RSS
Facebook
Paskelbus Vasario 16-osios aktą, prasidėjo naujos pilies - Lietuvos - statyba. Šis darbas nenutrūkdavo ir pačiais sunkiausiais nelaisvės laikais, o ir šiandien, laisvos kūrybos metu, jis kaip niekad aktualus. Tarp vasario 16 d. ir kovo 11 d. prasminga prisiminti iškilius šios pilies architektus ir statytojus. Šią, jau trisdešimtąją, Kovo 11-ąją tęsiame pažintį su poetu, prozininku, publicistu, literatūros bei teatro kritiku ir partizanu Broniumi Krivicku (1919-1952). Žmogumi, ženkliai prisidėjusiu prie Lietuvos pilies statybos ir atidavusiu savo gyvybę sudėtingiausių statybų metu.
Šarvo žvynas ant manęs nešvyti
Ir nekabo kardas prie juosmens.
Mano rankoj tik lazda piemens
Ir svaidyklė akmenim svaidyti.
Kalnuose palikęs savo bandą,
Į stovyklą karo ateinu,
Nes tenai, ganyklose kalnų,
Aš girdėjau tą gėdingą gandą,
Kad visoj tautoj jau nėr kas gina
Vardą vieno iš visų dievų,
Kurs, sukūręs mus kvapu savu,
Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.
Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus
Geležis, įkaitus raudonai:
Tik dėl Jo širdis taip mirtinai
Tegalėjo būti įsižeidus.
Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!
Nors žinau: ranka man per silpna...
Bet lyg žaibo žvilganti liepsna
Dega pyktis sielos įžeistosios!
Miesto mūrus persmeigti įstengia
Tavo rankoj geležis baisi.
Tu į kalną panašus esi,
Kurį žvynas metalinis dengia.
Bet kaip baisią tu turėtum galią,
Nepabūgsiu jos aš niekados,
Nes vis viena mirčiau iš gėdos,
Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.
O Jehova, stiprink ranką kario,
Kurs galingas vien Tavu vardu!
Pulki, prieše, ietim ir kardu,
Denkis skydu, tartum vartais vario!
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir išdidęs milžinas pakilo,
Saulėj šarvais žerdamas ugnis.
Ir stambus it skydas smilkinys
Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.
0 komentarai