Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXIX). Prasmės paieška

Žmogaus išgyvenama patirčių įvairovė trikdo.

Mat nuolat siekiu to, kas man čia ir dabar būtų gera. Ir nuolat siekiu išvengti mane žlugdančių neigiamybių.

Numanau (tarsi žinau) savų pasirinktinų gėrių visumą. Tačiau tarsi-žinojimas žlunga. Pasirodo, ne viskas yra auksas, kas auksu žiba ...  Ir manųjų gėrių parinktys netikėtai atveda į  blogas patirtis. Ir visgi, nepaliauju viltis gėrio, t.y. gėrio pasirinkimo ir jų patirčių visumos, mano gyvenime pergale ... Ir vėl ieškau naujų žinių apie galimas naujas patirtys, naujų gėrio patirties galimybių.     

Ir visas žmogaus gyvenimas neišvengiamai susiveda į gėrio man, t.y. ‚man gera‘ siekiamybę, vaduojantis iš blogio patirties akivaro, nuolat ir negailestingai veriančio nyksmo grėsmės bedugnę. Gyvenimas iš tiesų yra negailestinga kova už būvį. Būvį gi pats sau įsivaizdinu kaip man būtinąjį siekinį. Kaip pilnatvišką būsmą sau.

Žmogus siekia įsibūtinti ir užsimiršti pilnatvės patirtyje, kad nesivargintų nyksmo akivaro grėsme. Užsimarštis gėrio sau pilnatvėje yra žmogaus įsivaizdinto gyvenimo pergalė. Akivaizdu: visi kovojome už pilnatvišką būvį sau ir prieš negailestingą mane žlugdantį nyksmą. Savo ruožtu, šis akivaizdumas išduoda negailestingą tiesą apie žmogaus sutrikusį būvį – atgrasų tarpsmą nuolat kintančioje gėrio ir blogio patirčių maišatyje.  

Akivaizdu ir tai, kad žmogus linkęs pasirinkti savojo gyvenimo kelią kaip didžiausią gėrį man žadantį ir mažiausiai to gėrio siekimo pastangų pareikalaujantį gyvenimo kelią. Tūlas patiriantis tokį ,man yra gerai‘ gyvenimą manosi gyvenąs ir manosi žinantis, kas yra tas jo patiriamas ‚geras gyvenimas‘.

Manymas apie gyvenimą kyla iš patirties ir kartu iš įsivaizduojamos gėrio sau siekiamybės.
Manymas apie gyvenimą padeda užsimiršti, būtent, neklusti ir neklausti bent apie tai, kaip yra iš tiesų.
Manymas leidžia patikėti - gėrio sau - pasaulio išbaigtumu. Tokiu būdu manydamas žmogus pabėga ir užmiršta tai, kas yra iš tiesų.  

Kaip jau esame aptarė, toks manymas yra neprotingas ir beprasmis.

Tačiau, sutikime, numanomų ir išmaniai liudijamų pilnatviškų (žmonių) gyvenimų ir pastarųjų teikiamų pažadų liudijimai yra labiausiai malonūs. Nes būtent toks gyvenimas teikia prasmę. Paprastai tariant, kuo didesnis malonumas, tuo gyvenimas atrodo geresnis, taigi, prasmingesnis.

Tai, kas yra prasmė iš tiesų?    

Bendrąją prasme, prasmė yra prigimties būtinumo išgyvenimas. Vadinasi, prasmė būtinai yra pilnatvės išgyvenimas. O pilnatvė būtinai yra maloni  ...

Ir čia vėl sutrinkame ... Juk malonių patirčių įvairovė yra tokia didelė! Ar kiekvienas malonumas yra prasmingas? Ar kiekvienas pilnatviškas gyvenimas yra prasmingas? 

Vadinasi, idant išsiaiškintume, prasmės esmę, turime išsitirti pilnatvę, kurios taip trokšta mūsų prigimtis. Ir štai čia vėl atsiremiame į didžios paslapties sieną, kas yra prigimtis.

Gyvenimo prasmės paieškoje prigimties mįslė verčia ir vėl išgyventi savęs nepažinimo gelmę, vėl ir vėl suklusti savyje ir klausti - kas iš tiesų yra žmogus?





Kategorijos:

0 komentarai