Vytis Valatka. Kinikų vidinės laisvės samprata. Pozityvusis aspektas


Ankstesniame straipsnyje pradėjome analizuoti vieną esminių kinikų etinio maišto apraiškų  - vidinės laisvės sampratą. Tąkart apsiribojome negatyviuoju jos aspektu. Šįkart susitelksime ties pozityviuoju laisvės aspektu.

Paresija, arba žodžio laisvė

Nors kinikų vidinės laisvės sampratoje pirmiausiai į akis krenta negatyvusis laisvės aspektas (t.y. laisvė NUO), tačiau ši laisvė turėjo ir pozityvųjį sandą. Tai vadinamoji paresija (παρρησία), arba žodžio laisvė. Kinikai ją laikė viena svarbiausių vertybių. Antai Diogenas, paklaustas, koks dalykas žmonėse pats gražiausias, atsakė: „Žodžio laisvė.“  

Kinikai šią laisvę praktikavo visur ir visada. Ištvirkėlius jie atvirai vadindavo ištvirkėliais, šykštuolius – šykštuoliais, vagis – vagimis, o tironus – tironais, nepaisydami tų žmonių kilmės, turtinės ir socialinės padėties. Jie drąsiai, kaip lygūs su lygiais kalbėjo su žyniais ir valdovais, neretai užsitraukdami pastarųjų rūstybę. Štai Romos imperatorius Neronas ištrėmė jį viešai pašiepusį kiniką Izidorių, o imperatorius Titas represavo kinikus Diogeną ir Herą, atvirai suabejojusius jo santuokos teisėtumu. 

Net Olimpas neriba, arba dievų kritika

Kinikai nebijojo viešai kritikuoti ir vieno pačių brangiausių antikinio graiko sielai dalykų – Olimpo dievų ir jų orakulų. Puikus tokios kritikos pavyzdys – iki mūsų dienų neišlikusi romėnų kiniko Enomajaus Gadariečio knyga „Apgavikų demaskavimas, arba prieš orakulus“. Šioje knygoje ypač daug pašaipios ironijos kliuvo vienam mylimiausių Olimpo dievų – pranašystėmis garsėjusiam Apolonui. Enomajaus tvirtinimu, šis dievas neturi nė menkiausio supratimo apie ateitį, todėl per Delfų orakulą perduoda suktas ir daugiaprasmes pranašystes, tinkančias bet kuriam ateities įvykių posūkiui. 

Kaip argumentą Enomajus pasitelkia vadinamąjį Krezo atvejį. Lidijos karalius Krezas kartą kreipęsis į Delfų orakulą ir pasiteiravęs, ar verta jam pulti Persijos karalystę. Apolonas per orakulą atsakęs: „Perėjęs Halio upę, Krezas sugriaus didžią karalystę“. Krezas pagalvojęs, kad kalba eina apie Persiją, ir tuoj pat surengęs karo žygį. Persikėlęs per Halį, jis susikovė su persų kariuomene. Po šio mūšio išties griuvo didžiulė karalystė, tačiau tai buvo ne Persija, o Lidija. 

Akivaizdu, kad gudri ir daugiaprasmė Apolono pranašystė tiko bet kuriai mūšio pabaigai, tad mūšį pralaimėjęs Krezas negalėjo pateikti Delfų orakului nė menkiausio priekaišto. Visgi, kaip pastebi Enomajus, šia pranašyste Apolonas pasiuntęs Krezą pražūtin ir atėmęs iš jo karalystę. Tiesa, ironizuoja Enomajus, Olimpo dievas tai padaręs „ne tyčiomis, o tik dėl ateities nežinojimo“. 

Taigi Enomajaus tvirtinimu, Apolonas kaip ir kiti Olimpo dievai nežino ateities. Tokia šio kiniko pozicija vedė prie labai pavojingų klausimų. Jei Olimpo dievai nežino ateities, tai kokie jie tada dievai? O gal jie tėra Homero, Hesiodo ir kitų poetų pramanas? Todėl per visą kinizmo egzistavimo laikotarpį šios filosofijos atstovai ne kartą buvo kaltinami begėdiška bedievyste. Visgi šie kaltinimai nebuvo teisingi. Tą puikiai paliudija keletas Antisteno tezių. Vienoje jų tvirtinama, kad „pagal žmonių nuomones egzistuoja daugybė dievų, o pagal daiktų tvarką – vienas“ . Kitoje tezėje teigiama, jog „Antistenas apie visos esinijos dievą skelbia: jo negalima pažinti pagal atvaizdą, jo negalima pamatyti akimis, ir jis į nieką nepanašus“ . Šie Antisteno teiginiai parodo, kad kinikams ateizmas nebuvo būdingas. Būdami maištininkai par exellence, jie tiesiog atmetė tradicinę antikinę politeistinę religiją su į žmonėmis panašiais Olimpo dievais ir pasirinko monoteistinį religijos modelį, teigusį unikalų, ne tik į žmones, bet ir nieką nepanašų dievą.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.


Kategorijos:

0 komentarai