Nijolė Aleinikova. Laikas trumpėja?

Laiko trumpėjimas gali būti nagrinėjamas įvairiais aspektais  – astronominiu, psichologiniu, religiniu, dvasiniu. Astronomiškai labai jautriais prietaisais matuojant laiką jo trumpėjimas pastebimas, tačiau labai nežymiai. Kad ir kaip atrodytų keista, tačiau astronominis laiko matavimas yra mažiausiai informatyvus. Jis tik pateikia duomenis, tačiau jų prasmės negeba paaiškinti. Apskritai ar įmanoma, kaip rašo rumunų ortodoksų dvasininkas Georgijus Feschoru, išmatuoti tai, kas yra visos esmės matmuo? Tam tikrais skaičiavimais mokslininkai priėjo prie išvados, kad šiandien 24 valandos trunka maždaug tiek, kiek anksčiau 16  – 18 valandų. Pabandykite savo vidine jausena palyginti laiko skirtumą  – jis siekia  maždaug 6 valandas.

Šiandien jau daugelis jaučia laiko sutrumpėjimą, ir tai nuo amžiaus mažai bepriklauso  – laiko stoka skundžiasi net maži vaikai, nespėjantys atlikti dienos užduočių. Kaip žinoma, senesniems žmonėms laikas bėga greičiau, vaikams jis slenka daug lėčiau, tai priklauso nuo vadinamojo chronalo, t.y. senėjimo proceso. Pvz., vaiko žaizda užgyja per kokias dvi valandas (nes senėjimas lėtesnis), o suaugusio panaši žaizda užgyja per kelias dienas.

Dienos tarsi išbluko  – beveik nebėra ryto, pusiaudienio, dienos, popietės  vakaro. Anksčiau jie ateidavo lėtai, bet pastebimai; dabar jų ribos baigia ištirpti. Atrodo, ką tik buvo rytas, o po tam tikro "susispaudusio" laiko pastebi, kad  jau naktis.Trumpėja ir kiti laiko matmenys – diena darosi panaši į valandą, savaitė kaip diena, mėnuo kaip savaitė ir metai kaip mėnuo. Laikas tarsi sutirštėjo ir ėmė tekėti greičiau.  Atono kalno (Graikijoje) vienuoliai pastebėjo, kad nebespėja per naktį užbaigti visų maldų, nors anksčiau sukalbėjus tas pačias maldas jiems dar likdavo laiko pailsėti, o meldžiasi jie griežtai pagal valandas. Jeruzalėje lempelės prie Viešpaties karsto dega  ilgiau nei per tą patį laiką  anksčiau – čia laikas aplenkia fizikinius degimo dėsnius.

Kokios yra laiko trumpėjimo ir žemėje vykstančių reiškinių sąsajos? 

Jau nieko nebestebina daugybė gamtos kataklizmų – potvynių, sausrų, žemės drebėjimų, cunamių, epidemijų, neskaitant karų, terorizmo, žmogžudysčių, kitokių baisiausių moralinių nuopuolių – seksualinių iškrypimų, žmogėdrysčių, agresijos prieš savo vaikus.  Kažkas palygino: kaip žmogus sensta, taip ir žemė. Ji  ne vystosi, o   paprasčiausiai sensta. Jei pasaulio pradžioje žemėje gyveno gigantiškos gyvūnų rūšys, o augmenija siekė dangų, tai dabar viskas neįtikėtinai sumenko ir pasiligojo. Panašiai ir pirmieji bibliniai žmonės  nugyvendavo net po 900 metų (žr. Pr 5,28 – 31). Šiemet viena Graikijos sala  visa pasidengė didžiuliais voratinkliais, kuriuos rezga storažandžiai vorai (tetragnatha), ir prognozuojama, kad kitąmet apokaliptiniai voratinkliai padengs visą Graikiją. Nualinta piktavališkos žmogaus veiklos, žemė nebeįstengia užsigydyti žaizdų, visų procesų greitis labai sulėtėjo ir ėmė išsigimti. Viskas paprasčiausiai ėmė irti, nes ir laiko greitis atitinkamai didėja. Laikas kaip smėlis išbėga pro pirštus. Visos struktūros tiesiog išsisklaido, išyra, išteka.  Ar kas nors anksčiau galėjo pagalvoti, kad valstybės ims leisti tokius įstatymus, dėl kurių  darosi gėda ir  atima žadą, nes jie nukreipti prieš pačios visuomenės egzistenciją? 

Naikinamos religijų ribos – kuriama universali visų lūkesčius patenkinanti religija. Nebelieka skirtumo tarp sinagogos ir mečetės, budistų pagodos ir bažnyčios – kiekvienas galės pasimelsti bet kurioje iš jų, ir nepajus jokio skirtumo, t.y. nesuvoks, kad meldžiasi chaosui, destrukcijai, tamsai. Užsimota suardyti net lyčių ribas, ir kas beprotiškiausia, tuo nebesistebi net visai sveiko proto žmonės.

Nuodėmė šiais laikais tapo madinga. Kai kuriais atžvilgiais ji jau yra pasiekusi savo pilnatvę, tuo patvirtindama, jog pasaulio egzistencija prarado prasmę. Kone visas žmogaus gyvenimas susikoncentravo išorėje. Tai labai atitraukia jį nuo savo sielos, nuo buvimo su Dievu, su laiko Kūrėju ir Viešpačiu. Anksčiau žmogus visą savo gyvenimą pavesdavo Dievui, dėl to  gyvenimas slinkdavo produktyviai ir užtikrintai, jis stebuklingai laikydavosi tarytum ant plauko ir  sudygdavo amžinybėje. Dabar pražūties tragedija pasiekė tokį mastą, kad žmogus net nebežino, kas yra siela ir ar jis ją apskritai turi.

Aš keletą metų tuščiai palaikiau ryšius su viena liberalia grupe, kuri aršiai gynėsi nuo visko, kas galėjo priminti amžinybę, kai kurie iš jų nebežinojo, kas yra auka ir ką reiškia siela. Jie tvirtino: "Sielos iš viso nėra, tai prasimanymas". Buvo šaipomasi iš Evangelijos, iš visų (mums visiškai elementarių!) dalykų, kurie neatitiko "turtingo ir pralobusio, nieko nebestokojančio"   (Apr 3, 17) žmogaus supratimo. Jei esate silpno tikėjimo, tokių verčiau vengti, nes nieko kito kaip susvetimėjimas, savasties praradimas ir sumaterialėjimas tokie žmonės negali duoti. O ir jūs jiems nieko neduosite, jei esate silpnas. 

Liberalizmo paradoksas yra tas, kad jis įnirtingai atmeta tai, kas gali suteikti laisvę, nes jo šūkis yra nesiremti į nieką. Vis dėlto pasaulis pasidarė per daug nepastovus, kad net liberalai galėtų jame išsilaikyti. Liberalai blaškosi istorijoje ir tuščiai bando užsidengti kokiu nors stogu  –  globalizacija ar pasauline laisvąja rinka, ragina nepamesti tikėjimo progresu ir geresniu gyvenimu, tačiau tai yra tikėjimas miražais vien dėl to, kad laikas paprasčiausiai nyksta.  

Nepaisant visko, Dievas tokiais laikais yra arčiausiai kiekvieno iš mūsų. Jis sutrumpino dienas, kad mes nebepildytume nuodėmių saiko. Šventasis Raštas kalba apie laikų pabaigą ir laiko sutrumpėjimą: "Ir jeigu tos dienos nebūtų  sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos" (Mt 24, 22). "Tos dienos" –  prieš tai Kristaus išvardytos nelaimės – badmečiai, žemės drebėjimai, karai, kankinimai, krikščionių persekiojimai ir žudymai, tikėjimo atšalimas. Jų buvo visais laikais, ir nors visi laikai po Kristaus laikomi apokaliptiniais, mūsų laikai turbūt labiausiai priartėjo prie   pabaigos, – šito įrodinėti nereikia. Biblijai būdinga idėja, kad Dievas gailisi nelaimingųjų dėl išrinktųjų – krikščionių ir apskritai teisiųjų (plg. Rom 11, 12 –19).

Kokiu būdu kentėjimų laikas dėl išrinktųjų bus sutrumpintas, rizikinga spręsti. Laikas objektyviai gali išsiplėsti ir susitraukti, ir abiem atvejais jis trumpėja, nyksta, tačiau skirtingai. Paprastai kalbant, tai priklauso nuo mūsų dvasinės dispozicijos. Laikas susitraukia žmogui reaguojant į išorės dirgiklius ir išsiplečia jam grimztant į savo dvasios gilumą.  Gruzinų  dvasinis rašytojas tėvas Rafailas (Karelinas) apibrėždamas tikrąją laisvę, t.y. nepriklausomybę nuo laiko, rašo: "Tikroji laisvė –  nepastebėti išorės, to šešėlių žaismo, ryjančio mūsų mintis, tos dieną naktį nesiliaujančios laiko tėkmės". 

Patikimiausias kelias sutrumpinti nelaimes (arba net išvengti jų)  –   tai malda, Dievo šaukimasis, atgaila.

Kategorijos:

0 komentarai