RSS
Facebook
Būtent tai ir yra kertinė graikų mąstymo problema – vienio ir daugio santykis, arba neatskiriamumas, arba sutapimas. Dalykas galimas tik kaip vienis ir daugis sykiu. Grynasis daugis ar grynasis patyrimas „anapus sąvokų“ neegzistuoja ir tėra vėlesnės „empiristinės“ filosofijos abstrakcija, kurią galimą daro pati kalba – dėl jai esmingo tapatumo principo ji gali tarti esant apibrėžtumų begalybę, taip pati su savimi įeidama į prieštaravimą, t. y. iš tapatumo principo išvesdama jo priešingybę.
Zenono aporijos, paprastai suprantamos kaip skirtos parodyti daugio negalimumą, parodo ne tai, kad daugis yra negalimas, bet tai, kad grynasis vienis (su)tampa (su) grynuoju daugiu ir paneigia save patį: todėl tikrasis vienis yra ne kas kita, kaip minėtasis vienio ir daugio sutapimas. Pavyzdžiui, anot Zenono, norint nueiti kelią, reikia nueiti pusę kelio, o norint nueiti pusę, reikia nueiti tos pusės pusę, ir t. t., todėl norint nueiti kelią reikia nueiti begalybę kelių, taigi, kelio visai negalima nueiti. Žinoma, taip ir būtų, jeigu visa ši dalių įvairovė nebūtų sutelkta į vienį, vieną kelią, kurį ir nueiname. Nuo padalijimo į begalybę vienetų išgelbsti vienis, kuris nėra dalus, nes yra „virš“/„anapus“ vieneto, arba gryno tapatumo ir skirtumo, virš matematikos. Vienis yra ir visas kelias, ir jo dalys sykiu.
Tad, viena vertus, tapatumo principas atsiveria mąstymui kaip kalbai; kita vertus, tas pats mąstymas/kalba savuoju tapatumo principu įgalina ir begalinį skirtumą, todėl tikrajam tapatumo mąstymui reikalingas dar vienas žingsnis, kuriuo kalba tarsi išeina anapus savęs pačios, begaliniam tapatumo=skirtumo regresui sustojant ir pradui susitelkiant į vienį.
Diogenas iš statinės, pasakojama, pademonstravo Zenono argumentų „prieš judėjimą“ neteisingumą, t. y. įrodė judėjimo galimybę, tiesiog žengdamas. „Grynojoje kalboje“ iš tiesų kiekvienas žingsnis savyje talpina begalybę mažesnių žingsnių, o patyrimas (nepriešinamas kalbai) atveria žingsnį kaip vienį. Tad, matyt, iš tiesų Diogeno ir Zenono išvada ar įžvalga buvo ta pati – pradas kaip skirtumus sutelkiantis vienis.
Heideggeris taip pat teigia, kad Platonas ir Aristotelis kritikuodami elėjietiškąją filosofiją ir greta vienio vis daugiau dėmesio skirdami negatyvumo/daugio problemai, ne atitolo nuo elėjietiškosios minties apie vienį, bet tik ją eksplicitiškiau išsakė. Būtis yra būtent daugyje išryškėjantis vienis.
Graikų mąstymas, kaip apibūdina Heideggeris, kalba apie prezenciją. Graikams per mąstymą ir kalbą (nepriešinamą juslumui) atsiveria būtis (mąstymą ir kalbą užplūsta būtis savo turtingumu), ir šią atsivėrusią būtį jie apibūdina kaip vienį ir tapatumą. Šis vienis/tapatumas nėra tai, kas paneigia daugį ar juslumą. Tokios prieštaros graikams nėra. Būtis yra būtent daugyje išryškėjantis vienis.
Tiksliai tai apibūdina Herakleitas – būtis yra „logos“ (λόγος), giminingas „legō“ (λέγω) – surinkti, sutelkti. Pirmasis tai yra sutelkimas, daugio sutelkimas. Heideggerio pateikiama ontologinė etimologija atkreipia dėmesį į „logos“ ir „algos“ (ἄλγος) giminingumą. „Algos“ kyla iš „alegō“ (ἀλέγω) – intensyvesnės „legō“, sutelkimo, formos. Algos reiškia skausmą. Daugybiškumo, susiskaidymo, kovos skausmas yra sutelkimas: daugio ir vienio tapatumas. Zenonas, „neigęs kaitą bei daugį“, ir Herakleitas, pasak kurio, „viskas teka“, kalbėjo apie tą patį.
Nerijus Stasiulis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentas
0 komentarai