RSS
Facebook
Štai vėlei Kalėdų vainikas siūbuoja virš slenksčio iškeltas.
Artėjantį džiaugsmą junta vėlei juodoji vyšnia. Vidurdienio
lūpos kaip debesys bėgantys sausos ir salsvos netrukus
ištars šitą žodį procesijų jūrai, ieškančiai kranto. Tada mes
sukursime laužą. Karūnos ir vėliavų nytys spindės vidury,
kol Ranka palytės ir pajusim - yra mums atleista.
Pierrot valandėlei apleis ištuštėjusią sceną, kad burgundiškas
leistųsi jo tobulais sąnariais, ir mirę balandžiai poruosis
ofelijoms miegant juodų tvenkinių pataluos, ir arkliais,
sukandusiais žąslus, šarmos kunigaikščiai atveš dar vieną žiemą,
užliejančią mus kaip kadais lenktyniaujantys lietūs šaltuos ir
tamsiuos Sankt Peterburgo kanaluos. Ir mūsų vardai vienai nakčiai
sugrįš Pažadėtojon žemėn prieš auštant.
Ir lovoje vystantys pirštai džiaugsmingai atvers Testamentą,
o išdžiūvusia upės vaga plūs pašėlus iš džiaugsmo minia,
Atpirkėjo sulaukus. Bet muzika baigsis sode, kuomet jauną
balandį atsiųs visagalė Ranka, kad bažnyčių pilioriuos žaibuotų
varpai, atsibudę nuo sniego delnų. Ir tuomet, tik tuomet kažkuris
ten iš mūsų išdrįs pagaliau sušnabždėti: "atėjai..."
Ir Kalėdų vainiko šviesa nusileis į baltuojančią pirmąją žemę.
0 komentarai