Nijolė Aleinikova. Apie rožinę krikščionybę

"Rožinės krikščionybės" terminą (nepainioti su katalikų rožančiaus malda) dar XIX a. sugalvojo rusų filosofas Konstantinas Leontjevas. Lietuvoje ir Europoje šis terminas menkai vartojamas, tačiau pati Vakarų krikščionybė (katalikybė, protestantizmas), šių eilučių autorės įsitikinimu, turi daug daugiau "rožinės krikščionybės" bruožų nei ortodoksija.

"Rožinė krikščionybė" – tai vienas iš pseudokrikščioniškos pasaulėjautos būdų, kai skelbiamasi krikščioniu nieko nekeičiant gyvenime. Sunku nustatyti, kas ką  pirmiausia formuoja: ar lėkšta pažiūrų sistema žmones, ar  žmonės, praradę viltį ir griebęsi kurti atitinkančią jų pasaulėjautą - sistemą. Manau, čia abipusė sąveika. Tačiau pats iškreiptas, negilus krikščionybės suvokimas ir praktikavimas radosi kartu su krikščionybe  nuo pat pirmųjų amžių. Tarp krikščionių, pasirengusių mirti už Kristaus mokymą, bemat atsirado ir tingių, norėjusių pasiekti tikslą be jokių pastangų, be kryžiaus. Krikščionybės esmė – kryžiaus nešimas, sekimas paskui Kristų. Galima pastebėti tokį dėsningumą: kai tik krikščionybei sudaromos patogios, lepios sąlygos, ji ima blėsti, išsigimti, netekti sūrumo. Pirmuosius šimtmečius iki imperatoriaus Konstantino Milano edikto 313 m. krikščionys buvo persekiojami taip žiauriai, kaip niekada daugiau  istorijoje. Ir galbūt kaip tik dėl to krikščionybė užsigrūdino, prasiveržė, įgavo statusą ir tapo pasauline religija. Tie, kurie tarp krikščionių atsirado atsitiktinai, – arba nusigręžė nuo Kristaus, arba, nenorėdami gyventi pagal Kristaus mokymą, ėmė kurti filosofines teorijas, pritaikytas jų gyvenimui. Taip atsirado pirmosios erezijos, kurios irgi buvo tam tikra komforto forma, nes propagavo patogų mąstymą, nereikalaujantį aukotis. "Patogi" krikščionybė ėmė vis labiau įsitvirtinti. Iš esmės ji visada buvo aplink, tai susilpnėdama, tai sustiprėdama, įgaudama įvairius pavidalus.

Žlugus sovietiniam režimui tiek Rusijoje, tiek kitose posovietinėse šalyse į bažnyčias plūstelėjo banga ne tik nuoširdžiai ieškojusių Kristaus ir išganymo, bet ir tokių, kurie  siekė padaryti Bažnyčią "gerų žmonių sambūriu",  arba tokių,  kurie net nepataikė į duris. Modernioji šių laikų krikščionybė yra tiek apaugusi nuolaidomis, tiek iškreipusi savo mokymą įvairiomis spekuliacijomis, kad gyvojo turinio, Šventosios Dvasios veikimo joje iš esmės nebėra. Žmonės pasidarė silpni, jie nepajėgia perimti ir praktikuoti tvirto tikėjimo. Agresyvi informacinė terpė, šiuolaikinės technologijos daro mus labai silpnus, nes visi patogumai ir juo labiau aplink vyraujantis malonumų kultas  paralyžiuoja valią, neugdo stiprybės; žmonės tiesiog užstringa savo tinkluose.

Kokie bruožai konkrečiai būdingi "rožinei krikščionybei"?

1. Iškreiptos meilės apologija turbūt  pats ryškiausias jos požymis. "Dievas yra Meilė ir nieko daugiau!" Ši meilė negali būti baudžianti, jos nevalia bijoti ir net nėra ko kalbėti apie pragarą! Paskutinis teismas arba nutylimas, arba išvis paneigiamas. Radosi teologų, kurie ėmė neigti pragarą, jo baisias bausmes, nes "mylintis Dievas", negali būti toks žiaurus, kad pasmerktų  žmogų amžinoms kančioms. Per pamokslus, baiminantis "išgąsdinti" tikinčiuosius, imta kalbėti vien apie švelnią, nereikalaujančią pastangų ir aukojimosi meilę. Atotrūkis tarp krikščioniško mokymo ir moralės principų veikiai redukavo dvasinę meilę iki banalios antropolatrijos ir nusirito iki nuodėmės apologijos. Pavlikas Morozovas imtas laikyti didvyriu, atlikusiu didžiausios meilės žygdarbį, nes "atidavė už draugus gyvybę". Meilė nebekildinama  iš Bažnyčios mokymo, o laikoma  būtent  antropolatrijos vaisiumi – tikėjimo į žemiškąjį žmogų ir žemišką žmoniją, į idealią, autonominę asmens vertę ir į visos žmonijos aukštą praktinę paskirtį čia žemėje. Antropolatrija ypač klesti ekumeninėje terpėje, kai įvairių konfesijų sambūryje meldžiama taikos, apsaugos nuo nelaimių ir ligų. Deja, Dievas pirmiau žiūri į tuos, kurie kreipiasi į Jį: ar jie patys tarpusavyje susitaikę? Ką jie darys su taika, jeigu jos nepažįsta?

2. Adogmatizmas. Lėkštai, nuodėmei teises pripažįstančiai krikščionybei griežtos ir nekintamos tiesos trukdo. Tad jos arba išvis atmetamos, arba reliatyvizuojamos, arba nutylimos. Teisingais laikomi prieštaraujantys vienas kitam dalykai. Atmenu, po sovietmečio atsiritus į Lietuvą atsinaujinimo bangai, imta aktyviai ardyti tradicinį struktūrinį Bažnyčios mokymo, liturgijos, dvasios dėsnių audinį kaip trukdantį plisti Dievo Dvasiai ir "meilei". Ypač kliuvo dogmai "Be bažnyčios nėra išganymo". Bažnyčios ribos buvo išplėstos tiek, kad niekas jų nebematė. Įdomu, kad panašūs atsinaujinimo procesai vyko ir tebevyksta tiek Katalikų Bažnyčioje, tiek Ortodoksų, tik pastarojoje viskas kiek vėluoja. Tie, kurie matė išganymą tik Bažnyčioje, buvo laikomi fundamentalistais, nesuvokiančiais Dievo meilės didybės. Neva Dievas gelbsti sielas nepaisydamas tiesos ir teisingumo. "Nuodėmės mums visiškai nebaisios", – buvo tvirtinama populiariuose leidiniuose. Bažnyčia laikoma visų konfesijų suma, o jas tikintieji pasirenka pagal skonį. Tikėjimo skirtumai neturi reikšmės, svarbiausia – meilė; reikia žiūrėti į tai, kas vienija, o ne kas skiria, nors vienytų smulkmenos, o skirtų fundamentalūs dalykai: erezijos, nepriklausymas Bažnyčiai, sakramentų nepraktikavimas ar jų iškraipymas.  Galų gale prieita iki tvirtinimo,  kad išganymą žmogus galįs pasiekti išpažindamas bet kokią religiją, nes kiekvienoje religijoje esama gėrio. Niekas nesuko galvos, kaip tas gėris žmogų gali išgelbėti ir kaip jis susijęs su Kristumi  bei Jo Bažnyčia. Teiginiai, jog Kristus yra kertinis akmuo ir kad išgelbėjimas ateina tik per Jį ir per nieką kitą (Apd 4, 11–12 ir kitur), buvo (ir tebėra) arba ignoruojami, arba kažkaip nerealiai išplečiami iki visiško reikšmės praradimo.

3. Dvasinio gyvenimo dėsnių nežinojimas ir nesuvokimas. Dvasinius įstatymus Dievas žmonėms ne kartą apreiškė. Iš dalies jie atsispindi Dievo Įstatyme, iš dalies sąžinėje. Po nuopuolio žmogaus sielos galios išsiderino ir susigadino, prarado pirmykštę darną ir vienybę, dėl to dvasinių impulsų, einančių iš Dievo, nebegauna dėl malonės praradimo. Siela tampa akla ir kučia metafiziniam pasauliui. Kaip ir seniau, taip ir dabar žmogus nori pažinti jį kurdamas logines konstrukcijas ir savus dvasinio pasaulio modelius. Veikiant destruktyviai nuodėmės galiai pirmiausia deformuojasi religinis pažinimas. Dvasinė savivalė ypač stipriai atsitrenkia į dogmas, kurias Bažnyčios  tradicija laiko dieviškosios šviesos išspinduliavimu ir  kurių nevalia apeiti net angelams. Dogmų iškraipymas arba atmetimas ardo ne tik  dogmatiką, bet klibina visą Bažnyčios statinį ir kas svarbiausia, iškreipia Kristaus paveikslą sieloje, daro jį melagingą, tamsų ir negyvą. Dėl to ir mistiniai sielos potyriai virsta ekstaze ir dirbtine egzaltacija. Ši melaginga mistika, iš esmės besanti tik ydingų aistrų sankaupa, ypač būdinga šių dienų moderniesiems krikščionims.

4. Askezės nepraktikavimas. Humanizuotos, paviršutiniškos krikščionybės atstovai nejaučia poreikio praktikuoti asketišką gyvenimą, nesuvokia būtinybės treniruoti sielą ir tramdyti kūno polinkius, kad gautų daugiau dvasinės šviesos, supratimo ir dvasinių galių. Rožinė krikščionybė atmeta viską, kas reikalauja pastangų. Maldose ieškoma pigių paviršutiniškų jausmų, saldžių emocijų be atgailos,  nusižeminimo, noro taisytis. "Dievas yra Meilė ir priima tave tokį, koks esi!  Dievas nėra piktas Teisėjas!" Katalikų modernistams Mišios tapo pokyliu, aukos pobūdis iš jų buvo negailestingai ištrintas, ir jų charizmatiški dalyviai  rinkosi maudytis Meilės šaltinyje ir ragauti dangiškos puotos vaisių nejausdami nei glebios, nuodėmingos sielos, nei išlepinto kūno, nei tamsios dvasios, kurie yra didžiausia užtvara dieviškosios  Malonės šviesai.

Ortodoksų dvasininkas Konstantinas Zaicevas rožinę krikščionybę pavadino "pačia baisiausia Šėtono pagunda, su kuria tik gali susidurti krikščioniška sąžinė. Tai pagunda tikrąją krikščionišką meilę visose jos apraiškose paversti šėtoniškais surogatais". Tokia įžeminta, pritaikyta kūniškiems norams "krikščionybė" iš tikrųjų veda ne prie Kristaus, bet tolyn nuo Jo. Ji panėši į paskutiniųjų laikų krikščionybę, turinčią kitą  dvasią, kitokį gyvenimo ir mąstymo stilių.  Ji ne tik nebaisi velniui, bet netgi labai paranki: juk ir antikristas laikų pabaigoje apsimes Kristumi, kad suvedžiotų žmones.