RSS
Facebook
Matymas širdimi
Tad kokį kelią turėtume pasirinkti, idant atvyktume į susitikimą su Tėvu, kurio taip trokštame? Kokį Jis mums suteikė prigimtinį gebėjimą, kad Jį pasiektume? Ar tai protas - gebėjimas žinoti ir protauti? Jėzaus atsako: „„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo protingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko“ (Mt 11,25-26). Jis mus nustebina. Protingiesiems - tiems, kurie moka galvoti ir skaičiuoti - kelias yra uždarytas. Ne jiems Dievas panoro atskleisti savo paslaptis.
Tad kokį kelią turėtume pasirinkti, idant atvyktume į susitikimą su Tėvu, kurio taip trokštame? Kokį Jis mums suteikė prigimtinį gebėjimą, kad Jį pasiektume? Ar tai protas - gebėjimas žinoti ir protauti? Jėzaus atsako: „„Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo protingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko“ (Mt 11,25-26). Jis mus nustebina. Protingiesiems - tiems, kurie moka galvoti ir skaičiuoti - kelias yra uždarytas. Ne jiems Dievas panoro atskleisti savo paslaptis.
Bet argi ne tam Dievas davė mums protą
- gebėjimą mąstyti, įsivardyti dalykus, juos įsivaizduoti - kaip būdą susisieti
su kitais žmonėmis? Taip, šiuos gebėjimus mums suteikė Dievas. Jie yra geri.
Jie yra būtini. Neniekinkime jų. Nenuvertinkime jų. Vis dėlto pripažinkime jų ribas.
Kai apie kažkokią problemą (pavyzdžiui,
apie labai artimą žmogų) galvoju būtent savo protu, o ne širdimi, problemą laikau
lyg atokiau nuo savęs. Aš ją suvokiu, su ja dorojuosi, analizuoju kaip išmanau
ir kaip noriu, tačiau niekaip nuo jos svarstymo nenukenčiu. Nes vidumi su ja nesitapatinu,
laikausi nuo jos atstu; vadinasi, ir to [probleminio] artimo žmogaus atžvilgiu laikausi
saugiai. Kad jo problemą suprasčiau, skiriu visas savo jėgas; tačiau neleidžiu, kad iš to asmens širdies sklindantys
judesiai mane „įveltų ir suterštų“. Noriu to artimo atžvilgiu likti laisvas. Tam
tikrais atvejais - tai geras [problemos sprendimo] būdas. Tačiau jei noriu
mylėti, tai tikrai nėra tinkamas kelias.
Jėzus moko: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik
Sūnus ir kam Sūnus
panorės apreikšti.“(Mt 11,27). „Viskas man yra mano Tėvo atiduota“: tai reiškia, kad bet koks
atstumas tarp Tėvo ir Sūnaus yra panaikintas. Nė vienas Jų vienas kito
atžvilgiu nesistengė išlaikyti saugų atstumą. Jie sutiko vienas kitam įsipareigoti
[s'engager]. Dėka šios meilės artumo, kuriame – kaip slėpinyje [arba sakramente]
– tik pašvęstieji tegali dalyvauti, Jiedu vienas kitą pažįsta. „Niekas
nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus”. Tas,
kuris neatveria savo širdies, tas ir nepažįsta. Ir jei norime pažinti Tėvą,
turime atsiverti Sūnaus artumui, kad Jis matytų, jog mūsų širdis yra
pasirengusi Jį priimti.
Todėl, jei norime Dievą tikrai
pažinti, privalome atsisakyti savo saugumo. Privalome panaikinti Jo atžvilgiu atstumą,
kurį mano mintys ir visi mano įsivaizdavimai leidžia man išlaikyti. Turiu
pripažinti, kad esu pažeidžiamas. Šį savo pažeidžiamumą, kurį taip gerai
paslėpiau, privalau sau atverti, jį išgyventi, būtent, leisti pasireikšti tikriesiems
mano širdies atodūsiams. Tik tada galėsiu užmegzti ryšį su Tėvu ir Sūnumi ...
ir su visais žmonėmis, mano broliais.
Tai reiškia, kad kasdienybėje privalau
nuolankiai išsilaikyti savo širdies lygmeny. Privalau suteikti širdžiai teisę gyvuoti,
išsireikšti savuoju būdu, būtent, per giliausius jausmus: pasitikėjimą,
džiaugsmą, entuziazmą, bet taip pat - baimę, kartais nerimą, pyktį. Jokiu būdu tai
nereiškia gyvenimo paviršutiniško jautrumo plotmėje. Priešingai, tai reiškia pripažinimą,
kad mumyse skleidžiasi Kitam - pačiu tikriausiuoju būdu - mus verčiantys atsiverti
giliausi jausmai. Štai ką reiškia būti „mažutėliu“ - tuo, kuris leidžiasi būti meilės
beatodairiškai pagaunamas greta esančio žmogaus atžvilgiu. Kaip mums sunku išdrįsti
būti mažais vaikais!
Šie apmąstymai paliečia tiek
Evangelijos nuostatų pasaulį, tiek ir įprastą psichologinę būseną. Abejos plotmės
akivaizdžiai nėra tapačios; tačiau jos viena kitą papildo ir persipina. Mes gi
viską galime pasiekti per Jėzaus meilės santykį su kūrinija ir net su Dieviškais
Asmenimis [Vert. - Tėvo ir Dvasios]. Štai ką aš vadinu „matymu širdimi“:
tai – pripažinimas, kad Sūnus man apreiškia Tėvą toje vienintelėje plotmėje,
kur šį apreiškimą aš ir sugebu priimti; būtent ten, žmogaus prigimties gelmėje -
mano širdyje, kur glūdi Tėvo ir Sūnaus Artumos atvaizdas.
NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.
Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius
Šaltinis - http://www.chartreux.org/
Jeigu bendrausi su žmonėmis atvėręs širdį,stengsies padėti, patarnauti be jokios naudos sau- būsi sužeistas. Tai yra nuostabu, kad Dievas širdį išgydo ir vėl gali eiti. Pasaulis niekuomet neišgydis sužeistos širdies, todėl žmonės jos neatveria.
AtsakytiPanaikinti