Nerijus Stasiulis. Apie arche (II). Logika

Logiką įprasta skirti į dedukcinę (išvedimo) ir indukcinę (įvedimo). Dedukcinėje judama nuo pamatinio (bendrojo) principo prie paskirybės, o indukcinėje – nuo paskirybės prie pamatinio principo. Pavyzdžiui, jeigu kažkas (šis) yra medis, tai juo teka sula (dedukcinis sąryšis): dedukcinis samprotavimas – visais medžiais teka sula ir šis yra medis, taigi, juo teka sula. O pirmąjį principą sužinome patyrę, jog sulos esama ir šiame, ir šiame, ir šiame, ir dar tame, ir kitame medyje: vadinasi, tai būdinga medžiui apskritai (indukcinis sąryšis). Žinoma, iš paskirybių patirti bendrybę galima tik todėl, kad ji jau yra ir yra pažini. Tiek indukcinis, tiek dedukcinis logikos aspektai galimi tik dėl bendrybės, prado, Pirmojo, kuris ir pavadina mąstymą beigi samprotavimą. Būties prezencija yra (Vakarų) mąstymo (logikos) kilmė, o jo pamatinis principas yra „tapatumo principas“. Kaip rašėme ankstesniame skyrelyje, būtis yra visados dabartiškas vienis, sutelkiantis ateitiškų-praeitiškų-dabartiškų dalykų daugį. Tai ir yra dalyko pamatinis tapatumas, t. y. kas išsilaiko taip pat, nors „laikas eina“. 

Kiekvienas A yra A ir nėra ne-A. Tai tapatumo ir sykiu neprieštaravimo principas. Aristotelio žodžiais, niekas negali ir būti, ir nebūti vienu ir tuo pačiu metu ir tuo pačiu atžvilgiu.

Savaime tai, regis, yra trivialybė ar banalybė. Kėdė nėra stalas, uosis nėra beržas, žalia žolė nėra raudona, jautis arba eina, arba stovi, ir t. t. Priekabumo sumetimais ar esant kokiam nors reikalui šias „išraiškas“ dar galima tikslinti, kol metas ir atžvilgis bus maksimaliai sukonkretinti. Vis vien tai tėra banalybės ar trivialybės.

Tad iš kur tokia didelė šio „tapatumo“ ir „neprieštaravimo“ principo reikšmė? Žinoma, kad iš graikiškojo būties supratimo. Būtis, arba „pradas“, seniesiems graikams buvo nekintamas, nejudantis ir vienas, priešinamas esinių kintamumui, judėjimui ir daugiui. Taigi, bene visi graikų filosofai vienaip ar kitaip laikė, kad apart daugybės kintančių savybių ir esinių esama kai ko nekintamo, kas daro galimą judančių, kintančių dalykų sykiu pažinimą bei buvimą. Grynojo daugio negalima pažinti, nes jis visad vis kitoks ir niekada nėra toks pats. Pavyzdžiui, jeigu vienas lašas jūroje ir kitas, arba tas pats lašas kitu metu, neturėtų nieko bendra, mes neturėtume nei žodžio, nei „sąvokos“ lašas, nes jis reikštų nebent vieną be galo mažą daiktą vieną be galo mažą akimirką, kuri daugiau nesikartoja ir yra užmirštama bei išnyksta dar net nepažinta ir neatsiradusi. Pažinimas ir tikroji būtis yra  nukreipti į tai, kas užsilaiko, susilaiko ir išsilaiko laiko sklaidoje.

Zenonas iš Elėjos pateikė keliasdešimt vadinamų aporijų, parodančių, kad mąstymas, pažinimas bei būtis negalimi, jeigu nepriimamas nekintantis vienis kaip pradas. Tiek Talio bei Pitagoro matematinis (geometrinis) kosmo aprašymas, tiek Herakleito telkiantis Logas, tiek Parmenido vienis, Demokrito atomas, Platono eidas ar Aristotelio substancijos metafizika kalba apie šį „tapatumą“ – šį ne-kintantį pradą. 

Žinoma, patyrimas mums atskleidžia ne tik dalykų tapatumą sau patiems ar savo rūšiai (savo „tikrajam“ pavidalui), bet ir dalykų kaitą, kitoniškumą, prieštaringumą, daugybiškumą. Taigi, vieniui atverti reikalingas ne tik patyrimas, bet ir vienio ar tapatumo principui paklūstanti kalba: patyrimui atveriama įvairovė – daug drugelių, o kalbai – vienis, nes visus drugelius ji vadina tuo pačiu žodžiu „drugelis“. Vienis/pradas atsiveria mąstymui, kalbai. 

Tiesa, tai nereiškia, kad vienis ir daugis, arba mąstymas ir patyrimas, graikams ar apskritai yra supriešinti. Tikrumoje mes nematome grynosios įvairovės, bet kiekvienas daiktas – kintantis daiktas – patyrimui atsiveria kaip jis pats; žvelgdamas į langą priešais mane matau ne vis naują įvairovę, o vieną ir tą patį langą, net jei nuolat vis kitokį, kuris ten bus ir vėliau, žiūrėsiu į jį ar ne.