RSS
Facebook
Įžanga
Tu paprašei manęs papasakoti apie Širdies maldą. Prieš keletą metų šis klausimas man jau buvo pateiktas. Anuomet atsakiau, kad nenoriu kalbėti tema, kurios nepakankamai išmanau. Nuo tada praėjo kažkiek laiko. Dėka įvairių šaltinių tyrinėjimų bei mano paties iš Viešpaties ieškojimo kylančių atradimų įgijau nedidelės patirties. Taigi pasidalinsiu su tavimi keletu pasvarstymų, kuriems, prašau, per daug svarbos neteikti.
Tu paprašei manęs papasakoti apie Širdies maldą. Prieš keletą metų šis klausimas man jau buvo pateiktas. Anuomet atsakiau, kad nenoriu kalbėti tema, kurios nepakankamai išmanau. Nuo tada praėjo kažkiek laiko. Dėka įvairių šaltinių tyrinėjimų bei mano paties iš Viešpaties ieškojimo kylančių atradimų įgijau nedidelės patirties. Taigi pasidalinsiu su tavimi keletu pasvarstymų, kuriems, prašau, per daug svarbos neteikti.
Tu žinai, kad Širdies malda yra labai senos Rytų Bažnyčios dvasingumo praktikos
vaisius. Mano mintys neabejotinai irgi turi sąlytį su šia tradicija. Visgi, turiu
pripažinti, manasis svarstymas yra itin suasmenintas. Todėl ir tai, apie ką kalbėsiu,
greičiausiai nėra ta tikroji Širdies malda.
Neketinu čia įsisprausti į griežtus minties rėmus ar nepajudinamą svarstymo
struktūrą. Mano mintys - tai greičiau kryptis, kurią tiesiog norėčiau nurodyti;
tai - kelias, kuriuo dera žengti; tačiau negalime iš anksto numatyti, kur jis tiksliai
nuves. Širdies malda nėra tikslas, kurį privalu pasiekti. Tai yra buvimo būdas;
būdas suklusti ir judėti pirmyn.
Prieš skaitant šį tekstą pirmiausiai raginu tave pasimelsti ir prašyti Viešpaties
Dvasios mus abu apšviesti. Tetrokštu tik Jai padėti mūsų širdis uždegti.
Abba, teesie šventas Tavo vardas
Kai meldžiuosi, nesikreipiu į
filosofų Dievą, nei, tam tikra prasme, į teologų Dievą. Aš kreipiuosi į savo
Tėvą, būtent į mūsų Tėvą. Dar gi, tiksliau, kreipiuosi į Jį, kurį Jėzus itin artimai
vadino: Abba. Kai mokiniai prašė išmokyti
juos melstis, Viešpats tiesiog pasakė: „Kai meldžiatės, sakykite: Abba ...
“.
Toks kreipimasis į Dievą reiškia tikrumą,
jog esame mylimi. Šis tikrumas kyla ne iš labai mokslingų idėjų plotmės, bet iš
artumo santykio patirties. Tikrumas yra Tikėjimas - kurį įgijome, kurio įspaudą
savyje turime – kaip pasekmę aibės apmąstymų, meditacijų, vidinių įsiklausymų. Ir
visgi šis tikrumas yra dovana. Mes tikime mūsų širdyje dvelkiančia Meile, nes
pats Tėvas atsiuntė mums savo Dvasią, kadangi nuo šiol Jo Sūnus yra pašlovintas.
Būtent todėl, kad Tėvas mane myli,
galiu į Jį kreiptis užtikrintai ir visiškai Juo pasitikėdamas. Ateinu pas Jį ne todėl, kad remiuosi savo nuopelnais, ar tik
turėdamas rimtų priežasčių; ateinu pas Jį todėl, kad pasitikiu begaliniu Jėzaus
Abba širdingumu savo Sūnui, kuris taip pat yra ir mano Abba.
Jis yra Tėvas. Ką gi tai reiškia?
Jis suteikia Gyvenimą. Jis duoda jį ne kaip kokį turimą, tačiau nuo Jo paties skirtingą
objektą, kurį jis gali pasiūlyti. Jis jį duoda atsiduodamas Pats. Vienintelė dovana, kurią jis gali padaryti,
yra jo paties Asmuo, ir tai, kas iš šios dovanos kyla, būtent, Sūnus. Sūnus,
kurį Jis myli be ribų. Sūnus, kurio atžvilgiu Jis tiesiog yra širdingumas ir
kuris, savo ruožtu yra širdingumas savo Tėvui.
Tai yra Abba, į kurį
kreipiuosi. Vienintelis, kuris gali man padovanoti Gyvenimą, Gyvenimą, kuris
tobulai pritaikytas Jo Gyvenimui. Šią akimirką Jis nori manęs kaip savo Atvaizdo
ir Panašumo, ne dėl man duotos savotiškos išorinės aprangos, bet todėl, kad Jis
mane gimdo iš savo paties esaties [Il m'engendre à partir de sa propre subsistance].
Būtent tai ir turiu omenyje, kai Jo
prašau: „Abba, teesie šventas tavo Vardas“. Kad Tu būtum tobulai Pats, Abba,
manyje. Kad Tavo kaip Tėvo vardas tobulai įsigyvendintų tarp mūsų užsimezgančiame
santykyje. Abba, prašau būti mano Tėvu, iš grynos meilės gimdyti mane
pagal Savo atvaizdą ir Panašumą, kad, savo ruožtu, dėka tavo grynosios dovanos,
galėčiau tapti „į Tave nukreiptu“ [vers Toi] širdingumu.
Širdies malda paprasčiausiai yra paieška
kelio manyje, Tėvo atžvilgiu atveriančio tokią nuostatą, kurios dėka Jis pats pašventintų
manyje savo Vardą. Manyje ir visuose jo vaikuose (suprask: įsūnytuose Dievo
Sūnuje). Savo vieninteliame Sūnuje, kuriame tarpsta Vienintelis ir visi jo
broliai.
Melstis reiškia priimti Tėvą ir
dalyvauti tame Gyvenime, kurį per malonę Jis mums dovanoja. Priimti Tėvą
reiškia Jam leisti pagimdyti Sūnų, suteikti Jam galimybę mano širdyje pagimdyti
Jo karalystę. Tokiu būdu Dvasia galės tarp manęs ir Tėvo užmegzti nesugriaunamus
ryšius, vienybės ryšius, kurie apims visus mano brolius.
NB. Kartūzai yra XI amžiuje įsikūręs atsiskyrėlių vienuolių ordinas.
Iš prancūzų kalbos vertė Mindaugas Kubilius
Nors yra ką paskaityti
AtsakytiPanaikinti