Vytis Valatka. Atgal į gamtą a la kinikai: saikingieji barbarai

Ankstesniame straipsnyje aptarėme kinikų pateiktą ikicivilizacinio žmonijos būvio sampratą. Fiksavome, kad šis būvis laikytas palaiminguoju ir saikinguoju žmonijos aukso amžiumi, kurį, daugiausiai titano Prometėjo pastangomis, po truputį pakeitė ydingoji ir pragaištingoji hedonistinė civilizacija. Šiame straipsnyje ieškosime atsakymo į klausimą, ar, kinikų manymu, įmanomas priešingas judesys? Ar įmanomas sugrįžimas į prigimtinį, arba gamtinį, būvį? 

Dar kartą Rousseau vs. kinikai

Prancūzų švietėjas J. J. Rousseau taip pat daug dėmesio skyrė šiam klausimui, svarstydamas žmonijos grįžimo atgal į gamtą perspektyvą. Jo atsakymas buvo pesimistinis ir neigiamas – teigta, kad civilizacija jau per toli nužengusi, kad galėtume ją pasukti atgal. Tegalimas tik jos negatyviųjų pusių progresavimo stabdymas, pvz., turtinės nelygybės stabdymas atitinkamais mokesčiais ir pan.

Tuo tarpu kinikai apie grįžimą į ikicivilizacinius laikus mąstė radikaliai priešingai. Jų įsitikinimu, ne tik galima, bet ir tiesiog būtina sugrįžti į prigimtinį būvį, jo paprastumą ir saikingumą, nes, kaip nuolatos kartojo Antistenas, „saikingumas esantis žmogaus gyvenimo tikslas“. Juk pasak kinikų, vien tik saikingas gyvenimas, apsiribojantis minimaliais prigimtiniais poreikiais, kuriuos visur ir visada lengva patenkinti, tegali užtikrinti laimę – sielos ramybę bei gerą nusiteikimą. Tuo tarpu civilizacijos įtvirtintas malonumų perteklius tegimdo nepasitenkinimą, nerimą ir baimę. To pertekliaus nuolat geidžiama, bet niekados nepakanka; nuolat bijoma, kad niekada nebus pasiektas trokštamas malonumų kiekis ar dėl nelemtos likimo užgaidos bus prarasti ir jau turimi malonumai...

Kiras, Anacharsis ir Co

Tad kinikų įsitikinimu, grįžimas į prigimtinį žmonijos būvį įmanomas. „Aukso amžius“ dar nėra galutinai prarastas. Juolab, kad kai kuriuose pasaulio kraštuose šis amžius vis dar tebegyvuoja. Tokiems prigimtinio saikingumo arealams pirmiausiai priskiriamos kai kurios barbarų gentys – persai, skitai etc. Šie barbarai dar nepraradę pirmapradžio santykio su gamta ir prigimtimi. Jų asketiškas gyvenimas, grūdinantis tiek kūną, tiek sielą, kinikų nuolat iškeliamas pavyzdžiu graikams ir daugeliui barbarų, kurie jau yra „išlepę“  ir „sugadinti ydų“ .

Tokio saikingo, asketiško gyvenimo įsikūnijimais pripažinti persų karalius Kiras ir skitų išminčius Anacharsis. Pirmasis, pasak Antisteno, paklaustas, koks mokslas yra pats būtiniausias, atsakęs: „Tas, kuris moko atprasti nuo ydos“ . Antistenas taipogi prilygino Kirą antikiniam herojui Herakliui – dorybingumo, saikingumo, ištvermingumo, tvirtumo, darbštumo įsikūnijimui.

Nuo Kiro šiomis dorybėmis neatsilikęs ir Anacharsis. Štai nežinomas kinikų autorius į Anacharsio lūpas įdėjo tokius žodžius: „mano drabužis – skitiškas plonas apsiaustas, avalynė – mano paties kojų padai, guolis – visa žemė, mano geriausias maistas – pienas, sūris, mėsa“. Šį maistą skitams teikiančios gausios galvijų bandos. Jos, kaip ir visa skitų žemė, yra bendra visų skitų nuosavybė, todėl čia nevyksta karai dėl turto. Nepuola skitų ir jokie išoriniai priešai, bijodami jų susiklausymo, ištvermės ir tvirtumo. 

Aukščiau paminėti akivaizdžiai idealizuoti asketiškųjų barbarų pavyzdžiai kinikų filosofijoje tarnavo bendrajam jos tikslui - žmonijos raginimui grįžti į prigimtinį ikicivilizacinį būvį. Kitame straipsnyje paieškosime ir daugiau šiam tikslui skatinančių pavyzdžių.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.