RSS
Facebook
Dievo Gailestingume, besiveržiantis iš
Tėvo būties gelmių, pasitikiu Tavimi!
Dievo Gailestingume, nesuvokiama
paslaptie, pasitikiu Tavimi!
Dievo Gailestingume, iš Švenčiausios Trejybės
slėpinio trykštanti versme, pasitikiu Tavimi!
Tėvo būties gelmė,
Švenčiausios Trejybės slėpinio versmė ... Kokiomis gi dar kitomis sampratomis galėtų
būti nusakyta pati Dievo esmė ?!
Taip, Gailestingumas
išreiškia pačią tikriausią Dievo prigimties esmę. Todėl Dievo gailestingumas
yra tokia „nesuvokiama paslaptis“, kuri „stebina angelus ir nesuvokiamas
šventiesiems“ (Dievo Gailestingumo litanija).
Visgi stabtelkime. Juk
savo paslapties gelme tarsi toks tolimas Gailestingumas kartu yra taip pažįstamas,
toks mums artimas! Dievą gi pirmiausiai ir
tikriausiai patiriame kaip mus pasigailintį mūsų Tėvą. Jį, kurį kasdienoje
karštai meldžiame, ir kuris mus, savo vaikus, taip mielaširdingai girdi,
guodžia; kuriems nuolat dovanoja aibę malonių.
„Dievo gailestingume,
pakeliantis mus iš visokio vargo, pasitikiu Tavimi“ (Dievo Gailestingumo litanija).
Vadinasi kasdieniška gailestingojo
Tėvo patirtis kartu yra ir ta „nesuvokiama paslaptis“ ... Neįtikėtina, tačiau Dievo nesuvokiamumas yra tas
pats savas ir kasdienoje patiriamas Dievo artumas. Tai išties stebina, masina,
o kartu ir baugina.
Juk būtent Ji - iš
Tėvo gelmės trykštanti gailestingumo srovė – iš šalto kapo prikelia Viešpaties
Jėzų Kristų, o kartu ir Jo prisiimtą žmogaus
prigimtį. Ten šaltame kape - Kūrėją paniekinančioje ir Jo Meilę neigiančioje
mirtyje – ištrykšta pati Tėvo būties gelmė! Šiandien gi Srovė trykšta mūsų
prigimtyje ir prikelia mūsų varganą būtį, kuri "lyg sausa, pavargusi ir
perdžiūvusi žemė“ (Ps 62,2) godžiai sugeria gaivų gailestingumo malonės lietų.
„Įženkite į Jo vartus išpažindami Jį;
himnus giedodami Jam dėkokite Jo kiemuose.
Šlovinkite Jo vardą, nes saldus yra Viešpats;
Jo gailestingumas tveria per amžius.“ (Ps 99,4-5)
0 komentarai