Mindaugas Kubilius. Apie prasmę (I)

Kas yra prasmė? Ir koks gyvenimas yra prasmingas? Gėrio teigimo ar linkėjimų - man gera, būk laimingas, būk turtingas, esu sotus ir laisvas – antplūdis išduoda soties būsenų poreikių įvairovę ir svarbą. Pastarosios būsenos įprastai nėra nusakomos kaip prasmingos. O ir soties įvardiniu – man prasminga – žmonės giriasi rečiausiai. 

Akivaizdu, sotinamės labiau tuo, kas pasotina greičiausiai. Alkstame, tad, valgome; nuobodžiaujame – draugaujame ir linksminamės; stokojame žinomumo ar svarbos – reiškiamės ir įtakojame. Ar mes stokojame prasmės? Ar manojo gėrio patirties būtinoji lytis yra prasmė? Akivaizdu, kad poreikis būti prasmingai nėra svarbiausioji mūsų sąmoningosios būsenos ypatybė. Būna, išgyvename beprasmybės liūdesį ar net siaubą. Tik tuomet klūstame ir klausiame, kas būtų ta manojo gyvenimo prasmė? Kaip būti tikslingai prasmingai? Tad reti - mūsų tarpe - mąstantieji imasi tirti prasmę kaip būtinąjį gyvenimo dėmenį. Pastariesiems mąstančioji tyra tampa prasmingu gyvenimo būdu -  keliu į sambūvį su Visa kildinančiu Pradu - Pačia Pradžia.   

Tačiau alkstančių ir stokojančiųjų minios neklūsta ir neklausia, kas yra Tai, ko stokojame pačioje savoje gyvastyje ir savo prigimtyje. Trūkumą šaliname ne skvarbiai klausdami ir ne kantriai tirdami, kas yra gyvastis, kuri nieko nestokoja. Pagaliau, kas yra žmogaus gyvasties kilmė ir taip godotina pilnatvė? Anaiptol, stoka ir, plačiąja prasme, nyksmo grėsme ir kęsmo skausmu išgyvenamą gyvasties trūkumą nedelsdami šaliname sotindamiesi pačiais įvairiausiais ir prieinamiausiais būdais. Žmonės tiesiog nori būti pilnatviškai čia ir dabar jokiu būdu neklūstant, nekeliant jokių klausimų ir nesivarginant jokia mąstančiąja tyra. Prigimtis mus verčia būtinai būti sočiai – nuolat ir be jokių trikdžių.