RSS
Facebook
Kas yra nuodėmė? Tai mįslinga mūsų gyvenimo realija, nematoma radiacija, kuri perskverbia jį kiaurai; tai nesuvokiama jėga, kuri verčia daugiau kaip septynis tūkstančius metų daužytis mūsų Žemę (dvasinę kosmoso širdį) skausmingais ritmais. Žmonijos istorija daugeliu atvejų primena chroniškos ligos istoriją. Mūsų amžininkai, kaip ir senovės humanistai, stengiasi supaprastinti šią problemą, paaiškinti nuodėmę žmogaus doroviniu nebrandumu, nukrypimu nuo tam tikro moralinio etalono, disonansu tarp proto ir jausmo, egoizmo pasireiškimu visuomeniniame gyvenime, o kartais atsitiktinumu ir klaida – neteisingu sprendimu. Jie mato nuodėmės priežastį auklėjimo trūkumuose, nepakankamame išsilavinime, blogose manierose, socialiniame neteisingume ir mano, jog siela, švari nuo pat gimimo, veikiama išorinių faktorių pasiduoda korozijai kaip metalas ir palaipsniui apauga rūdimis. Humanistai stengėsi pataisyti dorovę visuomeninėmis reformomis, t.y. psichologiją per sociologiją. Visi panašūs bandymai pasirodydavo besantys utopija. Kovos entuziazmas baigdavosi nusivylimu; revoliucinė prievarta gimdė ne moralinius didvyrius, o tironus ir vergus: revoliucijų ir pertvarkų metu pastebimi ypatingai stiprūs pykčio išsiliejimai, tarytum lavos išsiveržimas iš gelmių į žemės paviršių.
Šiuolaikinis liberalizmas klausimą apie nuodėmę nori išspręsti radikaliu būdu, būtent sunaikinti patį nuodėmės supratimą. Dėl to reikia sunaikinti dorovės supratimą, paskelbti ją religiniais prietarais bei burtais ir padaryti ją visuotinės pajuokos objektu.
Filosofinės sistemos, pradedant nuo antikos, stengėsi įrodyti, kad nuodėmė – tai tik gėrio trūkumas. Šiuolaikiniai ciniškieji liberalai stengiasi įteigti žmonėms, kad nuodėmė – melaginga sąvoka, sugalvota tam, kad žmogų būtų galima laikyti baimėje, apriboti jo laisvę, atimti iš jo gyvenimo džiaugsmą. Apskritai nuodėmė – tai patamsių šmėkla, kuri turi būti išsklaidyta ir sunaikinta žmogiško proto šviesa. Nuodėmė – tai baubas vaikams ir senovės prietarai, kurie gali sukelti tik neurozes ir fobijas.
Liberalai nori sumažinti dorovę iki minimumo, pvz., iki teisingų srėbalo dalybų iš bendro lovio ir tuo nuraminti žmogiškos sąžinės likučius. Tačiau mes jaučiame nuodėmę kaip realią jėgą. Mes nuolatos susiduriame su šia visur esančia neregima būtybe, ir pirmiausia savo sieloje. Yra nuodėmės gelmė, sakytum, jos ontologija, paslėpta nuo mūsų akių, – tai neapykanta Dievui. Per karus ir revoliucijas, kada griūva valstybių pagrindai kaip pastatų kolonos per žemės drebėjimą, ypatingai aiškiai išsiryškina nuodėmės satanizmas, ir atrodo, pats žemės paviršius pavirsta pragaro dugnu. Ar galima pavadinti tik gėrio trūkumu sadizmą ir ištobulintus kankinimus, kuriuos taikydavo žmonėms, kai pati mirtis atrodė kaip malonė? Ar galima paaiškinti gėrio trūkumu sekso ir paleistuvystės srautą, kuris užgriuvo ant mūsų iš televizorių ekranų ir žurnalų puslapių? Kuo paaiškinti šitą augantį purvo potraukį? Atrodo, nauja vija šėtono religijoje – tai pačios paleistuvystės kultas, panašus į tai, kaip dekadansas mene diegė trūnijančio lavono kultą. Anksčiau patoseksas buvo laikomas gėdingu reiškiniu, jis priklausė teismo medicinos sričiai, o dabar jį ne tik pakenčia, bet ir reklamuoja tarsi naujas spalvas žmogaus jausmų paletėje. Regis, greitai Sodoma pakils iš Negyvosios jūros [1] dugno, išplauks iš jo kaip tritonas ir taps "elito" sostine.
Nuodėmės negalima paaiškinti masine psichoze arba beprotybe. Beprotis nepakaltinamas, o čia žmonės žino, ką daro. Pateiksime pavyzdį. Žmogus, lyg ir neparodantis jokių psichinių nukrypimų, korektiškas visuomenėje, pareigingas darbe, paslaugus kaimynams, rūpestingas šeimoje, buvo sugautas apgaule grobiantis žmones, dažniausiai merginas ir vaikus, kankino juos, po to apipildavo benzinu ir sudegindavo. Jis iš anksto kūrė savo aukos pagrobimo planą taip kruopščiai, kaip kad režisierius apgalvoja spektaklio pastatymą. Kai jo teisme paklausė, kodėl jis atliko šitas piktadarybes, jis atsakė, kad girdėdamas savo aukų aimanas, jautė su niekuo nesulyginamą malonumą.
Žmonės prie ekrano pagauti susidomėjimo stebi prievartavimo ir patyčių iš žmogaus kūno vaizdus, tarsi būtų užhipnotizuoti šitos tamsios fantasmagorijos. Satanistinėse sektose sadizmas ir paleistuvystė yra naktinių orgijų ritualai. Šiandien raganų fiestas siekiama paversti patraukliais reginiais.
Kuo galima paaiškinti rafinuotą sadizmą kalėjimuose ir lageriuose, kur nekaltus žmones kankindavo visais įmanomais būdais, kur kalinius luošino ir žudė su kažkokiu šėtonišku gašliu pasitenkinimu? Kuo paaiškinti sekso propagandos srautą su jo nenugalimu potraukiu į purvą, jei ne pūvančio lavono kultu? Ar galima viską paaiškinti vien nenormalumu? Tačiau nenormalumas (anomalija) – tai nepakaltinamumas. Žmonės gerai žino, ką jie daro ir ko siekia. Tai, kas priklauso tamsiajai psichologijos sričiai, ypač seksopatologijai, ir kas anksčiau buvo laikoma nusikaltimu, dabar pateikiama kaip visiškai įprastas reiškinys, kuris įvairiais pojūčiais praturtina mūsų gyvenimą
.
Nuodėmė – tai okultinis reiškinys. Nuodėmės mistika slypi jos bedievybėje. Nuodėmė – tai iššūkis Dievui vardan savo tariamos laisvės. Tai troškimas įskaudinti Dievą, sunaikinti sieloje Jo paveikslą. Nuodėmė bjauri ir beprasmiška, tačiau ji patraukli būtent savo įžūliu begėdiškumu. Kodėl turi paklausą pačios gašliausios knygos ir paveikslai? Būtent todėl, kad jos atitinka aistras ir vaizdinius, slypinčius mūsų pasąmonėje. Kodėl Freudo [2] mokymas – tas dekadansas moksle ir moralėje – buvo priimtas praradusioje Dievą Europoje su tokiu dėmesiu ir netgi susižavėjimu kaip naujas mokslinis atradimas? Todėl, kad jis nuskambėjo unisonu su slaptu demonizuotos pasąmonės balsu, su bedievybės impulsu, lydėjusiu žmoniją per visą jos istoriją.
Kiekviena nuodėmė gimininga prigimtinei nuodėmei, kuri perduodama iš kartos į kartą ir teka neišsekdama tarytum upė per visą pasaulio istoriją nuo aušros iki saulėlydžio. Kiekviena žmogaus padaryta nuodėmė yra susijusi su pirmaprade nuodėme, kurios vardas "bedievystė" , – kaip lapai su medžio šakele.
Šventieji tvirtina, jog išganymas prasideda nuo savo nuodėmių matymo. Pirmasis malonės veiksmas tai spindulys, nukreiptas į sielos gilumą, kurioje žmogus mato save padengtą nuodėmės šašais kaip raupsuotąjį žaizdomis. Prieš jį atsiveria jo aistros kaip pabaisos, apsigyvenusios širdyje. Jei siela nekovoja su nuodėme, leidžiasi jos nugalima, tai ji pati supanašėja su demonu ir įgyja jo bruožus. Sąžinės graužatis mums kalba apie tai, tačiau tik po mirties atsivers visas nuodėmės demonizmas, ir siela sudrebės iš siaubo, kad liks amžinybę su nuodėme, kaip su nenuplaunama atmetimo žyme.
Prisiminkim satanizmo šėlsmą 20-aisiais praėjusio šimtmečio metais, jo kruvinus nusikaltimus ir rinktines šventvagystes. Tai nuodėmės išsiliejimas iš tamsių žmogaus sielos gelmių kaip iš pragaro gilumos. Iš žemiškojo gyvenimo įsčių siela į amžinybę gimsta arba su Kristaus atvaizdu, arba su šėtono; o po prisikėlimo iš numirusių ne tik siela, bet ir kūnas priims paveikslą to, kam žmogus tarnavo. Čia slypi rojaus ir pragaro, amžinosios palaimos ir nesibaigiančių kančių paslaptis.
Nuodėmė turi savo apologetus; su kiekvienu amžiumi jų skaičius auga, ir su kiekvienu dešimtmečiu jie darosi vis įžūlesni ir ciniškesni. Liberalai nori nuopuolio tragediją paversti patraukliu romanu su laiminga pabaiga. Kad nuramintų nusidėjėlį, šiuolaikiniai Origeno sekėjai kuria naujas teorijas. Pasilenkę prie jo galvūgalio, jie kaip Šecherezada al Rašidui seka pasakas, tik ne iš "Tūkstančio ir vienos nakties", o iš Origeno ir Karpokrato legendų. Jų pagrindinė dogma – visuotinis išganymas.
Nuodėmė šlykšti. Apie tai mums kalba sąžinės graužimas. Tačiau tik po mirties atsivers visas nuodėmės demonizmas, šlykštybė ir siaubas. Tačiau Viešpats į žemę atnešė ne taiką su nuodėme ir šėtonu, o ugninį malonės kalaviją, kuris amžiams perskirs gėrį ir blogį. Miražas išsisklaidys, ir prasidės kartus prabudimas.
Pastabos
[1] Mirties jūra, kitaip Asfaltinė, arba Druskos – Sidimų slėnyje prie Jordano upės žiočių, susiformavusi vietoj sugriautų Sodomos, Gomoros ir kt. miestų (žr. Pr 14,3, Sk 34,12).
[2] Freudas Sigmundas (1856 –1939) – austrų neuropatologas, psichiatras, psichologas, nuo 1902 m. – neuropatologijos profesorius Vienoje, nuo 1938 – Anglijoje. Psichoanalizės pradininkas. Psichoanalizę iš pradžių taikė kaip psichoterapiją įvairioms isterijos formoms gydyti (psichoterapijos metodas – reakcija, pagrįsta nesąmoningu traumuojamo pobūdžio išgyvenimų atskleidimu per hipnozę), po to pertvarkė į mokymą apie pasąmonės autonomiją, ypač polinkių ir instinktų srityje. Polinkiai gimdo vaizdinius, kurie – jei nerealizuojami – sukelia neurozę. Freudo mokyme centrinę vietą užėmė teorija apie individo psichoseksualinį vystymąsi. Pagal Freudą, pasąmonės pagrindą sudaro seksualiniai instinktai (libido), sąlygojantys daugelį žmogaus psichikos veiksmų ir charakterizuojami dviem susijusiomis su instinktais sąvokomis: kompleksu ir sublimacija.
Pagal Freudą ir jo šalininkus, seksualiniai instinktai lemia ne tik daugumą žmogaus psichikos veiksmų, bet ir visus istorinius įvykius bei visuomeninius reiškinius: nesibaigiantys konfliktai žmogaus psichikos gelmėse tampa moralės, meno, mokslo, religijos valstybės, teisės, karų ir t.t. priežastimi bei turiniu (dažnai paslėptu nuo betarpiško suvokimo).
Ortodoksų mokymu, žmogus turi galimybę kontroliuoti impulsus, einančius iš pasąmonės, ir atsako prieš Dievą už savo ego palenkimą gašliems pasąmonės protrūkiams. Ortodoksija moko apie kiekvienos asmenybės laisvę, ir kuo žmogus arčiau Dievo, tuo daugiau jis turi laisvės, tuo laisvesnis nuo priklausomybės nuodėmei.
Vertė Nijolė Aleinikova
Versta iš knygos "О вечном и преходящем"
0 komentarai