Vytis Valatka. Prigimtinio saikingumo arealai kinikų filosofijoje: įsivaizduojamos salos ir gyvūnijos pasaulis

Ankstesniame straipsnyje ieškojome atsakymo į klausimą, ar, kinikų manymu, įmanomas žmonijos grįžimas iš civilizacinio būvio į prigimtinį. Konstatavome, kad kinikai akcentavo tokio grįžimo galimybę ir netgi būtinybę, tvirtindami, kad kai kuriose pasaulio vietose prigimtinis būvis vis dar egzistuoja. Kaip reprezentatyvus gyvenimo pagal prigimtį adeptų pavyzdys pateiktos tam tikros barbarų gentys ir tautos: skitai, persai ir t.t.

"Nuostabi ir derlinga toji sala..."

Taigi kinikai prigimtinio saikingumo ieškojo tam tikrose barbarų gentyse. Bet šios gentys toli gražu nebuvo vieninteliai arealai, į kuriuos projektuotas minėto saikingumo dominavimas. Lygiai tokiomis pat prigimtinio saikingumo karalystėmis skelbtos ir antikiniam pasauliui dar nežinomos, jo dar neatrastos vietos. Paprastai tai būdavo pačių kinikų vaizduotės sukurtos salos – tam tikri Tomo Moro Utopijos salos provaizdžiai. Apie vieną tokią įsivaizduojamą salą rašė Diogeno mokinys Kratetas savo poemoje „Elgetos krepšys“ (Пepa). Taip pat vadinosi ir šioje poemoje aprašoma sala. Elgetos krepšys kinikų filosofijoje ir gyvenimo būde vaidino labai svarbų vaidmenį. Tai buvo viena kiniko insignijų – vienas kiniškojo skurdo, saikingumo, maksimalaus poreikių apribojimo simbolių. Tad jau pats salos pavadinimas rodo, kad joje viešpatauja prigimtinis saikingumas. Tą patvirtina ir vienintelis išlikęs poemos fragmentas:

„Yra sala „Elgetos krepšys“ vidury vyno spalvos ydos jūros.

Nuostabi ir derlinga toji sala. Valdų aplinkui neturi.

Apsirijęs kvailys ir veltėdis, kaip ir paleistuvis netikęs,

Riebaus užpakalio ištroškęs, į salą šią neįleistas.

Figos, česnakai ir kmynai toje saloje gausiai dera. 

Piliečiai čia nekariauja ir nesipyksta dėl dingsčių niekingų,

Pinigų ir šlovės neieško, ginklu į juos skindami kelią.“ 

Taigi šioje saloje gyvena tik tie žmonės, kurie praktikuoja saikingumo dorybę. Jie sugeba pasitenkinti paprastu maistu ir gėrimu, minimaliu kitų natūralių malonumų kiekiu. Visiems saloms gyventojams laikantis saikingumo maksimos, civilizacijos įtvirtintam malonumų pertekliui čia nebelieka vietos. Nebelieka vietos ir karams dėl šio malonumų pertekliaus bei priemonių jam pasiekti: turto, šlovės etc. 

Olimpiniai saikingumo čempionai

Tad kinikai idealią ikicivilizacinę visuomenę projektavo į tam tikras barbarų gentis ir įsivaizduojamas tolimas salas. Kita vertus, ryškių prigimtinio saikingumo pavyzdžių jie atrasdavo ir žymiai artimesniame – gyvūnų – pasaulyje. Netgi galima tvirtinti, kad kinikai tą pasaulį laikė tam tikru saikingos visuomenės etalonu (sic!). 

Pasak kinikų, gyvūnai visur ir visada yra saikingi ir ištvermingi. Štai Diogeno tvirtinimu, „gyvūnai geria vandenį ir maitinasi augalais; dauguma jų per visus metus vaikšto nuogi (t. y. neapaugę kailiu –  aut. past.), jie neužeina į jokius namus, jiems nereikia ugnies,..., visi jie vienodai stiprūs ir sveiki, ir jiems nereikia nei gydytojų, nei vaistų“ . 

Diogenui antrina nežinomas kinikų autorius: „drambliams nebūdingas godumas, liūtai nekaupia brangenybių, jaučiai nekepa pyragų ar meduolių ir nesirėdo Mileto audiniais,..., jie, skirtingai nei žmonės, nepaverčia panašių į save tarnais“. Tad kinikų įsitikinimu, būtent iš gyvūnų žmonės turėtų mokytis tobulo saikingumo. Vaizdžiai kalbant, būtent gyvūnus kinikai būtų paskelbę olimpinių saikingumo varžybų čempionais.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.