RSS
Facebook
Apaštalas Jonas liudija mums šviesos ir tamsos sankirtos įvykį. Žinome, kad šiame Jono Evangelijos Prologe ‚šviesa‘ ir ‚šviesos atėjimas į pasaulį‘ reiškia Dievo Sūnaus Įsikūnijimo įvykį. Tad, ‚tamsa‘, iš šios perspektyvos žvelgiant, reiškia Blogio jėgą, kuri anuomet - istoriniais Įsikūnijimo laikais - siekė ir dabar - mūsų visuotinio Kalėdinio džiaugsmo laikais - siekia Viešpaties įsikūnijimą tiesą užgniaužti.
Ne be priežasties Dvasios įkvėptas Evangelistas Dievo santykio su kūrinija giliausias tiesas išreiškia ‚šviesos‘ ir ‚tamsos‘ sąvokomis. Šios sampratos mus yra gerai pažįstamos prigimtinių reiškinių patirties kasdienoje. Ir visgi suklūstame: kodėl Dievo prigimties ir įsibuvimo kūrinijoje būdą Evangelija išreiškia būtent šiomis sąvokomis. Aišku, suprantame, kad kūrinija kaip tam tikru lygiu atspindinti savo Kūrėją būtinai nurodo į savo būvio Versmę. Tad ir Kūrėjo kūrinius įvardijantys žodžiai – taip pat. Ir visgi, turėtume būti kuklūs savo Kūrėjo atžvilgiu. Mūsąją kūrinijos patirtį išreiškiančios sąvokos nebūtinai yra Kūrėjo Žodžio atspindys.
Juk esame ribotos būtybės. Tad ir mūsų sampratos apie ‚kažką‘ kyla iš ribotos patirties ir dar skurdesnės mąstymo pastangos. Tačiau, ištikimai mylinčiai išreikšdamas savo Būvio-mums gelmę, pats Kūrėjas mus patikina pasirinkdamas gamtinius reiškinius įvardijančias, tad, akivaizdžiausias mūsų patirties sampratas. Vadinasi, ir mes turėtume pasitikėti jomis kaip teisingomis. Ir iš tiesų, nors ir dažnai abejojame savo, o dažniausiai kitų, patirtimis bei pastarųjų nusakymais [kad ir kokie mokslingi anie būtų], neabejojame savo ir kitų pačiomis akivaizdžiausiomis patirtimis, kurias patikimai perteikia mūsų protėvių išgyventa kalba. Diena - šviesu, naktį - tamsu. Būtų keista šia patirtimi staiga suabejoti.
Visgi, nuo neatmenamų laikų žmonija vidujai išgyvenamas sampratas nuo gamtinių reiškinių linko atsieti bei jas puoselėti kaip atsają atskirybę, kaip savos vidujybės kraitį. Tokiu būdu visokeriopai prigimties gėrį masinančią šviesą žmogus susiejo su gėriu, o tamsą – su blogiu. ‚Gera‘ – ‚bloga‘ sankirta irgi yra mūsų kasdienoje pamatinės: ‚man – gera‘, ‚man bloga‘. Iš čia, gera patirtis sutelkia gėrybingąją būseną, bloga – žalingąją. Savo ruožtu, pastarosios patirtys dargi žmonijos savižinos laikų aušroje kildino gerųjų ir blogųjų dievybių panteonus, o vėliau ir atsajas – Gėrio ir Blogio – sampratas.
Ne tik įdomu, bet ir svarbu paklausti: o ką gi šiandien mums patiems ir mūsų aplinkai reiškia ‚gera‘ ir ‚bloga‘, ‚šviesu‘ ir ‚tamsu‘?
Juk gali būti, kad šiuolaikiškai mums įprasti ‚tamsos‘ ir ‚šviesos‘ įvardiniai sąlygoja nūdienos žmogaus gebėjimą suvokti Dievo-su-mums, t.y. Emanuelio (žr. Iz 7,14), Įsikūnijimo slėpinį ir pastarojo būtinumą. Ar negali būti taip, kad ‚tamsos‘ patirties atgrasos manyje lygis lemia šviesos patirties, t.y. Dievo–man, poreikį. Jeigu man ir taip ‚šviesu ir gera‘, kam man tas Dievas su savo šviesa?
Juk ar ne būtent TAI šiandien grėsmingai skalambija iš viešųjų garsiakalbių plyšojanti ir nuo sienų kibiai įsitverianti vadinamoji ‚Kalėdų dvasia‘.
Ir visgi šiais metais ne viskas taip gražu, kaip atrodo ...
Nes į mūsų pasaulį atėjo ‚tamsa‘ ir visavyraujanti skambioji Kalėdų dvasios ‚šviesa‘ akivaizdžiai jos neužgožė.
Klausimas: ar šią naują mums akivaizdybę - šiais metais kiek sutrikę ir nublokšti - deramai suvokėme ir ją įtvirtinome kaip mus kasdienoje įpareigojančią gairę? O reiktų būtinai. Nes tamsa linkusi grėsmingai vyrauti ir šviesą - ir šitą „kalėdinę“, ir tą Tikrąją – negailestingai užgožti.
Mindaugas Kubilius
0 komentarai