RSS
Facebook
„O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. (Jn 20,11-13)
Mes nežinome, kur yra Viešpats ... Viešpats prisikėlė, bet mes vis dar nežinome: kur ... Jis ... YRA? Ir niekada nežinome, nes mes esame yrantys, nes mūsų gebėjimas žinoti yra lemiamas mūsų kaip mirtingųjų ribotumo.
„Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (1 Kor 13,9.12-13)
Tad mes viliamės, mes siekiame Prisikėlusio ir Jo Gyvenimo. Mes tikime Jį ESANT ir save - dėl Jo Aukos ir Prisikėlimo - ESANT. Ir visgi ... tikėjimo malone nuskaistintos širdies gelmėje mes išgyvename prikeliančios Amžinybės alsavimą. Meile veikiantis tikėjimas atskleidžia mus tą tikrąjį Save - kuris Amžinybėje ir prieš Sukūrimą jau buvo „išrinktas“, jau buvo apdovanotas „visokeriopa dvasine palaima danguje“, „kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje“ (Ef 1,3-4). Ir mes trokštame to Amžinybę menančio savęs, tos Amžinosios mano SAVASTIES. Ši nuojauta, šis dalinis pažinimas ir akivaizdus mano visos būties troškimas JAU yra mūsų tikėjimo prizas čia ir dabar. Dėl šios patirties ir tikrojo - ne įsivaizduojamo - pranašumo esame pasiryžę nepritekliui ar net kančiai.
Ir visgi Prisikėlimas nėra mums akivaizdus, kaip kad esame akivaizdūs Kūrėjui. „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.“ (1 Kor 13,12)
Jeigu pažintume ... jeigu žinotume ... tai būtų mūsų būties visiško perkeitimo ir Amžinosios palaimos akimirka. „Rabi, gera mums čia būti ... Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę.“ (Mk 6,5-6)
Dabar gi suvokime savo nežinojimo mastą, ir todėl dar sąmoningiau atsiverkime Prisikėlusiojo malonės veikimui, vis gilesnei Jo patirčiai ir vis tikresniam savęs kaip Prikeliamojo pažinimui. „Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula.“ (1 Kor 13,10)
Dabar gi - „lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui. “ (1 Pt 2,2).
Atmink, krikščioni, kad esi gyvas tiek, kiek Prisikėlimo malone esi apdovanotas.
„Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias.“ (1 Kor 15, 17)
Tuo tarpu aplink tave viešpatauja mirties ir nežinojimo dykvietė. Neapsigauk! Tai, ką minios laiko pasitikinčiu „žinojimu“ ir „gyvenimu“, tėra melo tėvo įkvėpta saviapgaulė. NEgyvenimas.
Juk visos sielos – net Prisikėlimo nepažįstančios, net saviapgaule įsisodrinusios - trokšta atsigerti iš Dievo gailestingumo kaupo. Ir atgyti. Ir prisikelti.
mk
0 komentarai