Kartūzas. Širdies malda (V)

Laimei, „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Rom 8,26-27)

Malda yra mano širdyje. Ji teka iš mano širdies. Ir visgi, ji nėra mano paties padarytas ir man priklausantis dalykas. Dvasia man ją davė. Ji išliejo maldą mano širdyje; ir tai yra Ji - besimeldžianti manyje. Dvasia ateina iš Dievo širdies. Jis trokšta uždegti mano širdyje tą pačią ugnį, kuri liepsnoja Jo širdyje.   

Mes mename visas Apaštalo Pauliaus ištarmes, kurios mums vis šitai pakartoja. Bet ar nėra taip, kad esame linkę jas suprasti grynai teoriškai? Kaip kažkokias kilnias „tikėjimo tikroves“; kaip dalykus, apie kurios kalbama įtikinamai, tačiau kurie išgyvenami visiškai miglotai. Tai reikštų, kad „Dvasios manyje dvelkimas“ vyktų tik Dievo lygmeny, o su Ja susiliečiau tik per proto ištaras. Vadinasi, pačios Dvasios dvelkimo manyje tikrovės aš visiškai negalėčiau patirti. Ar Apaštalas Paulius būtent tai ir nori pasakyti?       

Reaguodami į galimai perdėtą gyvenimo Dvasioje supratimą turime paklausti: ar tai reiškia, kad tikras krikščionio gyvenimas būtų pagrįstas tokiu Dvasios išgyvenimu, kurį Apaštalai Sekminių rytą patyrė liepsnos liežuvių pavidalu. Šito Bažnyčia niekada nemokė. Tačiau tarpe šių dviejų kraštutinumų yra tikra ir visiems krikščionims prieinama nuostata: Dvasios dvelkimas mūsų gyvenimuose yra tikrovė, kuri tiesiogiai įtakoja mūsų būvio būdą, mūsų santykius su broliais, mūsų maldą.   

Jeigu mes dar kartą apžvelgtume mūsų jau aptartus skirtingus [maldos] etapus, suvoktume nuoseklų žengimą pirmyn. Pirmiausiai, nebemanyk, kad mūsų maldos veikla telkiasi proto lygmeny: mąstymo gijų, įvaizdžių ir t.t. Įženk į savo širdį. Atrask ten iš jos kylantį netvarkingų jausmų ir žaizdų pasaulį. Visa šitai turi būti nuskaistinta. Mes jau supratome, kad turime veiksmingą galimybę atverti Atpirkimo veikimui mūsų širdies žaizdas, pastarąsias iškeliant į šviesą bei labai sąmoningą paaukojant mus atperkančio Jėzaus veikimui.        

Štai tokiu būdu, vis dar to neįvardijant, jau pradėjome kalbėti apie Dvasios dvelkimą mumyse. Čia aptariamus dalykus mes galime pačiu tikriausiu būdu įgyvendinti tik todėl, kad Šventoji Dvasia veikia mumyse. Ji įgalina mus iš sudėtingo mūsų jausmų tinklo išpainioti tai, ką kantriai ir atkakliai turėtume paaukoti nuskaistinančiai Viešpaties prisikėlimo malonei. Pagaliau, visa, ką čia aptariame, jau yra Dvasios darbas.     

Tęskime minties giją. Anapus širdies įnorių betvarkės, ypač nuo tos akimirkos, kai Jėzaus veikimas pradeda atstatinėti tvarką, imame atpažinti, kad širdies judesiai tampa mažiau padriki ir, kryptingai nuosekliai, galiausiai susitvarko. Štai taip, net mums nepastebint, mūsų širdies gelmė įgalinama savaimingai krypti Viešpaties link. Po tokios patirties ir jau patiems pastebint, kas su mumis vyksta, mes suvokiame, kad, iš tiesų, Viešpaties Dvasia nepastebimai ir tykiai veikia mūsų širdies gelmėje. Šiose gelmėse įsiviešpatavus ramybei, čia pradeda veikti tam tikras slėpiningas judėjimas, su kuriuo turime išmokti bendradarbiauti.       

Štai tokiu būdu mes išmokstame suimti visus mūsų širdies judesius - gerus ir mažiau gerus, ir net blogus -, idant juos nukreiptume Dievo link. Vieni jų tiesiogiai kyla iš Tėvo ir grįžta į Jį. Kiti gi turi būti perkeisti, t.y. Jėzaus mirties ir prisikėlimo suimti. Tačiau visi širdies judesiai turi būti sąmoningai sutelkti į mūsų širdyse išlietos Dvasios judėjimą. Tai reiškia, kad privalome būti pažadinti mūsų širdies judesių, idant pastaruosius valingai ir sąmoningai suvienytume su Šventosios Dvasios mumyse veikimu.      

Visai tai nėra jokia „paslaptinga malonė“. Tiesiog privalu su romumu bei paprastumu suvokti, kad mūsų širdis yra gyva, ir kad šią gyvastį mes galime Šventajai Dvasiai pavesti, kad Ji pastarąją suimtų savo judėjime Tėvo link.    

Apaštalas Paulius sako, kad Šventoji Dvasia primygtinai mumyse byloja neišsakomais atodūsiais. Pastarasis žodis vertas mūsų aptarimo. Būdinga Dvasios veikimo prievolė - nėra suteikti mums aiškių minčių, nei nušvitimų, nei bet ką kitą „duoti“. Dvasios veikimas – tai mus suimti [entraîner] judėjime Tėvo link. „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Abba, Tėve!“ “ (Rom 8,14-15). Dvasia yra liudininkas. Dvasia yra mus suimantis judėjimas. Nebandykime Ją įžvelgti, Ją įtapatinti, Ją pagauti, kad valdytume [contrôler]. Tai reikštų Jos išvarymą iš mūsų širdies, Jos užgesinimą. Leiskime Jai pilną maldos mumyse laisvę Jos pačios uždengtu, paslėptu ir slėpiningu būdu, kurį suvoksime tik iš vaisių. Akivaizdumas, kad gebame melstis, ir - net nežinant kodėl - tapome įgalūs Dievo prašyti ir būti Jo išklausomiems, yra ženklas, kad, nepaisant visų mūsų akivaizdžių silpnybių, Dvasia meldžiasi mumyse.   

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Šaltinis - http://www.chartreux.org/fr/textes/priere-du-coeur.php