Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXVIII).Tiesus būvis


Prasmę patiriame kaip gėrio pilnatvę. ‚Gyvenimas yra prasmingas‘ - tai gėrio patirties įsivardijimas. Ir atvirkščiai, išgyvendami gėrio trūkumą, gyvenimą vadiname beprasmiu. Kyla klausimas: ar mūsų patirtys yra prasmingos ar,  atvirkščiai, beprasmės? Iš esmės tariant, ar prasmę lemia patirtis? Būna, įvairiuose gyvenimo tarpsniuose išjuokiame ankstesnius sprendimus kaip kvailus, nebrandžius, neprasmingus. Kodėl? Todėl, kad menamą būvį nusprendžiame iš dabartyje pranašesnės patirties sutelkto pagrindo: šiandien esu geresnis (‚daugiau gyvenimo patirties‘ ir panašiai) nei vakar; tad žinau geriau, kas gerai ir kas blogai; žinau, ką dabar daryčiau geriau nei tada, kai nežinojau, buvau kvailas ir t.t.  

Vadinasi, ‚gyvenimo prasmės‘ patirtys yra kintamos. Todėl tikrai prasmingo, vadinasi, visuotinai nekintamu pagrįstumu besiremiančio gyvenimo turėtume ieškoti gilesnėje, būtent, prigimtį būtinai apsprendžiančioje plotmėje. Prasminga tai, kas yra būtina. ‚Prasmingai gyvenantis‘ remiasi būtinų dalykų apie prigimtį žinojimu. Prasminga yra būti iš tiesų.

Tačiau iš savitai ‚gėrį‘ patiriančio atžvilgio, tiesa tėra jo paties patirties ir riboto žinojimo telkinys. Tokia savita tiesa nėra visuotinė Tiesa. Ir visgi, iš bet kokio atžvilgio – savitai išgyventa prasmė yra tapati savitai įsivardintai ‚tiesai‘.       

Mes gi ieškome tai, kas yra ir nekinta, taigi, ir prasminga iš tiesų.

Negaliu teigti žinąs tiesą ir ja kaip visuotina prielaida šį samprotavimą remti. Tesame kelionės tiesios link pradžioje. Viliuosi, kad samprotavimą remiu akivaizdžiu - to, kas yra iš tiesų - pagrindu. Ilgiuosi tiesos, trokštu įsibūti prigimties atžvilgiu teisingame būvyje! Būvyje iš tiesų, arba, tiesiame būvį. Tad pagrįstai numanau, kad tiesus būvis yra prigimties atžvilgiu teisingas, nes būtinas - būvantis tuo, kas yra iš tiesų.

Ir visas šis samprotavimas tėra ne kas kita, o savojo būvio ištiesinimas duotojoje prigimtyje.

Tad pabandykime patyrinėti, kaip žmogus būtinai būva. Mes gi jau žinome, kad tūlam žmogui esmingai rūpi būti ir nesunykti. Tad, galime numanyti, visa, ką žmogus ‚veikia‘ ir tarsi ‚gyvena‘, tai jis daro dėlei savo ‚gyvenimo‘ - jo supratimu - geresnio būvio, t.y. savaip įsisavinto būtinumo.

Nors mūsų gyvenimiškos patirtys skirtingos, siekiniai, įvardinantys mūsų žmogiškosios gyvasties būvį, yra tapatūs: laimė, pilnatvė, gėris, gerumas, teisingumas; ir atvirkščiai, nelaimė, vargas, blogis, kančia, kaltė.        




Kategorijos:

0 komentarai