RSS
Facebook
Prasmę patiriame kaip gėrio pilnatvę. ‚Gyvenimas
yra prasmingas‘ - tai gėrio patirties įsivardijimas. Ir atvirkščiai, išgyvendami
gėrio trūkumą, gyvenimą vadiname beprasmiu. Kyla klausimas: ar mūsų patirtys yra
prasmingos ar, atvirkščiai, beprasmės? Iš
esmės tariant, ar prasmę lemia patirtis? Būna, įvairiuose gyvenimo tarpsniuose
išjuokiame ankstesnius sprendimus kaip kvailus, nebrandžius, neprasmingus.
Kodėl? Todėl, kad menamą būvį nusprendžiame iš dabartyje pranašesnės patirties
sutelkto pagrindo: šiandien esu geresnis (‚daugiau gyvenimo patirties‘ ir panašiai)
nei vakar; tad žinau geriau, kas gerai ir kas blogai; žinau, ką dabar daryčiau
geriau nei tada, kai nežinojau, buvau kvailas ir t.t.
Vadinasi, ‚gyvenimo prasmės‘ patirtys
yra kintamos. Todėl tikrai prasmingo, vadinasi, visuotinai nekintamu pagrįstumu
besiremiančio gyvenimo turėtume ieškoti gilesnėje, būtent, prigimtį būtinai
apsprendžiančioje plotmėje. Prasminga tai, kas yra būtina. ‚Prasmingai
gyvenantis‘ remiasi būtinų dalykų apie prigimtį žinojimu. Prasminga yra būti iš
tiesų.
Tačiau iš savitai ‚gėrį‘ patiriančio
atžvilgio, tiesa tėra jo paties patirties ir riboto žinojimo telkinys. Tokia
savita tiesa nėra visuotinė Tiesa. Ir visgi, iš bet kokio atžvilgio – savitai
išgyventa prasmė yra tapati savitai įsivardintai ‚tiesai‘.
Mes gi ieškome tai, kas yra ir
nekinta, taigi, ir prasminga iš tiesų.
Negaliu teigti žinąs tiesą ir ja
kaip visuotina prielaida šį samprotavimą remti. Tesame kelionės tiesios link pradžioje.
Viliuosi, kad samprotavimą remiu akivaizdžiu - to, kas yra iš tiesų - pagrindu.
Ilgiuosi tiesos, trokštu įsibūti prigimties atžvilgiu teisingame būvyje! Būvyje
iš tiesų, arba, tiesiame būvį. Tad pagrįstai numanau, kad tiesus
būvis yra prigimties atžvilgiu teisingas, nes būtinas - būvantis tuo,
kas yra iš tiesų.
Ir visas šis samprotavimas tėra ne kas kita,
o savojo būvio ištiesinimas duotojoje prigimtyje.
Tad pabandykime patyrinėti, kaip žmogus būtinai
būva. Mes gi jau žinome, kad tūlam žmogui esmingai rūpi būti ir nesunykti. Tad,
galime numanyti, visa, ką žmogus ‚veikia‘ ir tarsi ‚gyvena‘, tai jis daro dėlei
savo ‚gyvenimo‘ - jo supratimu - geresnio būvio, t.y. savaip įsisavinto
būtinumo.
Nors mūsų gyvenimiškos patirtys
skirtingos, siekiniai, įvardinantys mūsų žmogiškosios gyvasties būvį, yra
tapatūs: laimė, pilnatvė, gėris, gerumas, teisingumas; ir atvirkščiai, nelaimė,
vargas, blogis, kančia, kaltė.
0 komentarai