Kartūzas. Širdies Malda (III)


Širdies nuskaistinimas – visos būties nuskaistinimas širdimi

Nebūtina turėti didelės žmogaus gyvenimo [une longue expérience de l'existence humaine], o juo labiau dvasinio gyvenimo patirties, kad suprastume, jog esame įkalinti pasaulyje, kuriame tvyro beveik neribota betvarkė: nuodėmės, aistrų nedarna, neišgydytos žaizdos, nesveiki įpročiai ir kt. Visa tai yra mūsų širdies nešvarumai.

Gerai žinome, kad mūsų širdies kalba pasireiškia jausmų plotmėje. Visi mano paminėti sutrikimai sukelia netvarkingus jausmus. Jie kyla be mūsų žinios: jausmai mums įsako; mus suskaido; mus užsklendžia Dievui; mus susieja su savotišku blogio automatizmu. Ir viskas kyla iš mūsų širdies! „Kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų.  Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.  Šitie dalykai suteršia žmogų.” (Mt 15,18-20). Jei noriu pašalinti nešvarumus iš savo būties, pirmiausia turiu išvalyti [purifier] savo širdį.

Susidūrę su šiuo skubiu susitvarkymo poreikiu, įprastai užsiimame tuo, ką galime pavadinti „klasikiniu asketizmu“. Tai yra patikrinta technika, kurią, pasiryžę išsilaisvinti iš juos įkalinusios vergijos, išgrynino kartų kartos vienuolių, krikščionių, geros valios žmonių. Tai veiksmas, reikalaujantis visų mūsų valios, energijos ir atkaklumo išteklių tikėjimo ir meilės šviesoje. Ši askezė turi savo privalumų, ir niekada neturėtumėme liautis ją praktikuoti. Tačiau taip pat ji turi savo ribas.

Visgi, kalbant apie tikrąjį širdies apsivalymą [l'authentique purification du cœur], būtina pranokti šias žmogiškąsias technikas. Įsidėmėkime šventojo Brunono* padrąsinimo savo draugui Rauliui žodžius: „Ką gi daryti, mylimasis [broli]? Ką kitką daryti, jei netikėti dieviškais patarimais, tikėti Tiesa, kuri negali apgauti? Tiesą sakant, ji visiems pataria štai ką: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). Ar tai nėra baisi ir nenaudinga bausmė, kai esi savo norų kankinamas, nuolatos skausmingai susiduri su rūpesčiais ir nerimu, baime ir sielvartu, kuriuos tie norai sukelia? Kokia gi sunkesnė našta už tą, kurios svoris nubloškia dvasią nuo jai būdingo kilnumo aukštumos į žemiausias pragarmes? Ar tai nėra gryniausia neteisybė?“ (Laiškas Rauliui, 9). Taigi, labiau nei bet kokiu kitu apsivalymo būdu, privalu atsigręžti [se tourner] į Jėzų, ateiti pas Jį. Jis mus paguos, kai Jo paties prašymu atsisakę troškimo būti išmintingais ir gudriais, tapsime mažutėliais. Žengti širdies keliu reiškia pripažinti, kad vienintelis tikrasis tyrumas yra Jėzaus dovana. 

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11,29). Giluminis nuskaistinimas [purification fondamentale] prasideda tą akimirką, kai visi nešvarumai, visi sutrikimai, kurie mane sužeidžia, susiduria su Jėzumi. Tai nėra lengviau nei klasikinės askezės pratybos, tačiau tai yra veiksmingiau, nes esame įtvirtinami tiesoje. Tiesoje, kurioje mes privalome atmerkti akis ir pamatyti mūsų nuodėmės tikrovę; tiesoje apie Jėzų, kuris išties yra mūsų sielų Gelbėtojas - ne tik bendruoju ir ištęstiniu būdu [d'une manière générale et lointaine], bet betarpišku ir konkrečiu sąlyčiu su kiekvienu mus palietusiu nešvarumu. Todėl aš turiu išmokti Jam aukotis, negrįžtamai Jam atsiduoti įvairiose aplinkybėse, būtent, giliu savo tikrąją laisvę pagaliau siekiančios atgauti širdies judesiu.

Todėl kiekvieną kartą, kai savyje užčiuopiu vieną iš šių mane paralyžiuojančių raiščių, svarbiausia tuoj pat nepulti prieš konkrečią priklausomybę kariauti; nes greičiausiai pasitenkinsiu šakų nupjovimu nepasiekdamas šaknų. Svarbiausia gi šaknis apnuoginti, jas apšviesti, kad įsitikintume jų bjaurumu ir atgrasa. Privalu suvokti jų tikrovę bei rišančią galią ir, laisvu bei sąmoningu pasirinkimu, paaukoti juos Išganytojui. Būtent todėl tradicinės [Vert. - Jėzaus] maldos kreipinio - „Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ – kartojimas nėra jokiu būdu bergždžias. Tai yra naujo susitikimo tarp nuskaistinančios Jėzaus Širdies ir mano suteptos širdies nuolat atnaujinamas teigimas.

Akivaizdu, kad šiame vyksme yra ir grynas žmogiškosios psichologijos elementas, ir tai nė kiek nestebina. Juk malonė veikia būtent prigimtinėje tvarkoje. Šiuo atveju tai tampa Atpirkimo, kuris perkeičia mano širdį ir gydo žaizdas, palaikymu per asmeninį susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi. Tokiu būdu palaipsniui įgyjame įprotį pas Jį nuolat sugrįžti, ypač nusigręžiant nuo to, kas mumyse yra iškreipta, tamsu, trikdančio.

Tokia širdies nuostata iš pradžių gąsdina. Mes pernelyg dažnai buvome mokomi, kad Viešpačiui aukoti tegalime tik gerus ir gražius dalykus. Tai, kas nėra dorybės aktas, negali patekti į Jo akivaizdą. Bet ar toks teiginys nesipriešina Evangelijos tiesai? Pats Jėzus tvirtina, kad atėjo ne dėl sveikų, bet dėl ​​ligonių. Todėl būtina be saviapgaulios gėdos mokytis stoti į akivaizdą dieviškojo gydytojo tų tikrų ligonių, kurie nuolankiai pripažįsta visa, kas juose iš tikrųjų yra neteisinga, melaginga ir priešinga Dievui. Jis vienas tegali mus išgydyti.

* Šventasis Brunonas (1030 – 1101) – kartūzų ordino įkūrėjas.

NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius


Kategorijos:

0 komentarai