Mindaugas Kubilius. Žinojimas apie Amžinąjį „Save“ (II)

Tai, kas yra tas tobulasis veidrodis? Kas yra Tiesa? Toliau šis filosofinis įvadas pereina į teologinį samprotavimą. Nes aš – „tikiu Dievu Tėvu Visagaliu“, kuris atskleidė Pradą ir įgalino juo sąmoningai bei protingai būti.            

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas. 

Jis pradžioje buvo pas Dievą.  Visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ (Jn 1,1-5)

    

Kaip galiu pažvelgti į Pradžią? Kaip galiu regėti, kas žmogaus akimis yra neregima? Žinia, „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.” (Jn 1,14). Visgi tie „mes“ yra apaštalai, kurie betarpiškai „regėjo“ įsikūnijusią Pradžią, Dievo Sūnų Jėzų Kristų, ir kurį štai savo raštuose liudija: 

„Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums.  Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis.

O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.“ (1 Jn 1,1-3).  

Bet štai mes nuo apaštalų laikų nutolusieji Dievo Sūnaus betarpiškai neregėjome. Dabar Amžinąją Pradžią patiriame per Viešpaties įšventintus ir Apaštalų palikuonis perduotus slėpinius (sakramentus). Dievo Sūnų betarpiškai patiriame duonos ir vyno pavidaluose ir bendraujame su Juo per Šventosios Dvasios mumyse dvelkimą. Būtent Dvasia žadina mumyse betarpiškos Jo regos ilgesį.   

„Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (1 Kor 13,12-13)

Kaip gi aš regiu Kūrėją tarsi veidrodyje ir kaip Jis regi ir pažįsta mane - tarsi iš veidrodžio? Be abejonės, tai yra žmogaus santykio su Kūrėjuje būdo; būdo, kurį įgalino pats Kūrėjas per savo Atpirkimą, klausimas.  

Be abejonės, Kūrėją mes pažįstame tik Atpirkimo dėka. Kūrėjo Dvasia mums suteikė gyvenimo Jame, taigi, ir Jo pažinimo galias, būtent - tikėjimą, viltį ir meilę. Šių galių dėka mums atsiveria vidinis Dievo gyvenimas. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“ (Jn 14,22) 

Tikėjimas ir viltis įgalina protą suvokti Apreiškimą, aišku, tam tikru ir kiekvienam savitu mastu. Meilė leidžia Jį patirti – irgi paties Kūrėjo suteiktu saiku. Bet kaip gi Kūrėjuje - tarsi veidrodyje - pažįstu save? Kaip Tiesoje pažįstu ir išgyvenu - tiesą apie save? 

Tikintysis trokšta Amžinybės kaip jam – jam savo būvio; ir šį troškimą jis išgyvena kaip gyvenimo būdą. „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ (Jn 14,2-3) Ar tai reiškia, kad Amžinybėje esu kitas „aš“ nei dabar čia tik Amžinybės siekiantis „aš“? Kas aš esu čia ir dabar? Žinau, kad esu nemirtingos gyvasties įgalintas kūnas, kuris, tikiu bus prikeltas Amžinybei. Bijau, kad šis žinojimas lyg ir per daug atsietas nuo manosios kasdienybės. Turiu lūkestį, kad žinojimas suteiks man galią, džiaugsmą, mane išlaisvins ... Nes pažadėta: „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). 

Kaip galiu pažinti ir džiaugtis savo kaip „amžinosios savasties“ galia ir laisve čia ir dabar? Tikėjimas nėra tik „naudų“ sau gavimas. Tas „sau“ gėrių poreikis išduoda gyvasties stoką. Mes gi tikime esą nemirtingosios sielos savininkais ir, dargi, amžinosios būsenos - Dievo prigimties - dalininkais (plg. 2 Pt 1,4). Tai kur gi yra ta mano amžinosios savasties galia, kur ta laisvė – čia ir dabar? 

Apreiškimas mums atskleidžia paslaptį apie mus pačius. „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje,

mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei.“ (Ef 1,3-6) 

Esame sukurti ir įamžinti Kūrėjuje dar iki pasaulio sukūrimo. Esame Jo amžinosios minties kūrinys. Iš tiesų, Atpirkimas leidžia mums patirti save Jo Amžinasties šviesoje – tai,  kas esu Pradžioje, savą „aš“ kaip amžinai esantį mylinčio Tėvo regoje. „Tiesos Dvasia“, kuri mus veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13) ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame regime savo dvasinę savastį. Šventojoje Dvasioje – tarsi veidrodyje - regiu mane pažįstantį mylintį Tėvą. 

Neapsigaukime. Gražu, tačiau nėra lengva. Amžinybės veidrodis – savitas mechanizmas.    

„Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės. Todėl, atsižadėję visų nešvarybių bei piktybių gausos, su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą.“ (Jok 1,19-25)

Amžinybės veidrodis yra tikresnis nei pati tikrovė. Amžinybės veidrodis yra mylinčio Tėvo ikona, kurioje veikia Dievo prigimties – dėka Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo –galia, tikresnė nei juslėmis apčiuopiama „mūsų gyvenimo“ tikrovė. Šis veidrodis yra baugus. Taip, iš šio Veidrodžio šviečia didžiai gėrybinga, mane masinanti Pradžios ir amžinojo Prisikėlimo šviesa. Tačiau, kai noriu Joje išvysti amžinąjį „save“, pamatau Viešpaties Kryžių ir Jo kvietimą žengti kartu su Juo į Amžinybę.  „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ (Mt 16,24-25)    

Viešpaties Veidrodyje spindi Jo Didysis Meilės aktas, kuris perkeičia Jo mirtyje ir prisikėlime gyvenančias (tikrai gyvenančias!) sielas. Tėvo ištariamas Amžinasis Žodis - per Kryžiaus Auką – dovanoja man amžinosios savasties gėrį. 

   

Sukluskime ir sutapkime su Kryžiumi. Laikykimės Jo Tiesoje, Jo Amžinajame visagalės Pradžios Žodyje. Jis tampa mus ir visa perkeičiančiu Veidrodžiu. Jame, t.y. Kūrėjo Amžinastyje išlaikomos prigimties gelmėje, skleidžiasi ir mano nuostabioji amžinoji savastis. 

Laikykimės tik Dievo valia, kuri yra šventėjimas (plg. 1 Tes 4, 3).

„Broliai: atsinaujinkite savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkite nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4,23)