Filosofija

Mindaugas Kubilius. FIlosofijos pagrindai (IL). Prasmė

× 3/23/2020

Tai, kas yra prasmė? Ir koks gyvenimas yra prasmingas? Mažne tai įnirtingiausias žmogų kankinantis klausimas, kurio ne mažiau įnirtingai žmonės stengiasi išvengti.

Pripažinkime, kad soties įvardiniu – „man prasminga“ – žmonės giriasi rečiausiai. Viešumoje itin įnirtingai skambančių įvardinių - man gera, būk laimingas, laisvas, sotus – antplūdis išduoda soties būsenų poreikių įvairovę ir pirmenybę. Pastarosios būsenos įprastai nėra nusakomos kaip prasmingos.

Svarbu gi įsisavinti skirtį. Teiginys „žmonės tenkinasi įvairiais būdais, tačiau kiekviename pasitenkinime ieškoma vieno ir to paties“ kyla iš mąstančios tyros. Yra sotis, kuri prigimčiai saviausia, nes yra netrikdoma trūkumo išgyvenimu. Tačiau manymas apie sotį remiasi ne tyra, bet tiesiog prieinamu soties išgyvenimu. Žmonės nenori tirti tai, kas pasiekiamai sotu. Žmonės tiesiog nori pasitenkinti čia ir dabar nekeliant klausimų ir nesivarginant jokia mąstančia tyra.

Būdingai žmonių tarpe soties išgyvenimas, būtent, pasitenkinimas, spėriai tampa godotina patirtimi. Žmogus siekia gauti – vėl ir vėl, ir dar daugiau - tai, kuo jau pasitenkino, ką patyrė ir pažino - kaip jam savą gėrį. Todėl soties būseną jis siekia įtvarinti kaip dažnų pasitenkinimų tuo jam savu gėriu seką. Tokiu pasitenkinimų būsenų vėriniu tūlas maldina lyg netrikdomo gero gyvenimo nenumaldomą poreikį. Tad geras gyvenimas ir tampa rūpesčiu sotimi, siekiant soties būsenos - patirtimi įsivardintos bei jau be jokių rūpesčių. Įprasta tūlo žmogaus gyvenimo būsena: darbas vardan atostogų, siekiant užsidirbti atostogoms nuo rūpesčių iki gyvenimo galo, užsimirštant pasitenkinimu įgyto gėrio gausa, idant mirties baimė netrikdytų ir neįveltų į rūpestį pačia netvaria būtimi.

Tūlam žmogui toks geras gyvenimas išrodo kaip geriausias iš prigimties kylančio sotumo poreikio numaldinimo būdas. Lygia greta, tokio gyvenimo laimė tampa siektina kaip soties išgyvenimo būsenų netrikdoma tąsa; gi laisvė – soties būsenų pasirinkimų galimybių gausa, arba tikėjimas prieinamumu prie įsivaizduojamos ir taip godojamos gausos. Prasmės klausimas įsitikinusiems tokio gyvenimo gerumu iš esmės nebereikalingas.

Visgi, akvaizdu, prasmės pojūtis palydi tikslą, ypač ilgalaikį tikslą. Tikslas visada yra vertingo būvio įsivardijimas. Taigi tikslo siekimas sutelkia trūkumu alkstantį žmogų į vertingojo gėrio siekimą. Kuo žmogui didesnė jo siekiamo būvio vertė, tuo daugiau pastangų tikslo pasiekimas pareikalauja, vadinasi, tuo vertingesniu tampa ir pats godojamo gėrio siekimas. Tokį stovį žmogus išgyvena kaip įtikslintos prigimties sklaidą link trokštamos soties būsenos. Savo ruožtu, tikslinga pilnatvės siekiamybė – kaip atliepianti prigimties būtinumą - pasireiškia prasmės pojūčiu. Šį teiginį paremia ir dažnai ištinkantis beprasmybės pojūtis, kai tikslas yra pasiektas. Sakome „išgyvenu tuštumą“, kai pasiekiu ilgai godotą ir siektą vertingą būseną, kuri, pasiekta, ilgainiui „praranda vertę“. Tuštumos ir prasmės trūkumo jausmas aplanko sulig prigimties būvį įtikslinančios siekiamybės, būtent trūkumą naikinančios vertingos būsenos, įgyvendinimu. Visada gali būti geriau ... Ir tai, kas pasiekta jau nebėra godotina pilnatvė. Šio pasaulio sotybės visada tėra laikinos būsenos.

Kadangi pilnatvė yra būtina prigimties siekiamybė, žmogus neišvengiamai ją įsivaizdina. Nebūtinai įsitikslina ją kaip siekiamybę, tačiau visada įsivaizdina kaip malonios būsenos bent galimybę. Svajoti apie tai, kas gera visada yra gera.

Manančiųjų pasaulyje prasmingumas tėra neapibrėžtas pojūtis, kildintas dažniausiai iš svajonės apie godotiną pilnatvišką būseną ar, kiek rečiau, iš neišsitirto žinojimo apie tąją būseną įtikslinimo. Tačiau prasmė - kaip tiesios prigimties atrasta tyra bei savitai įsivardyta siekiamybė - šiame pasaulyje svetima.

Prasmės atrastis manantįjį, t.y. susikurptu pasitenkinimo vėriniu tarpstantį, tegali ištikti tik kaip trikdis, būtent, kaip soties įgijimo negalimybės ir trūkumo neišvengiamumo patirtis - kai savęs patirtyje atsiveria nebūties grėsmė. Kaip jau išsamiai apsvarstėme, nebūties grėsmės išgyvenimas verčia ieškoti ir savintis tai, kas tveria ir teikia saugumo jausmą.

Tad čia ir vėl grįžtame prie mąstančios tyros, vis klausdami, kas yra tai, kas iš tiesų yra.

Jeigu prigimtis būtinai siekia įsisavinti tai, kas yra, vadinasi tai, kas ỹra nėra sava, tad ir neprasminga. Todėl prasmė įvyksta tik kaip prigimties būtinumo tapsmas – kaip netrikdoma pilnatvė. O pilnatvė iš esmės yra žmogaus įsibūtinimas tame, kas yra ir ne ỹra. Šiame tapsme įvyksta ir visa prigimtimi godojamas tikriausias sotumas bei pasitenkinimas. Laikinos pasitenkinimo būsenos neatliepia būtinojo prigimties poreikio – tarpti pilnatviškai ir nenykti.

Taigi, prasmė yra džiaugsmo būties pilnatve pojūtis, kylantis iš savasties atžvilgiu teisingo, arba tiesaus būvio, išgyvenimo. Prasmė skleidžiasi gyvenimu tiesoje. Tad kiekvienas žmogus, suklusęs ir paklusęs mąstančiai tyrai ir iš Proto kylančiai būtinajai nuostatai, vadinasi, gyvenantis būties atžvilgiu tiesų gyvenimą, iš tiesų tarpsta būtinos, nes nenykstančios soties viltimi, kuri ir nulemia prasmės išgyvenimą.

Paprastai tariant, prasmingas gyvenimas tėra mirtį įveikti siekiantis protingas gyvenimas. Todėl klūstame ir klausiame: kas yra tai, kas yra ir ne ỹra? Kaip būtyje ir buityje išsitiesti, t.y. gyventi dorybe?

Galų gale, prasmingas gyvenimas iš kiekvieno pareikalauja nuolat skirti gėrį ir blogį. Skirti tai, kas iš esmės žmogiškai sava nuo to, kas ne sava, taigi, būties atžvilgiu žalinga, vadinasi, ir neprasminga.