RSS
Facebook
Žmogaus išgyvenama patirčių įvairovė trikdo.
Mat nuolat siekiu to, kas man čia ir dabar būtų gera. Ir
nuolat siekiu išvengti mane žlugdančių neigiamybių.
Numanau (tarsi žinau) savų pasirinktinų gėrių visumą.
Tačiau tarsi-žinojimas žlunga. Pasirodo, ne viskas yra auksas, kas auksu žiba
... Ir manųjų gėrių parinktys netikėtai
atveda į blogas patirtis. Ir visgi,
nepaliauju viltis gėrio, t.y. gėrio pasirinkimo ir jų patirčių visumos, mano
gyvenime pergale ... Ir vėl ieškau naujų žinių apie galimas naujas patirtys,
naujų gėrio patirties galimybių.
Ir visas žmogaus gyvenimas neišvengiamai susiveda į gėrio
man, t.y. ‚man gera‘ siekiamybę, vaduojantis iš blogio patirties akivaro,
nuolat ir negailestingai veriančio nyksmo grėsmės bedugnę. Gyvenimas iš tiesų
yra negailestinga kova už būvį. Būvį gi pats sau įsivaizdinu kaip man būtinąjį
siekinį. Kaip pilnatvišką būsmą sau.
Žmogus siekia įsibūtinti ir užsimiršti pilnatvės
patirtyje, kad nesivargintų nyksmo akivaro grėsme. Užsimarštis gėrio sau
pilnatvėje yra žmogaus įsivaizdinto gyvenimo pergalė. Akivaizdu: visi kovojome
už pilnatvišką būvį sau ir prieš negailestingą mane žlugdantį nyksmą. Savo
ruožtu, šis akivaizdumas išduoda negailestingą tiesą apie žmogaus sutrikusį
būvį – atgrasų tarpsmą nuolat kintančioje gėrio ir blogio patirčių
maišatyje.
Akivaizdu ir tai, kad žmogus linkęs pasirinkti savojo gyvenimo
kelią kaip didžiausią gėrį man žadantį ir mažiausiai to gėrio siekimo pastangų
pareikalaujantį gyvenimo kelią. Tūlas patiriantis tokį ,man yra gerai‘ gyvenimą
manosi gyvenąs ir manosi žinantis, kas yra tas jo patiriamas ‚geras gyvenimas‘.
Manymas apie gyvenimą kyla iš patirties ir kartu iš
įsivaizduojamos gėrio sau siekiamybės.
Manymas apie gyvenimą padeda užsimiršti, būtent, neklusti
ir neklausti bent apie tai, kaip yra iš tiesų.
Manymas leidžia patikėti - gėrio sau - pasaulio
išbaigtumu. Tokiu būdu manydamas žmogus pabėga ir užmiršta tai, kas yra iš
tiesų.
Kaip jau esame aptarė, toks manymas yra neprotingas ir
beprasmis.
Tačiau, sutikime, numanomų ir išmaniai liudijamų
pilnatviškų (žmonių) gyvenimų ir pastarųjų teikiamų pažadų liudijimai yra
labiausiai malonūs. Nes būtent toks gyvenimas teikia prasmę. Paprastai tariant,
kuo didesnis malonumas, tuo gyvenimas atrodo geresnis, taigi, prasmingesnis.
Tai, kas yra prasmė iš tiesų?
Bendrąją prasme, prasmė yra prigimties būtinumo išgyvenimas.
Vadinasi, prasmė būtinai yra pilnatvės išgyvenimas. O pilnatvė būtinai yra
maloni ...
Ir čia vėl sutrinkame ... Juk malonių patirčių įvairovė
yra tokia didelė! Ar kiekvienas malonumas yra prasmingas? Ar kiekvienas
pilnatviškas gyvenimas yra prasmingas?
Vadinasi, idant išsiaiškintume, prasmės esmę, turime
išsitirti pilnatvę, kurios taip trokšta mūsų prigimtis. Ir štai čia vėl
atsiremiame į didžios paslapties sieną, kas yra prigimtis.
Gyvenimo prasmės paieškoje prigimties mįslė verčia ir vėl
išgyventi savęs nepažinimo gelmę, vėl ir vėl suklusti savyje ir klausti - kas
iš tiesų yra žmogus?
0 komentarai