Vytis Valatka. Kinikų askezė kaip kelias atgal į prigimtinį saikingumą

Ankstesniame straipsnyje aptarėme vieną įdomiausių Antikinės Graikijos kinikų teorinių konstruktų - civilizacijos užvaldyto tuometinio pasaulio negausias vietas, kuriose, esą, vis dar viešpatauja prigimtinis saikingumas. Kinikų įsitikinimu, šiuos saikingumo arealus būtina nuosekliai plėsti, žingsnis po žingsnio grąžinant žmoniją į pirmapradį aukso amžiaus būvį. Vienintele priemone tokiam tikslui pasiekti laikyta askezė, kuriąi ir skirtas šis straipsnis.

Askezė kaip pratybos

Kaip minėjome ankstesniame straipsnyje, kinikai idealios visuomenės realizaciją atrado kai kuriose idealizuotose barbarų gentyse, įsivaizduojamose salose ir netgi gyvūnų pasaulyje. Į tokią visuomenę jie troško sugrąžinti ir, jų akimis, išlepusią bei ydų sugadintą antikinę Graikiją. O kaip būtų galima sugrįžti į tą palaimingą prigimtinį žmonijos būvį? Kinikų atsakymas į šį klausimą trumpas ir aiškus – į aukso amžių graikus tegali sugrąžinti askezė (ἄσκησις). 

O kas gi buvo toji kinikų askezė? Atsakymą mums pateikia pati pirmoji senovės graikų kalbos termino ἄσκησις reikšmė – „pratybos“. Taigi kiniškoji askezė buvo tam tikros pratybos. Tai pratybos, stiprinančios tiek kūną, tiek sielą, išlaisvinančios žmogų iš aistrų ir ydų jungo, atpratinančios nuo nuolatinio malonumų siekimo, paruošiančios pagrindinei žmogiškosios prigimties dorybei – saikingumui kaip maksimaliam poreikių apribojimui, teikiančiam sielos ramybę bei gerą nusiteikimą. 

Kūno ir sielos askezė

Kinikai skyrė dvi askezės rūšis: kūno ir sielos askezę. Štai Diogenas mokė, kad „pratybos būna dviejų rūšių – vienos jų skirtos sielai, kitos – kūnui“ . Abi pratybų rūšys puikiai papildančios viena kitą. Maža to, „viena pratybų rūšis be kitos nepakankama“ .  

Čia mums iškyla svarbus klausimas – kokias pratybas kinikai skyrė kūnui, o kokias – sielai? Atsakymą pateikia lakoniškas Antisteno fragmentas: „tam, kuris nori tapti dorybingu žmogumi, privalu stiprinti kūną gimnastikos pratimais, o sielą – išsilavinimu ir auklėjimu“. Prie kūno pratybų taipogi priskirtas mokymasis iškęsti karštį, šaltį, troškulį ir badą. Atskira kūno pratybų rūšimi laikytas fizinis darbas, kurį kinikai laikė svarbia moraline vertybe. Štai Antistenas nuolatos įrodinėjo, kad  darbas – gėris, pavyzdžiu pasitelkdamas didįjį Heraklį ir Kirą, vieną – iš helėnų, kitą – iš barbarų.

Kinikų įsitikinimu, tik fizinė ir dvasinė askezė tegali atvesti žmogų į „aukso amžiaus“ saikingumą ir kitas dorybes, laikytas tam tikromis saikingumo apraiškomis . Štai pasak nežinomo kinikų autoriaus, „dorybė pasiekiama pratybomis ir, priešingai nei yda, pati savaime neprasiskverbia į sielą“. 

Nuolatinė askezė kaip dorybės meistrystė 

Patį dorybės pasiekimo procesą kinikai lygino su amatininko meistrystės įgijimu. Antai Diogeno teigimu, „galima pastebėti, kad kaip paprastuose amatuose, taip ir kituose menuose, žmonės besipraktikuodami pasiekia stebėtinos tobulybės ir miklumo – pavyzdžiui, fleitininkai ir atletai kuo labiau treniruojasi, kiekvienas savajame darbe, tuo didesnę sėkmę pelno“ , tad „jeigu jie savo pratybas perkeltų ir į sielą, tos jų pastangos taipogi neliktų be naudos ir rezultato (t. y. be dorybingo gyvenimo – aut. past.)“ . Kitaip sakant, nuolatinė askezė vainikuojama dorybingo gyvenimo nuostatomis ir įgūdžiais, arba, vaizdžiai tariant, dorybės meistryste. 

Taigi, pasak kinikų, dorybėje kaip ir visuose amatuose bei menuose, sėkmės tegalima pasiekti nuolatinių pratybų dėka. Maža to, dorybė reikalaujanti askezės, kuri privalo tęstis visą gyvenimą. Kodėl taip ilgai? Atsakymas čia labai paprastas. Nebepraktikuojama, nebeugdoma dorybė žingsnis po žingsnio ima nebeatsilaikyti prieš aistrų bei malonumų pagundą ir galiausiai užsimiršta bei išnyksta tarsi nebeskaitoma ar atmintyje nebekartojama „Iliados“ ar „Odisėjos“ eilutė. Svarbu pastebėti, kad ši nuolatinės askezės idėja kinikus suartina su Sokratu. Mat didysis Antisteno mokytojas taip pat laikėsi nuolatinių dorybės pratybų pozicijos, kurią bene tiksliausiai išreiškė kitas jo mokinys Ksenofontas: „kiekvieną dorybę, o ypač nuosaikumą, reikia nuolat ugdyti, mat malonumų troškimas, būdamas įaugęs į tą patį kūną kaip ir siela, kursto ją atsisakyti nuosaikumo ir kuo greičiau imti tarnauti jiems ir kūnui“.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.