patirtis. Žmogus siekia gauti – vėl ir vėl, ir dar daugiau - tai, ką patyrė ir pažino kaip jį patenkinantį gėrį. Todėl soties būseną jis siekia įtvarinti kaip dažnų pasitenkinimų tuo jam savu gėriu seką. Tokiu pasitenkinimų būsenų vėriniu tūlas maldina netrikdomo gero gyvenimo nenumaldomą poreikį. Tokiu būdu geras gyvenimas ir tampa nuolatiniu rūpesčiu sotimi, siekiant tvarios soties būsenos jau be jokių rūpesčių. Įprastas tūlo žmogaus gyvenimas: rūpestingas darbas dėl atostogų, siekiant užsidirbti atostogoms nuo rūpesčių ir nuolat svajojant apie gyvenimą laisvą nuo rūpesčių.

Čia gi godojama laimė tėra soties išgyvenimo būsenų netrikdoma tąsa, t.y. netrikdomas pasitenkinimas savimi ir savo gyvenimu; tuo tarpu laisvė – soties būsenų pasirinkimų gausos neribotas kaupimas. Šitaip apibrėžiamą laimę ir laisvę vadiname tiesiog godumu ir paleistuvyste. Nežabotai tenkindamiesi prasmės stokos neišgyvename, ir gyvenimo prasmės klausimas nekyla.