Kartūzas. Širdies malda (IV)

[Teologinę] formulę „širdies malda“ mieliau suvokiame simboliniu būdu. Tokiu būdu kalbėjimas apie „širdį“ tampa vaizdiniu, iššaukiančiu vidinę, taigi, dvasinę tikrovę. Tai nėra tikslu. Visi širdies judesiai, kurie kyla iš mūsų santykio su Tėvu, taip pat siejasi su mūsų juslingąja, taigi, materialiąja būtimi. Mes tai iš žinome iš patirties, dažnai net kažkiek ir mūsų sveikatos kaina, kai vidiniai judesiai iš tiesų paliečia ir mūsų fizinę širdį. Įžengti į širdies maldos slėpinį yra neįmanoma, jei mes nesiekiame šį slėpinį išgyventi iš tiesų sąmoningai ir ryžtingai kūno lygmeny.

Dievas mus taip sukūrė. Pradžios knyga mums atskleidžia, kad Jahvė žmogų sukūrė iš žemės dulkių ir tuo pačiu patvirtino – su dideliu tikrumu – kad ši materiali būtybė yra sukurta pagal Jo Paveikslą ir Panašumą. Mūsų kūnas nėra kliuvinys mūsų santykiui su Dievu. Priešingai, jis yra kūrinys Dievo, kuris mus įbūtino kaip savo vaikus, pašauktus Jį Patį kaip savo paveldėjimą priimti.   

Štai į tokią perspektyvą mus ir įstato visas Dievo Sūnaus įsikūnijimo įvykis (l'économie). Pirmuosiuose amžiuose Bažnyčia su dideliu įkarščiu kovojo gindama tikrovę, kad Jėzus iš tiesų yra žmogus. Būtent kūne Jis gimė, gyveno, mus mokė, kentėjo, mirė ir prisikėlė.        

Šie Dievo Sūnaus žmogiškieji darbai mums davė ir dabar kiekvieną dieną duoda Gyvenimą. Dievo Žodis ateina pas mus žmogiškaisiais žodžiais. Mūsų nuodėmė nėra nuskaistinama simboliniu būdu, bet Kraujo, kuris teka iš Jėzaus Kūno, išliejimu. Jis iš tiesų mirė ir prisikėlė savo kūnu. Būtent mūsų kūniškas prisikėlimas išgano tiek mūsų sielas, tiek ir kūnus.     

Ir Dvasia yra mums duota būtent per kūnišką Sūnaus prisikėlimą. Tai Jis, Marijos Sūnus, kuris mums siunčia Tėvo šerdyje esančią Dvasią. Tai ne tik nesukurtas Žodis, bet ir įsikūnijęs Žodis, kuris tapo mūsų būties dalimi, tapdamas vienu iš mūsų.

Mes patiriame Jo įsikūnijimą kiekvieną dieną per Sakramentus, Liturgiją, bendruomenės gyvenimą, priklausymą Bažnyčios Kūnui. Visa tai yra betarpiška pamato patirtis - Kristaus kūniškos tikrovės mūsų gyvenimuose buvimas. Pažinkime Jėzų tokį, koks Jis pas mus ateina – besikreipiantis į mus mūsų kūne. Neskubėkime šio tarpininko [mūsų kūno]  išsižadėti; tarpininko, kurį linkstame laikyti kaip šiokį tokį mūsų santykio su Dievu nešvarų trikdį (un peu comme une impureté). Tai netiesa: jis nėra nešvarumas, jis yra susitikimo su mūsų Abba [Tėvu] vieta.

Ar galime įsivaizduoti bendruomenės gyvenimą su kūne negyvenančiais broliais - lyg tyromis dvasiomis, dvelkiančiomis anapus jų kūniškų buveinių? Taip atrodytų ir Dievo Meilės tikrovės išsižadėjimas per jo iškėlimą (faire abstraction) iš kūniškos, materialios, svarios ir pas mus ateinančios Sūnaus tikrovės. Eucharistija, kurią švenčiame kiekvieną dieną, iš tiesų yra šventimas Įvykio, kai Jis savo Kūnu ir Krauju įgyvendino gilius perkeitimus - ne paliekant anapus, ar pranokstant, bet jiems [Kūnui ir Kraujui] suteikiant visuminę prasmę: Kūnas ir Kraujas yra materiali tikrovė – pats Dievo  Sūnus. Panašiai ir mūsų kūnas su visais savo sunkumais, ribomis ir trūkumais yra mūsų esaties tikrovė. Būtent mano kūnas ir sueina su ta tikrove, apie kurą Jėzus kalbėjo: „Tai yra mano Kūnas“. Šių dviejų kūniškų tikrovių susitikimas ir įgalina Gyvenimo santykį tarp Dievo ir manęs. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.“ (Jn 6,56-57)       

Tokios sanklodos pasekmė yra ta, kad aš tegaliu melstis tik savo kūne. Aš negaliu, kai žvelgiu į Dievą, tarsi išsikelti iš kūniškos tikrovės. Tai nėra tik paprastas religinės disciplinos klausimas apie tai, ar tam tikri privalomi kreipiantis į Dievą kūniški gestai mane riboja ar ne. Visa tai [malda kūne] atitinka šią išskirtinę tikrovę: Dievas mane myli tokį, kokį sukūrė. Dėl turėčiau norėti būti dvasingesniu nei Jis?     

Aš mokausi gyventi mano kūno lygmenyje - su visomis mane ribojančiomis jo ypatybėmis. Mityba, miegas, poilsis, liga, jėgų ribos ... Tai netampa kliūtimi tarp Dievo ir manęs. Priešingai, kūnas yra lyg audinio ataudas, kuris sukuria vientisą tęstinumą tarp intymiausios dieviškos tikrovės ir konkrečiausios mano kasdienybės. Kas iš mūsų nėra patyręs kartais baisiai skausmingos patirties, kai jautiesi ribotas, beveik kalinys, dėl, pavyzdžiui, sveikatos bėdų? Jei mūsų širdis ištikima, mes tegalime pasakyti tik vieną dalyką: Dievas ateina pas mus per šiuos skaudžius apribojimus. Šie kūniški apribojimai tikrai yra Dievo meilės įsiterpimo į mūsų gyvenimą vieta. Mūsų širdis priima Dievą tiek, kiek jis šiai tikrovei yra dėmesingas; tikrovei, kurią norėtume laikyti menkesne už mūsų dvasinį pašaukimą. Saugokimės nuolatinio melo, kurį melo kunigaikštis taip siekia į mūsų širdis įlieti. Negalima vaidinti „grynųjų dvasių“; žinokime esą kažkas daugiau: esame Dievo vaikai.

 * Šventasis Brunonas (1030 – 1101) – kartūzų ordino įkūrėjas.

NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Šaltinis: http://www.chartreux.org/fr/textes/priere-du-coeur.php