RSS
Facebook
Po žodžio "laisvė" nė vienas žodis, ko gero, taip nepasiduoda spekuliacijoms, iškraipymams ir sofistinei prostitucijai kaip žodis "meilė". Jei žodis "laisvė" populistiniu pavidalu buvo reikalingas visuomeninėms struktūroms ir dorovinėms normoms laužyti, tai šiuolaikinė liberali žodžio "meilė" interpretacija ima tarnauti visokių iškrypimų pateisinimui, pradedant teologiniais ir baigiant seksualiniais.
Rusų kalboje žodis "meilė" nėra diferencijuotas, dėl to semantiškai nevienarūšis. Į jį galima sutalpinti neadekvačias reikšmes, prieštaraujančias viena kitai, kas iš dalies suteikė galimybes liberalams, tiek sutanotiems, tiek ne, sukelti ginčus apie tai, kad meilė aukščiau visko, įžvalgiai nuslepiant, ką jie supranta kaip meilę? Krikščionybei sugriauti teosofai pamėtėjo savo idėją, pagal skonį tikusią dekadentiškajai inteligentijai: "Tiesa aukščiau religijos", t.y. aukščiau krikščionybės. O dabar nauji gnostikai ir manichėjai šaukia: "Meilė aukščiau moralės", ir prieš "jos didenybę" meilę turi išnykti visos dorovinės sampratos, kaip vystyklai juos išaugusiam kūdikiui. Šiuolaikinės meilės prostitutės taip suįžūlėjo, kad žmones, besilaikančius tvirtos, tradicinės moralės, vadina fariziejais arba primityviomis būtybėmis, kurios nenori išeiti iš tamsių viduramžių į laisvės šviesą.
Į šitą žodinę sumaištį įsitraukė teologai modernistai. Jie pareiškia: "Jei meilė aukščiau visko, vadinasi, ji aukščiau dogmų, dėl to reikia atmesti tas dogmas, kurios trukdo meilei atsiskleisti visoje pilnatvėje, nugriauti jas kaip kinų sieną, šimtmečiais stovinčią tarp konfesijų, ir susilieti visai žmonijai į vieną šeimą. Katastrofiškame dorovės nuosmukio fone, kai paleistuvystė ir homoseksualumas pateisinami kaip meilė, atsiranda "religinė paleistuvystė", kur po meilės iškaba griaunama ortodoksija [katalikybė gal net labiau – vert. past.], o religinis teosofinis chaosas savo ruožtu dar labiau stimuliuoja dorovinio dekadanso procesą. Ortodoksų mokymą apie "vienybę tiesoje" religijos dekadentai stengiasi paversti "vienybe be tiesos". Jie tvirtina: "Tiesa aukščiau religijos, o meilė – aukščiau tiesos. Bet koks pasidalijimas yra nuodėmė prieš meilę, dėl to vienykitės".
Žmogus turi žemiškąją tėvynę – šalį, kurioje jis gimė ir užaugo, turi savo kilmę, tautos ir šalies istoriją; jis turi dvasinę tėvynę – Bažnyčią, kurioje buvo krikštytas, turi genealogiją – ortodoksiją, prasidedančią nuo Kristaus. Neigdamas tradicijas žmogus tampa benamis savo šalyje; naikinant bažnytinį Apreiškimą iš žmogaus atimama jo dangiškoji tėvynė: jis tampa visų konfesijų ir religijų unitu, o po mirties amžinybėje – keleiviu, neturinčiu prieglobsčio.
Melo ir tiesos sumaišymas paverčia tiesą melu. Pusiau tiesa – pats nuodingiausias hibridas. Tuo tarpu meilė be tiesos ir moralės virsta aistra ir galiausiai – dvokiančia bala.
Meilės falsifikatoriai kalba: "Pripildykite sielą vien meilės, negalvodami apie nieką", tarytum siela būtų butelis, iš kurio galima lengvai išpilti vieną skystį ir pripilti kito. Mes paklaustume šitų falsifikatorių: "O kur jūs padėjote krikščionišką asketizmą, žiaurią kovą su nuodėme širdyje, kai žmogus plėšia iš sielos aistras tarsi kraują lietų, kai būtinas didelis atsargumas saugojantis pagundų ir dar didesnis sielos nusižeminimas prieš Dievą? Atskleiskite paslaptį, kaip jūs taip greitai ir paprastai susitvarkėte su prigimtine nuodėme? Ponai falsifikatoriai! Jūs kalbate apie meilę taip paprastai, tarsi neturėtumėte aistrų, okupavusių jūsų nuosavą širdį. Jūs pamiršote velnią, kuris nuolatos vedžioja jus už nosies, jūs pamiršote apie jį, kadangi jis pasislėpė po jūsų drabužiais, ir nematote nuodėmės, todėl kad gyvenate joje.
Jūs sujungėte į vieną giminę žmogų su beždžione kaip palikuonį su protėviu, o dabar jungiate meilę su paleistuvyste. Jūs apsigimę vienytojai visų su visais, visko su viskuo. Jeigu jums duotų valdžią, jūs surengtumėte angelų ir demonų susitikimą, kad juos suvienytumėte, o toliau aš tyliu.
Žmogaus trimatiškume galime sąlygiškai išskirti tris meilės rūšis:
1. Kūniška meilė, kuri grįsta kilmės vienybe ir gimininiu solidarumu; tai seksualinė, vedybinė, gimininė meilė, paremta kraujo balsu. Didžiąja dalimi ši meilė pasireiškia kūno geidimu, nors meilė tarp tėvų ir vaikų gali pereiti į sublimuotą sielos jausmą. Kūniška meilė būdinga ne tik žmogui, bet ir kitoms žemės būtybėms.
2. Sielos meilė, pagrįsta žmogišku solidarumu, interesų bendrumu, meile tėvynei, vienas kito supratimu, tarsi sielų tarpusavio prasiskverbimu vienos į kitą. Ši meilė aukščiau kūniškosios, bet ir ji priklauso sielai, jai būdinga emocijų bei nuotaikų kaita. Tai yra meno objektas, draugystės ir žmogiško bendrumo pagrindas, tačiau ji gali nelauktai pasikeisti abejingumu arba pereiti į neapykantą. Ji yra gyvenimiškų tragedijų priežastis, ji neretai būna sujungta su kūniška meile, ir dėl to šv. Grigalius Nazianzietis kalbėjo apie "negražią meilę sielai dėl gražaus kūno". Sielos meilė sublimuotu pavidalu gali pasireikšti kaip kūniškas gailestingumas, geradarystė ir užuojauta. Ši meilė tarpsta tarp žemiškų išgyvenimų, ji gali būti karšta ir švelni, tačiau ji nepasižymi patvarumu ir pastovumu, dėl to psalmininkas sako: "Visi žmonės – melagiai".
3. Dvasinė meilė. Ji įmanoma tik veikiant Dievo malonei, kai dvasia pabunda iš sapno, į kurį ją nugramzdino aistros, kaip pabunda žemė nuo pavasario saulės spindulių. Į kovą su dvasine meile stoja aistros, susisukusios lizdą sieloje ir kūne. Dėl to dvasinė meilė - tai daugiausiai dvasios išlaisvinimas iš sielos potraukių ir emocijų bei žmogiškosios monados hierarchinių jėgų sutvarkymas. Tai pasiekiama atkaklia kova. Dėl to dvasinės meilės pradžia – atgaila, o laisvės pradžia – asketizmas ir savo valios palenkimas malonei. Užėmusi viešpataujančią vietą žmogaus trimatiškume, dvasia savo impulsais įsiskverbia į sielą, sudvasina ją ir apvalo pačią jos meilę. Be malonės sielos meilė dėl nuodėmės, gyvenančios žmoguje ir įsišaknijusios jo prigimtyje, nuolatos pasiduoda korozijai ir deformacijai. Be tiesos neįmanoma sutelkti malonės; o be malonės sielos meilė pavirsta aistringais geiduliais. Tiesa – tai meilės sargas; be jos meilė tampa paleistuve.
Žmonija katastrofiškai praranda dvasinę meilę. Žmogiškosios sielos sferoje tai pasireiškia kaip meno dekadansas, kaip žmonių susvetimėjimas, kaip nematoma tamsa, kuri vis labiau tirštėja virš žemės; sielos – kūno santykiuose tai iškyla kaip kraujo ir gašlybės troškimas, kaip seksualinės anomalijos. Regis, jog pasaulių sostinės siekia išdidumu pralenkti Babiloną , o nuodėmingumu – Sodomą. Ir šis veržlus kritimas į bedugnę vadinamas liberalizmu ir humanizmu, tai yra laisve ir meile.
Keisti laikai atėjo: knygų rinkoje drauge su purvina makulatūra, įvairiais okultizmo ir sekso vadovėliais parduodamos krikščioniškosios mistikos knygos, kurios anksčiau buvo saugomos vienuolynuose, ir vyresnieji leisdavo jas skaityti netgi ne visiems vienuoliams, o tik pribrendusiems tam ir vadovaujant kitiems. Dabar bažnytiniai "intelektualai", gulinėdami bendruose pliažuose ir kasydamiesi nugarą gali samprotauti apie Simeono Naujojo Teologo himnus, cituoti Grigalių Sinaitą ir Palamą. [...]
O šit pasaulietinė literatūra. Kokioms tik spekuliacijoms, dirbtinybėms ir iškrypimams nepasidavė žodis "meilė", kaip tiktai nebuvo šlovinama nuodėmė, pavadinta "meile". "Poetų kvartale", apdainuotame Bloko, skaistumas ir nekaltybė visada liks seserimis – pelenėmis, dviem vargetomis.
Kokį supratimą apie meilę gali turėti mūsų karta, užaugusi prie televizorių radiacijos? Tikriausiai ne tik kaip apie antikinio eroso laisvę, bet ir kaip apie patį šlykščiausią seksą. Kristus atnešė žinią apie visa atleidžiančią meilę, tačiau tai buvo žinia apie naują meilę, dėl kurios žmogus turi aukotis, atmesti visus žemiškus prieraišumus, visa tai, kas stovi tarp sielos ir Dievo. Šia prasme dvasinė meilė tai pergalė prieš aistringą sielos meilę – prieš meilę, kuri mūsų laikais vis labiau persismelkia slogia liuciferiška šviesa.
Modernistai kalba: "Meilė aukščiau įstatymo, aukščiau dorovės". Ar galima pasakyti, kad stogas aukščiau namo?..
Jis vainikuoja namą, laikosi ant stulpų ir sienų. Taip ir meilė, būdama didžiausias įsakymas, remiasi, kaip į stulpus, į kitus Evangelijos įsakymus. Jeigu ji prieštarauja nors vienam iš jų, tai nėra meilė, o jos padirbinys.
Modernistai sulygina tradicionalistus su Kristaus apkaltintais fariziejais ir Rašto aiškintojais. Tačiau Viešpats fariziejus kaltino ne dėl tikslaus Senojo Įstatymo apeigų atlikimo, o dėl naujų įsakymų, taisyklių ir papročių įvedimo.
Jie iškreipė per Mozę Dievo duotą Įstatymą, apnarplioję jį savo painių sprendimų, draudimų, leidimų, prakeikimų ir palaiminimų voratinkliu. Fariziejai atplėšė apeigas nuo įsakymų ir padarė juos ne Bažnyčios kalba, ne ateities prototipu, ne prisiminimu apie ateisiantį Mesiją, o kažkokia savaimine verte, įteigę liaudžiai, kad nuo išorinio, raidiško, netgi mechaniško jų atlikimo priklauso žmogaus išganymas. Atsitraukę nuo senojo šventovės Įstatymo, fariziejai pasidarė Senojo Testamento reformatoriais, ir dėl to Kristus pavadino juos "aklais tautos vadais".
Ar gali modernistai pareikšti, kad Ortodoksų Bažnyčios apeigos melagingos? Kad tas, kuris jas atlieka, praranda svarbiausia – meilę? Kad krikščionių teologai, išsaugoję ortodoksiją daugiaamžėje kovoje su eretikais, – tai Rašto žinovai, kurie raidę kelia aukščiau dvasios?
Bengalų krišnaitai vardija keletą meilės rūšių: tėvų, sutuoktinių, religinę, draugystės meilę ir mano, kad pati aukščiausioji – tai ydinga meilė, kuri išlaisvina žmogų nuo šio pasaulio sąlygiškumų, iškelia jį aukščiau priesakų ir įstatymų, ir, pereidamas pro nuodėmingos įvairiarūšės meilės ugnį, žmogus gali pilnatviškai atsiduoti Krišnos tarnystei. Tą patį teigė senovės gnostikai – ekstatikai. Jei paklaustume prostitutės, kam ji tarnauja, ji atsakytų: "Aš tarnauju meilei ir dovanoju žmonėms tą meilę, kurios jie negauna šeimoje". Piktadariai, kurie kėlė revoliucijas ir po to tapo diktatoriais, teisino savo nusikaltimus meile liaudžiai.
Apaštalų laikais diakonas Mikalojus Antiochietis skelbė mokymą, kad dėl tarpusavio meilės reikia turėti ne tik bendrą nuosavybę, bet ir žmonas, kad tikra meilė neieško nieko sau ir dėl to kiekvieno žmona turi priklausyti visiems. Šį mokymą vėliau perėmė gnostinės sektos. Šventoji Dvasia, kreipdamasi į Efezo Bažnyčią, kalba apie mikalojininkus: "Savo naudai tu turi, kad nekenti mikalojininkų darbų, kurių ir aš nekenčiu!", o į Pergamo Bažnyčią jis kreipiasi kviesdamas į atgailą, dėl to kad Pergamo Bažnyčioje yra žmonių, besilaikančių mikalojininkų mokymo. Šventoji Dvasia kalba Pergamo vyskupui: "O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju". Dukart Šventoji Dvasia kalba apie tai, jog nekenčia ištvirkavimo, kuris dangstomas žodžiais apie krikščionišką meilę.
Kai kurie krikščionių pastoriai "laimina" vienalytes homoseksualų "santuokas", irgi teisindami tai meile žmonėms ir meilės laisve, kuri aukščiau moralės.
Vargše mergele Meile, kaip prievartauja tave visokie atmatos!
Vertė Nijolė Aleinikova
0 komentarai