RSS
Facebook
Širdies nuskaistinimas – visos būties
nuskaistinimas širdimi
Nebūtina turėti didelės žmogaus
gyvenimo [une longue expérience de l'existence humaine], o juo labiau
dvasinio gyvenimo patirties, kad suprastume, jog esame įkalinti pasaulyje, kuriame
tvyro beveik neribota betvarkė: nuodėmės, aistrų nedarna, neišgydytos žaizdos,
nesveiki įpročiai ir kt. Visa tai yra mūsų širdies nešvarumai.
Gerai žinome, kad mūsų širdies
kalba pasireiškia jausmų plotmėje. Visi mano paminėti sutrikimai sukelia
netvarkingus jausmus. Jie kyla be mūsų žinios: jausmai mums įsako; mus suskaido;
mus užsklendžia Dievui; mus susieja su savotišku blogio automatizmu. Ir viskas
kyla iš mūsų širdies! „Kas išeina iš
burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš širdies išeina pikti
sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi
liudijimai, šmeižtai. Šitie dalykai suteršia žmogų.” (Mt
15,18-20). Jei noriu pašalinti nešvarumus iš savo būties, pirmiausia turiu išvalyti
[purifier] savo širdį.
Susidūrę su šiuo skubiu susitvarkymo
poreikiu, įprastai užsiimame tuo, ką galime pavadinti „klasikiniu asketizmu“.
Tai yra patikrinta technika, kurią, pasiryžę išsilaisvinti iš juos įkalinusios vergijos,
išgrynino kartų kartos vienuolių, krikščionių, geros valios žmonių. Tai
veiksmas, reikalaujantis visų mūsų valios, energijos ir atkaklumo išteklių
tikėjimo ir meilės šviesoje. Ši askezė turi savo privalumų, ir niekada neturėtumėme
liautis ją praktikuoti. Tačiau taip pat ji turi savo ribas.
Visgi, kalbant apie tikrąjį
širdies apsivalymą [l'authentique purification du cœur], būtina pranokti
šias žmogiškąsias technikas. Įsidėmėkime šventojo Brunono* padrąsinimo savo
draugui Rauliui žodžius: „Ką gi daryti, mylimasis [broli]? Ką kitką daryti, jei
netikėti dieviškais patarimais, tikėti Tiesa, kuri negali apgauti? Tiesą
sakant, ji visiems pataria štai ką: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir
esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28). Ar tai nėra baisi ir
nenaudinga bausmė, kai esi savo norų kankinamas, nuolatos skausmingai susiduri su
rūpesčiais ir nerimu, baime ir sielvartu, kuriuos tie norai sukelia? Kokia gi sunkesnė
našta už tą, kurios svoris nubloškia dvasią nuo jai būdingo kilnumo aukštumos į
žemiausias pragarmes? Ar tai nėra gryniausia neteisybė?“ (Laiškas Rauliui, 9).
Taigi, labiau nei bet kokiu kitu apsivalymo būdu, privalu atsigręžti [se
tourner] į Jėzų, ateiti pas Jį. Jis mus paguos, kai Jo paties prašymu atsisakę
troškimo būti išmintingais ir gudriais, tapsime mažutėliais. Žengti širdies keliu
reiškia pripažinti, kad vienintelis tikrasis tyrumas yra Jėzaus dovana.
„Imkite ant savo pečių
mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo
sieloms atgaivą“ (Mt 11,29). Giluminis nuskaistinimas [purification fondamentale] prasideda
tą akimirką, kai visi nešvarumai, visi sutrikimai, kurie mane sužeidžia, susiduria
su Jėzumi. Tai nėra lengviau nei klasikinės askezės pratybos, tačiau tai yra veiksmingiau,
nes esame įtvirtinami tiesoje. Tiesoje, kurioje mes privalome atmerkti akis ir
pamatyti mūsų nuodėmės tikrovę; tiesoje apie Jėzų, kuris išties yra mūsų sielų
Gelbėtojas - ne tik bendruoju ir ištęstiniu būdu [d'une manière générale et
lointaine], bet betarpišku ir konkrečiu sąlyčiu su kiekvienu mus palietusiu
nešvarumu. Todėl aš turiu išmokti Jam aukotis, negrįžtamai Jam atsiduoti įvairiose
aplinkybėse, būtent, giliu savo tikrąją laisvę pagaliau siekiančios atgauti širdies
judesiu.
Todėl kiekvieną kartą, kai savyje
užčiuopiu vieną iš šių mane paralyžiuojančių raiščių, svarbiausia tuoj pat nepulti
prieš konkrečią priklausomybę kariauti; nes greičiausiai pasitenkinsiu šakų nupjovimu
nepasiekdamas šaknų. Svarbiausia gi šaknis apnuoginti, jas apšviesti, kad
įsitikintume jų bjaurumu ir atgrasa. Privalu suvokti jų tikrovę bei rišančią
galią ir, laisvu bei sąmoningu pasirinkimu, paaukoti juos Išganytojui. Būtent todėl
tradicinės [Vert. - Jėzaus] maldos kreipinio - „Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau,
pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ – kartojimas nėra jokiu būdu bergždžias. Tai yra
naujo susitikimo tarp nuskaistinančios Jėzaus Širdies ir mano suteptos širdies nuolat
atnaujinamas teigimas.
Akivaizdu, kad šiame vyksme yra ir
grynas žmogiškosios psichologijos elementas, ir tai nė kiek nestebina. Juk malonė
veikia būtent prigimtinėje tvarkoje. Šiuo atveju tai tampa Atpirkimo, kuris
perkeičia mano širdį ir gydo žaizdas, palaikymu per asmeninį susitikimą su
prisikėlusiu Jėzumi. Tokiu būdu palaipsniui įgyjame įprotį pas Jį nuolat sugrįžti,
ypač nusigręžiant nuo to, kas mumyse yra iškreipta, tamsu, trikdančio.
Tokia širdies nuostata iš pradžių gąsdina. Mes pernelyg dažnai buvome
mokomi, kad Viešpačiui aukoti tegalime tik gerus ir gražius dalykus. Tai, kas
nėra dorybės aktas, negali patekti į Jo akivaizdą. Bet ar toks teiginys nesipriešina
Evangelijos tiesai? Pats Jėzus tvirtina, kad atėjo ne dėl sveikų, bet dėl ligonių. Todėl būtina be saviapgaulios gėdos mokytis stoti į akivaizdą dieviškojo
gydytojo tų tikrų ligonių, kurie nuolankiai pripažįsta visa, kas juose iš
tikrųjų yra neteisinga, melaginga ir priešinga Dievui. Jis vienas tegali mus
išgydyti.
* Šventasis Brunonas (1030 – 1101) – kartūzų ordino įkūrėjas.
NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.
Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius
0 komentarai