Dvasios gyvenimas

Kartūzas: širdies malda (VII)

× 5/01/2021

Žengimas į tylą

Žengiant čia aptariamu keliu, tampa įprasta, jog maldos metu protinė veikla palaipsniui nurimsta; lygia greta, bet kokie širdies jausmų - sulig pastarųjų įsikalinimu įpročiuose - išsiblaškymai ar klegesiai praranda veiksnumą. Tai reiškia, kad širdies malda veik ūmiu [spontané] judesiu mus ima kreipti tylos link. Vienomis dienomis tokia patirtis būna stipresnė, ir tuomet neišvengiamai susiduriame su, galima sakyti, „tylos pagunda“.

Tyla yra gėris, kuris gundo visas širdis - kai tik pastarosios tą gėrį paskanauja. Tačiau yra daugybė tylos rūšių, ir ne visos jos geros. Dauguma jų netgi yra iškraipymai, ir toli gražu nėra autentiška tylos malda.

Pirmoji pagunda yra tylą paversti veiksmu - net jei ir žmogus įsitikinęs giliai priešingai. Kai protinė veikla sustoja, o širdis, atrodo, nurimsta, žmogus įsivaizduoja pasiekęs tikrąją būties tylą. Iš tikrųjų ši tyla, net jei ir neabejotinai autentiška, yra įtampos valioje, kuri yra linkusi veikti tiek sumaniausiu, tiek ir žalingiausiu būdu, išdava. Užuot širdį atvėrusi, mūsų valia primeta mums dirbtinės nuostatos būseną, kuri – juk įprastai remiamės savo jėgomis - trukdo mums pasiaukoti ir priimti Viešpatį. Stiprios valios asmeniui tai gali tapti pagrindine atsidavimo Viešpačiui kliūtimi. Paprastai tariant, nors ir didi manyje tokia tyla telkiasi tik į save ir remiasi tik savimi.

Kita pagunda - tylą paversti tikslu. Mes įsivaizduojame, kad širdies maldos ir net viso žiūros būvio [existence contemplative] siekinys yra tyla. Tuo įtikėję, mes pasiliekame šiapusinės tikrovės lygmeny; tačiau nepasiliekame su Tėvo, o kartu ir su Sūnaus bei Dvasios Asmenimis. Tokiu atveju man svarbi lieka tik mano paties būsena, o ne tikrasis meilės ir atvirumo Dievo atžvilgiu santykis. Tai nėra malda, tai susitelkimas į savęs paties žiūrą.

Dar kita, į ankstesnę panaši pagunda yra tylą paversti tikrove savyje. Tada tylos pakanka. Kai tik triukšmas jausmuose, prote, vaizduotėje nurimsta, mus ištinka prigimčiai savas [authentique] malonumas ... ir to pakanka. Daugiau nieko nebeieškome. Atsisakome ieškoti ko nors kito. Bet kokia nauja mintis, net apie Viešpatį, net apie kažką kylantį iš Jo, pasirodo lyg kliūtis. Tada šią [prigimtyje] išgyvenamą tylą laikome vienintele dieviškąja tikrove. Tačiau tai nėra malda. Tai yra stabo, vadinamo ‚tyla‘, lipdymas.

Ir visgi prigimčiai sava tyla yra svarbus dalykas, kuriam dera skirti didelę reikšmę. Bet jei norime įžengti į tikrai autentišką tylą, turime atsisakyti tylos iš širdies gelmės. Privalu deramai ją įvertinti, tačiau nedera naudotis ja neteisingai; dera neatsisakyti jos ieškoti, tačiau neturėtume paversti jos tikslu.

Visų pirma, privalu atmesti įsitikinimą, kad tikra tyla yra mano asmeninės pastangos išdava. Neturėčiau sau tylą kurpti lyg savo paties nuo pradžios kuriamą kūrinį. Pernelyg dažnai įsivaizduojame, kad tyla tėra išskirtinai tik rimties į protą, vaizduotę ir jausmus diegimas. Taip, tai yra tylos dėmuo. Bet tai nėra tikroji pilnatviška tyla. Dar daugiau, privalu, kad mūsų gilioji širdis - kiek ji tapatinasi su valia - pati dvelktų tyloje; kad bet koks, kitas nei Tėvo valios vykdymas, troškimas būtų numaldintas. Tai reiškia, kad, vietoj pastangos vyrauti visai žmogaus būčiai, mano valia pati būtų grynu atvirumu, suklusimu ir priėmimu. Štai taip kildinama galimybė būti, būtent, įžengti į tikrąją Dievo akivaizdoje suklususios visos būties tylą; tylą, kuri gimė iš mano giliosios būties itin tikroviškos atitikties Tėvui, kurio Paveikslas ir Panašumas ji yra.

Vieno Dievo pakanka: visa kita - niekis. Tikroji tyla yra šios pamatinės tikrovės kiekvienoje maldoje pasireiškimas. Tyla širdyje įsivyrauja iš tiesų tik tada, kai joje išnyksta visi Tėvo karalystei besipriešinantys nešvarumai. Tikroji tyla įsitvirtina tik tyroje širdyje; širdyje, kuri tapo panaši į Dievo Širdį.

Tai ir yra priežastis, kurios dėka tikrai tyra širdis gali išbūti visiškoje tyloje net kai yra panirusi į visokias veiklas - nes tarp jos ir Dievo nebėra nedarnos. Net kai jos protas ir jautrumas, idant atitiktų Dievo valią, išlieka veiksnūs, tokioje širdyje ir toliau karaliauja tikroji tyla.

„Palaiminti tyraširdžiai, jie regės Dievą“

Mūsų Viešpaties Gimimo iškilmės, 1983

NB. Kartūzai – šv. Brunono (1030-1101m.) įkurtas atsiskyrėlių vienuolių ordinas.