Mindaugas Kubilius. Žinojimas apie Amžinąjį „Save“ (I)

Kiekvienas žmogus stengiasi pažinti save. Arba, tiksliau, susižinoti. Pirmajam teiginiui lyg ir norėtųsi pasipriešinti. Toli gražu ne kiekvienas žmogus nuosekliai ir giliai skverbiasi savasties pažinimo link. Toli gražu ne kiekvienas žmogus gali pakęsti išmintingam gyvenimui kviečiantį iššūkį - γνῶθι σεαυτόν (pažink save). Tačiau kiekvienas žmogus domisi savimi. Kiekvienas žmogus nori susižinoti ir tapti „kažkuo“, kas jam pačiam ir kitiems – žinoma, patikima, suprantama. „Būti kažkuo“, o ne mįsle sau pačiam ir kitiems, žmogui yra būtina. Nežinojimas yra sunkiai žmogus ištveriama negalia.  

Todėl žmonės siekia kuo greičiau įsigalinti – patikimu ir visuomenės akyse vertingu žinojimu apie save patį. Labai svarbu sau ir kitiems atsakyti, „kas aš esu“! O šiuo atsakymu sukelti savyje ir kituose būvio galios pojūtį. Įprastai siekiame visuomenės vertinamos padėties, kuri ir taptų mūsų savižinos ir galios šaltiniu. Kas tu esi? Aš esu mokslininkas. Taip, ne niekas, bet mokslininkas, kuris turi darbo vietą ir gerą karjeros perspektyvą. Aš esu politikas, o ne niekas; jūs gi esate niekas, nes neturite visuomenės gerovę arba ne lemiančios galios. Aš esu filosofas. Taip, ne niekas, o tas žmonėms (ir žiniasklaidai) įdomus žmogus, kurio knygas skaito, kurį dažnai kviečia išsakyti – svarbią! - nuomonę.   

O jeigu prisipažinčiau: aš tesu mąstytojas, kuris sprendžia savęs pažinimo mįslę. Visuomenės akyse esu nelabai kam,  o tik sau reikalingas žmogelis. Dėl visuotinio nereikšmingumo „savęs pažinimo“ svarstymai, abejonės „savimi“, ir visa ištisa vidinė kelionė pro nežinojimo uždangas lieka paslaptingu asmens užsiėmimu. Didžioji dauguma gi nepasiduoda tokioms klastingoms abejonėms ir abejojančius ryžtingai atmeta. Daugumai tai – „ne gyvenimas“! Prisipažinkime, gera tenkintis savižinos apie save (padėtį visuomenėje) galia; o ne tą galią klausimais „apie save patį“ žlugdyti. 

Ir visgi ... Net ir labiausiai žinojimu apie save pasitikintį žmogų ištinka „savęs pažinimo“ nuostaba. Ir itin įprastai. Būtent žvelgiant į savo atvaizdą veidrodyje. Būna sau patinku, arba ne, tačiau visada nuostabu pažvelgti į save. Visada kaip gyvą būtybę numanome „save“ būdami sąmoningi. Tačiau „save“ išvystame tik atspindyje. Mintys ir rega yra du kertiniai savistabos būdai. Kitaip tariant, mintimi save įsivardijame, akimis gi save regime. Visgi, jei mintijimas „apie save“ yra vidinės sielos galios lemiamas, tai savęs regėjimas apsprendžiamas išorinio šviesą ir atvaizdą atspindinčio daikto. Vadinasi, stoti į akistatą su savo atvaizdu reikia sąmoningo sprendimo. Tarkime, jei šiandien „negaliu į save žiūrėti“, tai po kankinančios neišvengiamos rytinės procedūros galiu nuspręsti imti ir daugiau šiandien į save nebežiūrėti. Tuo tarpu mintys apie savo „šlykštumą“ arba, atvirkščiai, „nuostabumą“ mane gali lydėti kiaurą dieną. Minčių gi neatimsi. Net jei jos man nepatinka, galiu pasistengti jas nukreipti. Tiesiog, kai noriu - imu svajoti ir vyti savigraužą iš malonių „rojaus salų“. 

Akistata gi su savuoju atvaizdu grąžina mane į tikrovę. Atspindyje žvelgiu į save tokį, koks čia ir dabar esu iš tiesų. Atvaizde slypi daugiau tiesos nei svajoje. Tiesa dažnai liūdina, svaja gi leidžia nuo liūdesio pabėgti. Nors ir trumpam. Tad dažnai ir bėgame nuo tiesos prie svajos. 

Tad drįstame kelti klausimą: ar yra toks tobulas veidrodis, kuriame mano svaja sutiktų su tiesa – su tuo ką akivaizdžiai regiu? Kaip pasakoje apie stebuklingą veidrodėlį, kurio buvo viltingai klausiama: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausias?“. Įprastai savižinos trūkumą žmonės pildo su išorinio žiniuonio pagalba. Pavyzdžiui, itin nūdienoje mėgstamas žinių šaltinis yra vadinamieji horoskopai, o ir kiti lengvai prieinami „anapusiniai“ žinojimai. Visokio plauko pabiros iš anapus tūlam nemąstančiam leidžia „susižinoti“ ir lengviau šiame pasaulyje buvoti. 

Gi mąstantieji užsiduoda klausimą apie žmogaus kilmę. Numanome, kad būtent Pradas, iš kurio viskas kilo, lemia žmogaus būti ir visą gyvastį lemiančią būtinybę. Ar tai būtų gamta ir jos evoliucija, ar Kūrėjas ir jo nulemtas sukūrimas, ar šiaip būtinasis Visatos kilmės principas – ten slypi būtinasis atsakas apie mane patį. Be žinojimo, kaip atsirado žmogus, negaliu išsamiai susižinoti, kas esąs. Net gi klausimą „kodėl“ [žmogus ir Visata atsirado] galiu atidėti. Tačiau negaliu numaldyti žinojimo poreikio - kaip atsirado žmogus. Pagaliau, Pirmosios priežasties pažinimas atsakys į visus klausimus. Ir svarbiausią jų: kas yra Tiesa?

Be tikro žinojimo, iš kur kilo Visata, aš, šios viseto dalelė, negaliu žinoti apie save patį. Nepažinęs Prado ir visos pastarojo kildinamos Tiesos, niekada nebūsiu užtikrintas savimi, t.y. savojo „aš“ tvarumu. Ypač neišvengiamos mirties akivaizdoje. Man gi rūpi manojo „aš“ gyvastis ir pomirtinis būvis. Baugu ne tiek mirtis, kiek visiško išnykimo - suvirtimo į niekį - grėsmė. Visu savuoju žmogiškumu - trokštu būti. Aišku, dauguma žmonių nesiima šios mįslės kasdienoje spręsti ir tiesiog tenkinsi „gyvenimu“, kuriame jie tiksliai žino savo „vietą“ ir su ja susijusias galias. O juk pastarosios ir sprendžia gyvenimo „problemas“ ...

Deja, tik „gyvenimo problemų“ sprendimas neišsprendžiant gyvasties nyksmo grėsmės tėra saviapgaulė. Gi drįstantys stoti į akistatą su dylančią Tikrove ir nykstančiu „aš, drįstantys pripažinti savojo „aš“ menkybę,“ drįstantys mąstyti Tiesą neišvengiamai apmąsto ir Niekio grėsmę.