Dvasios gyvenimas

Kartūzas: širdies malda (VI)

× 3/13/2021

Mano silpnumas: atradimo ir susitikimo su Tėvo švelnumu vieta

Dar kartą apžvelkime čia aptartas pagrindines temas. Apžvelkime ir apibendrinkime, idant suvoktume pamatinę širdies maldos nuostatą.

Žmogus pasąmoningai bijo savo silpnybių. Kai tik dėl vienos ar kitos priežasties įsisąmoniname, jog negalime pasikliauti savo jėgomis, mumyse randasi neramybė, kuri linksta išvirsti į nerimą. Tuo tarpu čia aptartieji dalykai būtent ir priveda mus prie asmeninio užtikrintumo praradimo. Nes šie dalykai atveria mūsų pažeidžiamumus, paslėptus sutrikimus ir kitus kūrinių stoviui būdingus ribotumus. Ir kiekvieną kartą įsitikiname: tėra tik vienas sprendimas, būtent, pripažinti mūsų stovio tikrovę ir leisti Viešpačiui ja pasirūpinti.

Prisiminkime numaldintą audros įvykį. Apaštalai yra sutrikę, nes vėjas ir bangos blaško jų valtį. Ir jie tuoj žadina Jėzų. Pastarasis atsigręžia į juos ir su nuostaba klausia: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“(Mt 8, 26). Tada vienu ypu nuramina bangas.

Tad kodėl turėčiau bijoti savo silpnybių? Jos ésti. Ilgą laiką atsisakiau stoti į akistatą su jomis. Po to pradėjau pamažu jas tramdyti. Dabar privalau pripažinti jas savos esybės dalimi. Silpnybės nėra šiaip prisiimti išoriniai dalykai, kuriais galėčiau tiesiog imti ir visam laikui atsikratyti. Be to, jei savo silpnybes stumčiau į užmarštį, Tėvas pasirūpintų, kad jas spėriai atsiminčiau. Jis leistų man taip nusikalsti, kad negalėčiau paneigti savo kaip nusidėjėlio stovio. Pavyzdžiui, Jis leistų mano sveikatai sušlubuoti taip, jog turėčiau pripažinti pralaimėjimą ir be jokių užuolankų pasiduočiau Tėvo meilei. Jis mane priverstų pripažinti – ir be jokios galimybės suabejoti - mano galių ribotumą.

Tačiau gera naujiena yra ta, kad, užuot mane stačiusios į pavojų, nuo šiol mano silpnybės man suteikia galimybę susibūti su Dievu. Štai todėl turėčiau mano silpnybėms leisti po truputį sutramdyti mane patį. Todėl ir neturėčiau jų laikyti trikdančiąja mano asmenybės dalimi; bet, priešingai, kaip Tėvo norimą ir priimtiną dėmenį. Ne kaip laikiną trikdį, bet kaip pamatinę dieviškojo Gyvenimo tvarkos - tokios, kokia man ji duota - dalį. Kai staiga atsiduriu trapumo, kurio dar neatradau savyje, akivaizdoje, pirmiausiai turėčiau ne pasąmoningai išsigąsti, bet savęs paklausti: kur čia yra pasislėpęs Tėvas?

Šis supratimas kviečia mus iškelti klausimą: ar šis visus nesėkmės bruožus turintis silpnumo virsmas į Meilės pergalę nėra savotiškas „pasivijimas“, kuriuo Dievas blogį paverčia gėriu? Ar tokiu būdu neatsiduriame akistatoje su pamatine Dieviškąja tvarka?

Šiąja tema būtų galima daug ką pasakyti. Pasitenkinkime paprastu suvokimu, kad net prigimtinėje tvarkoje bet kokia tikra meilė yra silpnumo pergalė. Mylėti nereiškia viešpatauti, savintis, vyrauti atžvilgiu to, kurį myli. Mylėti reiškia priimti be jokių užuolankų tą, kuris pas mane ateina. Iš kitos pusės, meilė reiškia užtikrintumą, kad artimas mane priima, vadinasi, neteisia, nesmerkia, nelygina. Tarpe vienas kitą mylinčių esybių nelieka jokių galios varžytinių. Įsivyrauja vidinis tarpusavio supratimas, kurio dėka nebijoma jokio iš artimo pusės galimai kylančio pavojaus.

Ši patirtis, net jei ji išlieka visada netobula, iš tikrųjų įtikina. Ir vis dėlto ji tėra tik dieviškosios tikrovės atspindys. Nuo tos akimirkos, kai mes iš tiesų įtikime savo širdyje dvelkiančiu begaliniu Tėvo švelnumu, išgyvename įsipareigojimą vis labiau nuolankiai - teigiančiu ir džiaugsmingu būdu - priimti ne-turėjimą, ne-žinojimą, ne-galėjimą. Čia nėra jokio nesveiko savęs žeminimo. Mes tiesiog skverbiamės į meilės ir pasitikėjimo pasaulį. Štai tokiu būdu, beveik patys to nesuprasdami, žengiame į bendrystę su dieviškuoju gyvenimu. Tėvo ir Sūnaus santykiai Dvasioje, kurie skleidžiasi plotmėje visiškai pranokstančioje mūsų supratimą, yra tobulas šio pilnatviškai bendrystėje prisiimto silpnumo pavidalas.

Šis artus - ir mums itin artimas - trejus kartus Šventojo švelnumas ésti įsikūnijusio Sūnaus santykyje su savo Tėvu. Kaip gi nebūti sukrėstu to giedrumo ir begalinio užtikrintumo Jėzui romiai teigiant, kad Jis nieko sau nepasilieka, Jis nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą! Koks žmogus sutiktų su tokiu išsižadėjimu? Ir visgi, jei iš tikrųjų norime gyventi savo širdies gelmėse, širdies, kokią ją sukūrė Tėvas ir kurią Jis perkeičia per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą, privalome būti būtent šiuoju būdu.

Marija nukreipia mus būtent šia kryptimi. „Magnificat“ tuo pačiu yra triumfo ir visiško savęs išsižadėjimo priėmimas. Šiedu žengia koja kojon. Nuo pat pradžių ji pripažino ir priėmė visišką savo silpnumą: todėl ji ésti Sūnų priimti įgaliame stovyje, Sūnų, kurį jai dovanoja Tėvas. Ji tampa Dievo Motina, nes būtent ji yra arčiausiai Dievo neturto [la pauvreté de Dieu]

NB. Kartūzai – šv. Brunono (1030-1101) XI amžiuje įsikurtas atsiskyrėlių vienuolių ordinas.