RSS
Facebook
Didžiojo Šeštadienio Rytmetinės maldos (Laudes)
pirmasis priegiesmis:
„O mors, ero
mors tua, morsus tuus ero, inferne“
„O mirtie, būsiu tavoji mirtis; o pragare, būsiu tavasis gylys.“
Dievo Sūnus nužudytas. Jis kape. Lyg Viešpaties ... nebėra.
Kaip ir visos žūvančios, ar natūralia mirtimi nusibaigiančios būtybės, žmogus
Jėzus irgi suvirsta į dulkes. Ir visgi, tai kitokios dulkės; tai - dieviškos
dulkės.
Prisiminkime tas
Pradžios dulkes: „Tuomet Viešpats
Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į
nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2,7).
„Taip žmogus tapo
gyva būtybe“, būtent, nemaria, Amžinojo Kūrėjo palaikoma - tikrai! - GYVA būtybe.
Gyva - dėl būvio Kūrėjuje; gyva - dėl būtiško būtybės ryšio su visos Būties
šaltiniu.
Tačiau dėl
Pradžioje padarytos nuodėmės (Pr 3,1-24) gyva būtybė tapo mari ... Nebe-gyva
tikrąja, t.y. Kūrėjo sukurta, gyvasties prasme.
Tas šiandien marioje
žmogaus prigimtyje įsikūnijęs ir vakar nužudytas Dievo Sūnus dūla kape, irgi kaip
žmogus suvirsdamas į dulkes; į tas pačias dulkes, iš kurių Pradžioje buvo sutverta
ir Dievo nemaria gyvastimi įkvėpta žmogaus prigimtis.
Ir štai Geroji
Naujiena! Marioje prigimtyje įsikūnijusi Dievo prigimtis būtinai įveikia mirtį.
Šiandien kapo tyloje marios „gyvos“ būtybės dulkės per kraują ir vandenį perkeičiamos
pačios Amžinosios Gyvasties.
„O kas gi nugali
pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?! Tasai yra, kuris
atėjo per vandenį ir kraują: Jėzus Kristus; ne vien per vandenį, bet per
vandenį ir kraują. Ir Dvasia tai paliudija, nes
Dvasia yra tiesa.“ (1 Jn 5,5-6)
Iš tiesų, Kapo tyloje
jau vyksta nauja Pradžia - visos mirties paliestos prigimties perkūrimas.
Iš nieko sukurta
(2 Mak 7,28), šiandien iš
mirties niekio perkuriama kūrinija.
Jeigu Pradžioje niekas tiesiog buvo tuštuma, iš kurio Kūrėjo
valia kilo kažkas, kas nėra niekas, tai šiandien tas niekas
dėl Liuciferio pavydo tapo pripildytas Dievą neigiančia niekdaryste. Tai ir yra
blogis ir pragaras, kuris tapo Dievo Sūnaus kapu. Viešpats iš tiesų per savo
mirtį ant Kryžiaus, būtent, savo Meilės galia nužengė į ŠĮ pragarą.
Visiškai
paniekintas Dievas nužengia į šią save neigiančios puikybės tuštumą, kad ją
savo Meilės galia sugriautų ir Gyvasties pilnatve perkurtų.
„Destruxit
quidem claustras inferni, et subvertit potentias diaboli“
(Didžiojo
Šeštadienio Aušrinės ketvirtasis atliepas Recessit pastor)
„Jis sugriovė
pragaro užtvaras, ir velnio galias sutramdė.“
Šiandien Pragare
- šioje stingdančios niekdarystės tuštumoje - skleidžiasi įsikūnijusi Dievo
Meilė, kurioje ir Visa, kas Yra ir paliesta marumo yra perkuriama būti
amžinai Dievo prigimties Artume.
Pažvelki, žmogau,
į savo niekdarystės ir savo mirties gelmę – į savo pragarą!
Ten - tavo kape -
nusižeminęs ir į dulkes suvirstantis Dievo Sūnus jau perkeičia tave ir visą
pasaulį. Jei priėmei Kryžiaus Auką kaip savą, jei nusižeminai, tapdamas klusnus
iki mirties (Fil 2,8), tada tavyje irgi jau vyksta šis visagalės Dievo Meilės atgimimas.
Nesibodėki, ženki
į Kryžiaus slėpinį ir pateksi į Viešpaties išlaisvintos savo širdies slaptumą (Mt
6,6), kur - kartu su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia (Jn 14, 23) – atrasi Amžinąjį Prisikėlimą. Amen.
mk
0 komentarai