Kartūzas. Širdies Malda (I)



Įžanga

Tu paprašei manęs papasakoti apie Širdies maldą. Prieš keletą metų šis klausimas man jau buvo pateiktas. Anuomet atsakiau, kad nenoriu kalbėti tema, kurios nepakankamai išmanau. Nuo tada praėjo kažkiek laiko. Dėka įvairių šaltinių tyrinėjimų bei mano paties iš Viešpaties ieškojimo kylančių atradimų įgijau nedidelės patirties. Taigi pasidalinsiu su tavimi keletu pasvarstymų, kuriems, prašau, per daug svarbos neteikti.   

Tu žinai, kad Širdies malda yra labai senos Rytų Bažnyčios dvasingumo praktikos vaisius. Mano mintys neabejotinai irgi turi sąlytį su šia tradicija. Visgi, turiu pripažinti, manasis svarstymas yra itin suasmenintas. Todėl ir tai, apie ką kalbėsiu, greičiausiai nėra ta tikroji Širdies malda. 

Neketinu čia įsisprausti į griežtus minties rėmus ar nepajudinamą svarstymo struktūrą. Mano mintys - tai greičiau kryptis, kurią tiesiog norėčiau nurodyti; tai - kelias, kuriuo dera žengti; tačiau negalime iš anksto numatyti, kur jis tiksliai nuves. Širdies malda nėra tikslas, kurį privalu pasiekti. Tai yra buvimo būdas; būdas suklusti ir judėti pirmyn.

Prieš skaitant šį tekstą pirmiausiai raginu tave pasimelsti ir prašyti Viešpaties Dvasios mus abu apšviesti. Tetrokštu tik Jai padėti mūsų širdis uždegti.
  
Abba, teesie šventas Tavo vardas

Kai meldžiuosi, nesikreipiu į filosofų Dievą, nei, tam tikra prasme, į teologų Dievą. Aš kreipiuosi į savo Tėvą, būtent į mūsų Tėvą. Dar gi, tiksliau, kreipiuosi į Jį, kurį Jėzus itin artimai  vadino: Abba. Kai mokiniai prašė išmokyti juos melstis, Viešpats tiesiog pasakė: „Kai meldžiatės, sakykite: Abba ... “.  

Toks kreipimasis į Dievą reiškia tikrumą, jog esame mylimi. Šis tikrumas kyla ne iš labai mokslingų idėjų plotmės, bet iš artumo santykio patirties. Tikrumas yra Tikėjimas - kurį įgijome, kurio įspaudą savyje turime – kaip pasekmę aibės apmąstymų, meditacijų, vidinių įsiklausymų. Ir visgi šis tikrumas yra dovana. Mes tikime mūsų širdyje dvelkiančia Meile, nes pats Tėvas atsiuntė mums savo Dvasią, kadangi nuo šiol Jo Sūnus yra pašlovintas.

Būtent todėl, kad Tėvas mane myli, galiu į Jį kreiptis užtikrintai ir visiškai Juo pasitikėdamas. Ateinu pas Jį ne todėl, kad remiuosi savo nuopelnais, ar tik turėdamas rimtų priežasčių; ateinu pas Jį todėl, kad pasitikiu begaliniu Jėzaus Abba širdingumu savo Sūnui, kuris taip pat yra ir mano Abba.

Jis yra Tėvas. Ką gi tai reiškia? Jis suteikia Gyvenimą. Jis duoda jį ne kaip kokį turimą, tačiau nuo Jo paties skirtingą objektą, kurį jis gali pasiūlyti. Jis jį duoda atsiduodamas Pats. Vienintelė dovana, kurią jis gali padaryti, yra jo paties Asmuo, ir tai, kas iš šios dovanos kyla, būtent, Sūnus. Sūnus, kurį Jis myli be ribų. Sūnus, kurio atžvilgiu Jis tiesiog yra širdingumas ir kuris, savo ruožtu yra širdingumas savo Tėvui.

Tai yra Abba, į kurį kreipiuosi. Vienintelis, kuris gali man padovanoti Gyvenimą, Gyvenimą, kuris tobulai pritaikytas Jo Gyvenimui. Šią akimirką Jis nori manęs kaip savo Atvaizdo ir Panašumo, ne dėl man duotos savotiškos išorinės aprangos, bet todėl, kad Jis mane gimdo  iš savo paties esaties [Il m'engendre à partir de sa propre subsistance].

Būtent tai ir turiu omenyje, kai Jo prašau: „Abba, teesie šventas tavo Vardas“. Kad Tu būtum tobulai Pats, Abba, manyje. Kad Tavo kaip Tėvo vardas tobulai įsigyvendintų tarp mūsų užsimezgančiame santykyje. Abba, prašau būti mano Tėvu, iš grynos meilės gimdyti mane pagal Savo atvaizdą ir Panašumą, kad, savo ruožtu, dėka tavo grynosios dovanos, galėčiau tapti „į Tave nukreiptu“ [vers Toi] širdingumu.

Širdies malda paprasčiausiai yra paieška kelio manyje, Tėvo atžvilgiu atveriančio tokią nuostatą, kurios dėka Jis pats pašventintų manyje savo Vardą. Manyje ir visuose jo vaikuose (suprask: įsūnytuose Dievo Sūnuje). Savo vieninteliame Sūnuje, kuriame tarpsta Vienintelis ir visi jo broliai.

Melstis reiškia priimti Tėvą ir dalyvauti tame Gyvenime, kurį per malonę Jis mums dovanoja. Priimti Tėvą reiškia Jam leisti pagimdyti Sūnų, suteikti Jam galimybę mano širdyje pagimdyti Jo karalystę. Tokiu būdu Dvasia galės tarp manęs ir Tėvo užmegzti nesugriaunamus ryšius, vienybės ryšius, kurie apims visus mano brolius.

NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.

Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius

Kategorijos:

0 komentarai