Sakoma, kad Pitagoras pirmasis šį graikų kalbos žodį, turėjusį ir sutvarkymo, sudėliojimo, (valdžios ar režimo) įsteigimo, papuošimo ar papuošalo reikšmes/konotacijas, panaudojo įvardyti visatai kaip tokiai, kuri, anot jo, buvo kilusi iš ir tvarkoma skaičiaus. Vėliau Pitagoru sekusiam Platonui skaičius, arba proporcija, harmonija, užims esminę vietą aptariant tiek metafizikos, tiek estetikos ar politinės teorijos ir etikos temas.
M. Heideggerio įvardijimu, senųjų graikų archē reiškia kildinantį sutvarkymą arba sutvarkantį kildinimą.
Ankstyvieji graikų mąstytojai šį pradą ir principą (lotyniškasis archē vertimas), arba princepsą, šį Pirmąjį, įvardijo įvairiai. Juo galėjo būti Vanduo, Oras, Ugnis, Begalinumas/Beribiškumas, Skaičius, Vienis/Būtis, Logas ir kt. Pasak Heideggerio, graikiškasis mąstymas apskritai, kad ir kaip būtų įvardytas Pirmasis, kilo iš būties atverties, ryškumo. Būties prezencija yra/buvo tai, kas pavadino juos mąstyti. Graikai Pirmąjį, arba būtį, suprato kaip esantį visados dabar, t. y. suprato jį iš kintančių dalykų daugio bei laiko patirties. Viskas kinta – turi ateitį, praeitį, dabartį, o archē visados yra dabar kaip šį viską kildinantis bei tvarkantis. Todėl to meto graikų filosofijos kertinė problema buvo šio visados dabartiško „vienio“ ir ateitiškų-praeitiškų-dabartiškų daiktų „daugio“ santykis. Archē yra daiktus steigiantysis-tvarkantysis – ir todėl tai, kas steigia daugyje proporciją, harmoniją, meilę, be ko jie neišsilaikytų vienyje ir „išsibarstytų“.
Aristotelis šį laikišką dalykų buvimą telkiantį vienį vadino telos.
Su dalykų būties, archē, mąstymu atsiranda logika. Apie ją kalbėsime kitoje straipsnio dalyje.
Nerijus Stasiulis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentas
0 komentarai