Vytis Valatka. Kinikų begėdystė: reali ar tariamoji?

Ankstesniuose straipsniuose aptarėme vieną svarbiausių kinikų etinio maišto apraiškų - vidinės laisvės propagavimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime dar vieną fundamentalią minėtojo maišto apraišką - vadinamąją kiniškąją begėdystę. 

Natūralių dalykų nedera gėdytis

Ši "begėdystė" daugelio filosofijos istorikų buvo nepelnytai hiperbolizuota. Jų akyse kinikai iškildavo kaip radikalūs cinikai, neturintys elementaraus gėdos jausmo – viešai demonstruojantys lytinius aktus ,savo malonumui spjaudantys kitiems žmonėms į veidus  etc. Tačiau toks radikalus nuosprendis kinikams yra akivaizdus lazdos perlenkimas. Be abejo, negalima paneigti fakto, kad savo elgesiu kinikai laužė daugelį antikinėje graikų civilizacijoje ir moralėje įsitvirtinusių normų ir draudimų. Priešingu atveju negalėtume kalbėti apie garsųjį kinikų maištą prieš antikinę moralę ir civilizaciją. Kita vertus, šis visuotinai priimtų normų ir draudimų laužymas nebuvo totalus. Atmesta tik tai, kas, kinikų įsitikinimu, yra nenatūralu, t. y. prieštarauja žmogaus prigimčiai (φύσις). Mat pasak kinikų, dorybė ir žmogiškoji laimė neįmanomos, nepaklūstant prigimties balsui. Tad akivaizdu, kad ir oficialių, visuotinai priimtų, tačiau tuo pačiu nenatūralių normų ir draudimų laužymas tegali būti vien pageidautinas dalykas. Toks elgesys vedantis į dorybę bei laimę, tad savaime suprantama, jog nėra jokios prasmės jo gėdytis. 

Todėl garsusis kinikas Diogenas Sinopietis, atėniečių sugėdintas už tai, kad valgė agoroje piliečių susirinkimo metu, kuo ramiausiai atrėžė: „Bet juk agoroje aš kaip tik ir išalkau“. Ir išties, žmogui natūralu valgyti išalkus – nieko gėdingo čia nėra ir negali būti. Paimkime kitą tariamos kiniškosios begėdystės pavyzdį. Štai kinizmo filosofijos pradininką Antisteną Atėnų viešoji nuomonė smerkė už dažną bendravimą su vadinamosiomis visuomenės padugnėmis: prostitutėmis, sąvadautojais, vagimis, plėšikais etc. Kinikas į tokius priekaištus lakoniškai atsakydavęs: „Gydytojai taip pat bendrauja su ligoniais, tačiau neužsikrečia“ . Taip Antistenas išreiškė natūralų kiniko išminčiaus – sielų gydytojo - siekį ir poreikį atversti dorybingam gyvenimui kuo daugiau ydingų žmonių. Tokį kilnų siekį vargu ar galėtume laikyti gėdingu. Taigi kinikai tradicinio padorumo naudai neatsisakydavo jokių poreikių, norų, siekių bei poelgių, kurių, jų įsitikinimu, reikalauja pati žmogiškoji prigimtis. Tad ir kiniškosios „begėdystės“ esmę turbūt tiksliausiai išreikštų lotyniška sentencija: „Prigimtį atitinkančių dalykų nereikia gėdytis, nes kiekviena prigimtis, tiek kiek ji – prigimtis, yra gera.“ 

O ko reikia gėdytis?

Taigi, pasak kinikų, natūralių dalykų nedera gėdytis. O ar išvis yra dalykų, kurių derėtų gėdytis? Gal kinikai išvis neturėjo jokio gėdos jausmo? Juk gėdos neturėjimą griežtai smerkė tradicinė antikinės civilizacijos moralė, prieš kurią ir buvo nukreiptas kinikų maišto smaigalys. Štai minėtos moralės apologetas Aristotelis teigė, jog „gėdos neturėjimas, tai yra nesigėdijimas daryti blogus darbus, yra blogas dalykas“ . Tad ar šią visuotinai smerkiamą begėdystę pateisino ir įteisino kinikų maištas?

Atsakymas į šį klausimą akivaizdžiai nuvils ieškančius sensacijų antikinėje filosofijoje – kiniškosios „begėdystės“ maksima „Natūralių dalykų nereikia gėdytis!“ jokiu būdu nenaikino kiniko sąmonėje elementaraus gėdos jausmo. Kinikų įsitikinimu, kai kurių dalykų gėdytis netgi privalu. Tai nenatūralūs dalykai – didžioji dalis tradicinės moralės normų ir vertybių (šlovė, turtas, valdžia, kilmingumas, lojalumas įstatymams ir tradicinei religijai etc.), prieš kurias ir buvo nukreiptas kinikų etinis maištas, ir apskritai, viskas, kas prieštarauja žmogaus prigimčiai. 

Tokią kinikų poziciją puikiai paliudija graikų filosofas ir istorikas Plutarchas. Pasak jo, kartą Antistenas stebėjęs vieną nevykusią komediją. Jau prasidėjus spektakliui, jis išvydęs, jo manymu, prigimčiai prieštaraujantį veiksmą, palydėtą tokių aktoriaus žodžių: „Kokia tai gėda, jei niekas gėda nelaiko?“ Užsirūstinęs Antistenas tuojau pat atkirtęs: „Ar nori, ar nenori, bet gėda pasiliks gėda“. Šie kinizmo tėvo žodžiai dar kartą patvirtina, jog kinikų „begėdystė“ neturėjo nieko bendro su gėdos jausmo paneigimu. Tad ir dažnas siekimas priklijuoti kinikams cinikų etiketę neatitinka realybės. 

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.


Kategorijos:

0 komentarai