Vytis Valatka. Vidinės laisvės samprata kinikų etikoje. Negatyvusis aspektas


Ankstesniame straipsnyje aptarėme vieną esminių kinikų etinio maišto apraiškų - skurdo idealizaciją ir ideologizaciją. Šįkart apsistosime ties kitu svarbiu minėtojo maišto elementu - vidine laisve. Susitelksime ties negatyviuoju šios laisvės aspektu.

Laisvė nuo ydingojo malonumų pertekliaus rato

Būtent šis aspektas pirmiausiai ir lengviausiai įžvelgiamas kinikų vidinės laisvės sampratoje. Tai laisvė nuo turto, šlovės, kilmingumo, valdžios, lojalumo polio įstatymams, papročiams, tradicinei politeistinei religijai etc. Tokia negatyvi vidinė laisvė kinikų etinio maišto kontekste buvo savaime suprantamas dalykas. Juk šis maištas buvo nukreiptas prieš aukščiau paminėtas tradicinės antikinės moralės vertybes, kurios, kinikų įsitikinimu, griauna pagrindinį žmogiškosios prigimties principą – saikingumą ir vienais ar kitais būdais įtvirtina ydingąjį bei pražūtingąjį malonumų pertekliaus ratą, iš kurio labai sunku (beveik neįmanoma!) išsilaisvinti. 

Pasak kinikų, būtina atsiriboti nuo šių pražūtingųjų pseudovertybių ir pasirinkti tikrųjų vertybių statusą turinčias jų priešybes – skurdą, nežinomybę, žemą socialinę padėtį, gyvenimą pagal dorybės ir prigimties įstatymą etc. Mat tik šios tikrosios – prigimtinės vertybės tegalinčios atvesti žmogų į saikingą ir laimingą gyvenimą. Kitaip sakant, laisvė nuo tradicinės moralės pseudovertybių laikyta būtina žmogiškosios laimės sąlyga. 

Laisvė kaip mirties baimės įveika

Kita vertus, kinikų negatyviosios laisvės objektas buvo ir mirties baimė. Tai yra, vidinė laisvė suprasta ir kaip laisvė nuo mirties baimės. 

Kinikų įsitikinimu, mirties baimė esanti nerimo, nevilties, neveiklumo šaltinis, blokuojantis visus kelius į žmogiškąją laimę – sielos ramybę bei gerą nusiteikimą. Tuo tarpu iš tikrųjų mirties nereikia bijoti. Juk mirtis – tai neatšaukiama, nepakeičiama ir neišvengiama žmogiškosios prigimties realybė. Tiesiog ateina laikas, kai žmogaus kūno organai nebeatlieka savųjų funkcijų.  Tada siela, nebegalėdama naudotis tais organais kaip įrankiais, paprasčiausiai atsiskiria nuo kūno. Štai pasak kiniko Teleto, „mes paliekame savo mirtingąjį kūną, kai gamta, davusi jį mums naudoti, atima iš jo regą, klausą, rankas, kojas“ . Taigi mirtis yra neišvengiamas, žmogaus prigimtį atitinkantis dalykas. Taip ją ir būtina suprasti. Šis teisingas supratimas panaikinantis mirties baimę, o išnykus pastarajai, žmogus gali visas jėgas skirti dorybingo ir laimingo gyvenimo siekimui. 

Mirties bijoti neverta ir dėl kitos priežasties – jos prisilietimo mes taip ir nepajuntame. Štai Diogenas, paklaustas, ar mirtis yra blogis, kuo ramiausiai atsakė: „Koks gi tai blogis, jei jos buvimo nejuntame?“  Svarbu pastebėti, kad šie Diogeno žodžiai suartina kinikus su Epikūru, taipogi teigusiu, jog mirties nedera bijoti, nes kol mes esame, jos dar nėra, o kai ji ateina, jau mūsų nebėra. 

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.


Kategorijos:

0 komentarai