Dievo prigimties paslaptis slypi anapus NIEKIO. Iš NIEKIO Dievas sukūrė pasaulį. Tad mūsų tikrovė yra tokia: ant kuriančios Dievo valios - kaip pagrindo - pastatyta kūrinija lyg kybo ties jos prigimtyje slypinčio NIEKIO pragarmės. Jei Dievo valios pagrindas išnyktų, kūrinija akimirksniu suvirstų į NIEKĮ.
Prigimtinės nuodėmės sužalota žmonija, o ir visa kūrinija kenčia nuo ją niekinančios mirties lemties. Kenčia, dūsauja ir viliasi (plg. Rom 8,19-20). O žmogus, kęsdamas savo suniekinimą, nebūtinai visa savo protinga prigimtimi ieško vienintelės protingos išeities - susibuvimo su Kūrėju. Didžioji dalis žmonijos įnirtingai ieško “gyvenimo” pakaitalų, niekindama ir savo Viešpatį, ir pačią save. Tai - mirtinga saviapgaulė.
Šią didžią saviapgaulę itin akivaizdžiai stebime šiandien, kai žmonija kala prie Kryžiaus ją kuriantį ir gyvastyje palaikantį Kūrėją.
Mylintis, žmogaus prigimtyje įsikūnijęs Tėvo mylimasis Sūnus Jėzus Kristus sutapo su susiNIEKINANČIA žmonija, kad jai atskleistų didžią kuriančios MEILĖS paslaptį, būtent, anapus NIEKIO tvyrantį ESANTĮJĮ. Ir dovanotų žmonijai Amžinąjį būvį. Atsibusk, žmogau, ir atpažink savo Išganytoją!
Štai vilties sklidina žinia susiniekinimu “skambiems” mūsų laikams:
„Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (Rom 5,20)
Iš Nukryžiuoto Viešpaties perdurto šono ištryškusi gailestingumo srovė šiandien galingai plukdo į pasaulį Dievo malonę - Kūrėjo Meilę ir Tiesą. Kas šį liudijimą - kraujo, vandens ir Dvasios (plg. 1 Jn 5,7-8) - atmeta, tas stoja į „ožių“ pusę (plg. Mt 25,32).
„Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.“ (Apr 20,15). „Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ (Mt 8,25)
Laikykitės Ten.
mk
0 komentarai