RSS
Facebook
Ankstesniame straipsnyje aptarėme paskutinę fundamentalią kinikų etinio maišto apraišką - vadinamąją kinikų begėdystę. Šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti anapus minėtojo maišto. Tiksliau kalbant, pabandysime atsakyti į klausimą: Kurgi kiniškasis maištas turėtų mus kreipti? Kinikų atsakymas čia labai paprastas - maištu siekiama nukreipti žmoniją į saikingąjį gyvenimą pagal prigimtį. Tačiau čia iškyla dar vienas klausimas: Kur derėtų šio prigimtinio gyvenimo ieškoti? Pasak kinikų, gyvenimą pagal prigimtį pirmiausiai atrasime ikicivilizaciniame – prigimtiniame žmonijos būvyje. Taigi neatradę prigimtinio saikingumo tuometinėje graikų visuomenėje, kinikai jį pirmiausiai projektavo į tolimą praeitį. Kiniškuoju „aukso amžiumi“ tapo įsivaizduojamas ikicivilizacinis žmonijos laikotarpis.
Prarastasis aukso amžius
Šis „aukso amžius“ buvo suprantamas labai hesiodiškai – kaip visuotinės laimės, taikos ir ramybės būvis. Saikingiems to amžiaus žmonėms visiškai pakakdavę to, ką jiems teikusi dosni ir derlinga žemė. Tuomet viešpatavusi ir visuotinė žmonių lygybė. Štai pasak kinikams prijautusio graikų satyriko ir skeptiko Lukiano iš Samosatės, tada nebuvo nei vergų, nei šeimininkų.
Deja, šį palaimingąjį būvį pakeitusi civilizacija, kuri, paneigusi prigimtinio saikingumo maksimą, stipriai ir ilgam laikui suluošino žmogiškąją prigimtį. Pasak Diogeno, visos civilizuotų žmonių gudrybės, išradimai ir mašinos neatnešė jų gyvenimui jokios naudos, nes tie žmonės savąjį protą panaudojo ne vyriškumo, teisingumo, saikingumo ar kitų dorybių puoselėjimui, o vien malonumų siekimui.
Taigi civilizacija aukščiausiu gėriu paskelbė malonumų perteklių. Aukštą statusą joje įgijo ir priemonės tam pertekliui pasiekti: turtas, šlovė, valdžia, kilmingumas etc. Malonumų pertekliui tapus laimės analogu, tarp žmonių prasidėjo kova dėl jo ir jo pasiekimo priemonių. Šios nenatūralios, visiškai nereikalingos, pirmųjų žmonių net neįsivaizduotos kovos pasekmėmis tapo karai; turtinė bei teisinė nelygybė – nevienodas malonumų bei jų šaltinių pasiskirstymas visuomenėje ir jį atitinkantis nevienodas socialinės galios kiekis – ir, galiausiai, vergovė – pati didžiausia civilizacijos yda.
Kas kaltas? Rousseau vs. kinikai
O kada gi įvyko tas nelemtas perėjimas iš prigimtinio būvio į civilizacinį? Didysis XVIII a. maištininkas prieš civilizaciją – prancūzų švietėjas Jeanas Jacques‘as Rousseau – šį perėjimą sutapatino su privatinės nuosavybės atsiradimu. Jo teigimu, dėl civilizacijos bei ją lydinčių pasekmių – karų, nusikaltimų, žmogžudysčių, teisinės ir turtinės nelygybės etc. – yra kaltas pats pirmasis žemės savininkas. Kitaip sakant, žmogus, pažymėjęs tam tikrą žemės plotą ir pareiškęs: „Tai – mano žemė!” Tam tikra kaltės dalis čia be abejo tenka ir lengvatikiams kaimynams, neprieštaravusiems tokiam įžūliam pirmojo savininko išsišokimui. Tarp jų neatsirado nė vieno, kuris būtų ištraukęs pirmojo savininko sklypą žymėjusius kuolus ir įspėjęs kitus: „jūs pražūsite, jei užmiršite, kad vaisiai priklauso visiems, o pati žemė – niekam!”
Taigi Rousseau įsitikinimu, perėjimą iš prigimtinio žmonijos būvio į civilizaciją nulėmęs privatinės nuosavybės atsiradimas. Tuo tarpu kinikai šį lūžio tašką perkėlė į dar tolimesnius laikus. Pasak jų, civilizaciją ženklinantis malonumų pertekliaus siekimas atsiradęs dar iki privatinės nuosavybės susiformavimo. Maža to, minėtasis civilizacinio lūžio taškas kinikų interpretacijoje netgi apgaubiamas mito skraiste – civilizacijos kūrėju ir prigimtinio būvio griovėju čia paskelbtas titanas Prometėjas! Būtent šį mitinį herojų kinikai laikė visų žmonijos nelaimių pradininku ir kaltininku.
Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.
0 komentarai