Advento meditacija. Ir šviesa tamsos neužgožė (II)

2022 metus ištiko karo tamsa. 

Anot Kalėdinės dvasios doktrinos - tamsa yra išgyvendinta. Visiems laikams. Tamsos amžiai baigėsi. Negrįžtamai. Visuomenėse, kur siaučia Kalėdų virusas žmonės yra nusiteikę taikiai. Jie gyvena, kad džiaugtųsi Kalėdų dvasia. Tai yra būsena ir prasmė viename. 

 

Gal dar kažkam neaišku, kas yra ta Kalėdų dvasia? Aiškinu. Tai yra tikėjimas, kad visus - dėl neaiškių priežasčių – negrįžtamai ištiko maloni ir gausiam vartojimui palanki nuotaika. Reikia pabrėžti Kalėdų dvasiai kertinio dėmens - „dėl neaiškių priežasčių“ - svarbą. Mat vienas malonumas nekvaršinti sau galvos dėl priežasčių: kur pirmoji, kur paskutinioji? kur alfa, kur omega? Evoliucijos bėgyje pagaliau buvo įžvelgta, jog geriau gyvenasi neklausinėjant, iš kur tas gyvenimas kilo. Kalėdų dvasioje tiesiog išgyvenamas vartojimo džiaugsmas. Ir tiek. 

Kalėdinio pasaulio žmogus tiki gėriu ir šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, negrįžtamai sutelkia visą žmoniją gėrybingo ir taikaus sambūvio džiaugsmui. Todėl tiesiog neįtikėtina, kaip ir kodėl mus ištiko šita karo tamsa. Priežastys – neaiškios; nes neaišku, kaip tos priežastys iš viso atsirado. Evoliucija priežastingumą dėsningai nykdina, tuo pačiu gydydama proto ligą svarstyti reiškinių priežastis. Pabrėžtina: gera yra būti šiaip, o ne dėl kažko. Ir nereikia kelti problemų čia mums kelti problemų. 

Tačiau problemos, šiurkščiai evoliucijos dėsningumų nepaisydamos, ėmė ir prisikėlė. 

Karo tamsa ne tik bloškėsi į mus iš išorės. Tamsa mus ištiko ir vidujai. Todėl, kad ŠITO - Kalėdų dvasios viešpatystei pergalingai žingsniuojant per pasaulį - mes nesitikėjome! Ar šalies agresorės žmonės nenori gyventi gerai? Nori ir dar kaip gyvena! Ar jie nesidžiaugia gyvenimo gausa? Džiaugiasi ir dar kaip ją švenčia! Kaip jokia kita tauta! Tad kodėl Kalėdų dvasios šviesa nepasiekė jų sąmonės tiek, kad jie nurimtų amžinoje to Naujo ir Geresnio pasaulio šviesoje ... Kodėl? 

Pagaliau, kodėl mes, tamsos patirties sutrikdyti, dabar turime kentėti staiga vidujai atsivėrusio stokos akivaro grėsmę ... Ir kodėl vėl imu klausinėti „kodėl?“ Kodėl ir vėl grėsmingos stokos žadinamas mano protas ima ieškoti kažkokios kitos šviesos?        

Kuo ilgesnis karas, kuo daugiau tamsos mumyse patirties, tuo grėsmingiau veriasi mumyse stokos akivaras. 

Kuo visa tai baigsis? Patirtis sako, kad tokie stokos akivarai mus neišvengiamai įstumia į santykį su anapusinėmis jėgomis. Nes mes ieškome paguodos ir atspirties. Jeigu nenorime naiviai tikėti ir prisigalvoti mūsų gyvenimą valdančių dievybių [įtakotojų] panteonų, tektų elgtis grynai kritiškai protingai ir, todėl, leistis Pirmosios priežasties ir Tikslo svarstymo keliu. 

Dar baisiau. Ne kuriuos gali ištikti Paradoksas. Tas, kuris Pradžioje, per kurį „Visa atsirado,

ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę‘, ir kame „buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1,3-4) gimė stokoje, kad būtų vienintele mūsų gausa, vienintele ir tikrąją Šviesa. Amžinojo Gyvenimo Dovana.   

Iš tiesų, būtų baisu atsidurti Kūrėjo Šviesos akivaizdoje. Nes tektų patirti savo gyvenimo Kalėdų dvasioje melagingumą ir neįgalumą. Tektų visko mokytis iš naujo. Net žmogiškumo. 

[NB. Todėl reiktų, kad ukrainiečiai kuo greičiau pasiduotų, o karas netrikdytų saldaus melo ... apie mūsų netrikdomą „kalėdinį“ pasaulį. Skambink, Makrone, Grinčui, skambink ir nepaliauk.]