RSS
Facebook
Kai mylime ir netenkame mylimojo, sieloje atsiveria gili žaizda. Gedime. Mums trūksta to gyvojo žmogaus. Tačiau vietoj bendravimo džiaugsmo su gyvuoju, mes išgyvename netekties skausmą. Ir mes ieškome paguodos.
XIII-toji Kryžiaus kelio stotis. Jėzus nuimamas nuo Kryžiaus. Kokį skausmą išgyveno Marija, laikydama savo Sūnų glėbyje? Kaip ir kiekviena mylinti Motina. Didelį. Ir nebuvo, kas ją paguostų ... Visgi stabtelkime ir susimąstykime.
Štai VIII-oji stotis. Jėzų, nešantį Kryžių, matančios moterys patiria sielvartą. Viešpats savo - Dievo tapusio žmogumi - prigimtimi veria jas, o kartu ir gyvenimo-mirties slėpinį. Jis sako: verkite ne manęs, bet savo vaikų. Sielokitės dėl savo įsčių, kurios atveda į pasaulį mirtį nešančią „gyvastį“. Sielokitės dėl mirties, kuri dėl prigimtinės nuodėmės persmelkė mano sukurtąjį žmonių pasaulį.
Palaimintos įsčios, kurios padovanojo Amžinai Gyvąjį - Tą, kuris prisiėmė žmonijos mirtį, kad ją panardintų į Gyvastį ir per savo kūnišką mirtį ir prisikėlimą ją perkeistų savąją Amžinąją Gyvastimi.
Ką Tu išgyvenai, be gimtosios nuodėmės pradėtoji Mergele Marija, Dievo Motina? Koks gi tas Tavo sielvartas? Žinau, kad tavo sielvarte nebuvo mirties liūdesio. Tai buvo kažkas mums nenusakomai kita ... Tavo siela leidosi į kelionę su Tavuoju, su Dievu Sūnumi, su Amžinąja Gyvastimi. Į pačią žmonijos pragaro šerdį. Su savo Sūnumi Tu nužengei į giliausią sielos kertę, kur žmogaus siela niekina kuriančią Dievo Meilę niekingu mirties pasirinkimu.
Sukurtas ex nihilo – iš niekio, žmogus pasirinko Dievo neigimu ir tarsi nepriklausomybe nuo Kūrėjo – vardan pavydo ir noro būti tarsi „dievu“ – tarpstančio Angelo Luciferio, „šviesanešio“, pusę. Čia žmogus gyvena tarsi „šviesos“ pramanuose, kad tik – kaip šėtonas - pasitvirtintų savąją galią būti nepriklausomu nuo Kūrėjo, būti sau ir kitiems dievuku.
Dievo neigimas yra niekdarystė ir siaubas, kurį patiria – giliai pasąmonės kertelėje – mūsų siela. Ir mes „darome“ viską, kad tik šito sau nepripažintume. Tačiau drįskime ir prisipažinkime: juk savąjį nyksmą mes paniškai stabdome prasimanytu gyvenimu. Kad tik vis dar „gyvuotume“ ... kaip dievukai sau ir kitiems.
Tai ir yra pragaras.
Štai tąjį siaubą visu savo sielos tyrumu patyrė be gimtosios nuodėmės Pradėtoji, t.y. Ta, kurios sieloje šis pragaras negebėjo įsismelkti. Bet būtent todėl Marija ir galėjo nužengti kartu su Dievo Sūnumi į šį pragarą. Kad patirtų šį niekdarystės – Dievo Sūnaus Kryžiavimo siaubą; mūsų - dievukų gyvenimo mirtyje - siaubą.
Tuo pačiu šis Marijos sielvartas ir tapo mums viltingu Keliu vaduojantis iš niekdarystės nelaimės.
Dėl Jos Sūnaus atsiduodančios Amžinosios meilės – „iki mirties, iki Kryžiaus mirties“ - Jos Širdyje žmonijos mirties atvertą žaizdą užpildė Amžinoji Gyvastis. Štai čia ir prasideda kita – Dievo Gailestingumo ir mūsų Priskėlimo – istorija.
Sveika, Marija! Mūsų Paguoda, mūsų Viltie, sveika!
0 komentarai