Bažnyčia

Koronoviruso epidemija – dieviškasis atpildas Bažnyčiai?

× 4/02/2020

Astanos vyskupas augziliaras Athanasius Schneideris, žinomas pastoracijos teologas, tiesakalbis Bažnyčios supasaulėjimo ir klaidų kritikas, aptaria pasaulį ir Bažnyčią kankinančios epidemijos prasmę. Pateikiame jo interviu portalui "The Remnant" esminius akcentus.
------------------------------------------------------------------

Koronaviruso epidemija, mano manymu, be jokios abejonės yra dieviškas įsikišimas siekiant nubausti ir nuskaistinti nuodėmingą pasaulį, taip pat ir Bažnyčią. Mes neturėtume pamiršti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus fizines katastrofas laikė dieviškosiomis bausmėmis. Pavyzdžiui, mes skaitome: „Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“. (Lk 13, 1-5)

Kultinis pagoniškojo stabo Pachamama pagarbinimas Vatikane, ir dar Popiežiaus pritarimu, buvo pati tikriausia neištikimybės pirmajam Dievo įsakymui nuodėmė. Tai buvo pasibjaurėjimas. Kiekvienas bandymas sumenkinti šį garbinimo aktą [jo nuodėmingąją svarbą] negali atlaikyti akivaizdžių įrodymų lavinos. Manau, kad šis stabmeldystės aktas tapo išdava eilės kitų neištikimybės aktų, būtent, dieviškojo Tikėjimo kraičio saugojimo pareigai, kuriuos per pastaruosius dešimtmečius vykdė daug aukšto rango Bažnyčios hierarchijos narių.

Aš neturiu visiško tikrumo, kad koronaviruso protrūkis yra dieviškasis atpildas už Pachamama įvykius Vatikane. Tačiau tokia išvada nebūtų nutolusi nuo realybės. Jau Bažnyčios aušroje Kristus priekaištavo Pergamo ir Tiatyrų bažnyčių vyskupams („angelams“) dėl jų susitaikymo su stabmeldyste ir svetimavimu. „Jezebelės“, kuri suviliojo bažnyčią į stabmeldystę ir neištikimybę (Apr 2,20), figūra taip pat gali būti suprantama kaip šių dienų pasaulio, su kuriuo flirtuoja daugybė atsakingų bažnyčios atstovų, simbolis.

Šie Kristaus žodžiai taip pat galioja ir mūsų laikams: „Štai aš ją nublokšiu į ligos patalą, o ištvirkavusius su ja – į didį vargą, jeigu jie nenusigręš nuo jos darbų. Jos vaikus aš išžudysiu, ir visos bendrijos sužinos, kad aš esu tas, kuris kiaurai permato širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.“ (Apr 2, 22–23) Kristus grasino bausme ir paragino bažnyčias atlikti atgailą: „Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, (...) kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų. Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo. Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju'.“ (Apr 2, 14-16).

Esu įsitikinęs, kad Kristus pakartotų tuos pačius žodžius popiežiui Pranciškui ir kitiems vyskupams, kurie leido stabmeldiškai pagarbinti Pachamamą ir kurie netiesiogiai leido lytinius santykius už galiojančios santuokos ribų, leisdami vadinamiesiems „išsiskyrusiems ir susituokusiems“, kurie yra lytiškai aktyvūs, priimti Šventąją Komuniją.

Šaltinis: The Remnant